Santykių sėkmė prasideda nuo pagarbos. Rūtos ir Boazo istorija

Kristina ir Mindaugas Pikūnai. „Mazajinga photography“ nuotrauka

Šeimos santykių konsultantai, pora gyvenime ir laidos „Kartu saldu“ vedėjai KRISTINA IR MINDAUGAS PIKŪNAI, pristato dar vieną Biblijos porą, kurios santykiai prasideda vienam tragiškomis aplinkybėmis, o kitas atliepia jo poreikius. Čia atskleidžiama tradicijų viršenybė prieš troškimus ir gyvenimą šeimoje ramia sąžine, kad viską, kas nuo tavęs priklauso, padarei teisingai.

Kristina Pikūnė: Šiandien mano širdis labai džiaugiasi. Kodėl? Būdavo, kad pasirinkę kalbėti apie Biblijos šeimą mes su Mindaugu susižvalgydavom ir suprasdavom, jog teks priimti iššūkį – iš kelių sakinių suprasti priešistorę, iš paminėtų įvykių įsivaizduoti, kokio elgesio pasekmės galėjo sukelti aprašomus įvykius. Kartais tikimės, kad Biblijoje paminėtos šeimos bus mums tik įkvėpimo šalinis, o vietoj to randame tik klaidas ir nusivylimus. Jau supratome, kad ir Šventajame Rašte papasakotų žmonių gyvenimai – tai didžiuliai iššūkiai, įvairūs sunkumai ir problemos. Paklydimai ir pakilimai. Čia įžvelgiu jau pirmą pamoką, kad nėra gyvenimo be sunkumų.

Tačiau šiandienos šeima – Rūta ir Boazas – mane džiugina savo santykių paprastumu, geranoriškumu, viltingumu ir ilgaamžiškumu. Ir šį kartą šalia poros yra Naomė – anyta ir kiti giminaičiai. Kviečiame stabtelėti ir prisiminti, kaip pora susitiko, kaip susiklostė aplinkybės, kad jie galėjo atliepti vienas kito poreikius ir sukurti šeimą.

Mindaugas Pikūnas: Noriu trumpai pristatyti istoriją. Viskas vyko labai seniai, Rūtos knygoje aprašomi papročiai yra sunkiai atpažįstami. Kas tada vyko? Kaip visa tai suprasti? Rūta nebuvo žydė, ji tik atėjo į žydų šeimą. Ji buvo moabietė, kilusi iš šalia Izraelio esančios vietovės. Pasakojama, kad žmogus, gyvenantis Betliejuje, esant sunkiai ekonominei situacijai, pritrūko duonos. Ir tada šeimos galva pasiėmė savo šeimą ir iškeliavo į Moabą. Jo du sūnūs ten vedė vietines moteris, moabietes, tačiau tas vyras (šeimos galva) ir abu jo sūnūs mirė. Liko tik tos šeimos moterys. Anytos vardas buvo Naomė. Viena iš sūnų žmonų buvo vardu Rūta, o kita – Orpa.

Naomė atvirai pasakė moterims, kad ji nusprendė grįžti į savo gimtąjį kraštą, kad nieko negali savo marčioms pasiūlyti ir jos gali grįžti į savo namus, pas savo tėvų šeimas. Orpa pasirinko išeiti, o Rūta liko su Naome. Akivaizdu, kad ji nenorėjo niekur eiti. Su Naome jos buvo sukūrusios tokius tarpusavio santykius, kad į pasiūlymą išeiti Rūta ištarė vienus gražiausių ir bene dažniausiai vestuvėse cituojamų žodžių – ištikimybės pažadų: „Eisiu ten, kur tu eisi, būsiu ten, kur tu būsi. Tavo tauta bus mano tauta ir tavo Dievas bus mano Dievas.“ Jaunavedžiai juos skolinasi tuoktuvių įžadams.

Rūta pasakė trumpą ir aiškų savo širdies troškimą. Ištartas jos situacijoje, ten ir tada, šis troškimas, kuris kartu yra ir pažadas, liko amžinas. Rūtai išreiškus savo ištikimybę anytai, jos nusprendė grįžti į Naomės gimtuosius kraštus, į Betliejų. Reikia suprasti tą kultūrinį kontekstą: kai moterys lieka be vyrų – tada reiškė, kad jos lieka be jokios finansinės ir socialinės apsaugos. Jos visiškai pažeidžiamos ir priklausomos nuo aplinkos, nuo sutiktų žmonių geranoriškumo. Šios dvi moterys turi viena kitą, turi Dievą ir viltį, kad kažkaip pavyks sukurti savo gyvenimus iš naujo.

Į Betliejų Rūta su Naome grįžo kaip tik tuo metu, kai buvo nuimamas kviečių derlius. Neturėdamos net ko valgyti, moterys nusprendė, kad Rūta eis į laukus rinkti varpų. Žydų tautoje buvo tokia tradicija nuimant derlių visko nesurinkti, palikti ir vargšams. Rūta ir buvo viena iš tų vargšų. Ji ėjo ir rinko varpas, kad galėtų išlaikyti anytą ir save. Taip besidarbuojančią Rūtą pastebėjo laukų šeimininkas Boazas. Jie trumpai pasikalbėjo, ir Boazas savo darbininkų paprašė palikti Rūtai apsčiai grūdų. Naomė, išgirdusi Rūtos pasakojimą apie Boazo pagarbų elgesį, sukūrė planą. Derliaus kūlimo metu Rūta turėjo nueiti ir naktį prigulti Boazui prie kojų, tuo parodydama, kad ji nori, jog jis būtų jos atpirkėjas.

Dievo veikimo lauke moteris su tuščiomis rankomis, tuščia pinigine, bet gilia širdimi buvo palaiminta ir meile, ir turtu, ir vaikais.

Atpirkėjas tais laikais reiškė, kad jis gali išpirkti turto netekusią šeimą. Artimiausias giminaitis galėdavo išpirkti moterų turtą arba vesti giminaičio žmoną, kad to žmogaus nuosavybė nepradingtų. Boazas buvo Naomės šeimos giminaitis, kuris galėjo tai padaryti. Kai Rūta prigulė jam prie kojų, jis nusprendė prisiimti tas jam Dievo įstatymu patikėtas pareigas. Tikriausiai dar ir dėl to, kad jam patiko Rūtos charakteris ir išvaizda.

Tačiau jis susidūrė su problema. Faktiškai buvo dar vienas giminaitis, turintis pirmumo teisę. Tačiau jis nei moterų ieškojo, nei siūlėsi savo teise pasinaudoti. Tad Boazas nusprendė sąžiningai su juo pasikalbėti. Šis liudininkų akivaizdoje savo kaip artimiausio atpirkėjo teisės atsisakė. Tad Boazas ir Rūta susituokė ir ilgai bei laimingai gyveno. Nuostabiausia yra tai, kad Rūta tapo Dovydo propromočiute, nes būtent iš jos linijos kilo būsimasis karalius. Ir mes čia matome, kaip iš sudužusios geldos arba iš pelenų pakyla Naomė. Moteris, netekusi vyro, namų, turto, nusprendė atkeliauti su anyta į jos kraštą, tapti svetimšale, niekuo socialinėje sistemoje. Tačiau Dievas būtent jai suteikė naują meilę, vyrą, šeimą ir amžiną palikimą.

K. Pikūnė: Štai ir pirmoji šios istorijos pamoka, pirmasis padrąsinimas: būnant beviltiškoje situacijoje taip pat nutinka gerų dalykų. Liūdnus dalykus keičia džiaugsmas. Viskam savas metas: „Visa išeina į gera pasitikintiems Dievu, tik ar užteks kantrybės išlaukti?“

Rūta viena, netekusi vyro, ateina į visiškai naują ir nepažįstamą kraštą, turi įsilieti į svetimą kultūrą ir tradicijas, papročius. Tu esi niekas toje aplinkoje, ir gali atrodyti, kad nieko negali tikėtis. Tačiau mūsų Dievas yra nuostabus Dievas. Jam rūpi ne tai, ką tu atsineši, ką turi savo piniginėje ar banko sąskaitoje. Jam rūpi, koks tu esi. Rūtos charakteris atsiskleidė per jos ištikimybę ir kantrumą, gebėjimą priimti teisingus sprendimus, nors galbūt mums jie atrodo keisti. Jos nuolankumas, švelnumas – tai tokios charakterio savybės, kurias Dievas panaudojo ir padarė ją, kaip tu ir minėjai, nuostabaus ir visiems gerai žinomo karaliaus propromočiute bei Jėzaus linijos dalimi. Dievo veikimo lauke moteris su tuščiomis rankomis, tuščia pinigine, bet gilia širdimi buvo palaiminta ir meile, ir turtu, ir vaikais.

Julius Schnorras von Carolsfeldas, Carlas Augustas Zscheckelis, Georgas Wigandas, „Breitkopf & Härtel“, „Rūta sutinka Boazą“ (XIX a.). Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatas, Limis.lt nuotrauka

M. Pikūnas: Rūtos knyga labai vaizdinga. Jos veiksmas prasideda visiškame slėnyje, pelenuose, tačiau baigiasi viršukalnėje, aukštumose, žydinčiuose soduose, meilės ir gyvenimo šventėje, kai mama žindo kūdikį, močiutė džiaugiasi anūku.

Daugelis šeimų galėtų nesunkiai susitapatinti su Rūta ir Boazu, rasti savo išgyvenamų sunkumų paralelių su jų gyvenimu. Kad ir kaip sunku atsitiesti porose po skaudžių nelaimių – įvyko persileidimas, lauktas kūdikis taip ir neatėjo, o galbūt ištiko finansinė krizė, gal neištikimybė, pažadų netesėjimai, netektys, emigracija – tuomet labai lengva savo praeitį padaryti ateities modeliu. Tačiau ši Biblijos knyga primena mums, kad praeitis nėra ateitis, kad santykiai kuria dabartį ir ateitį.

Aš žaviuosi Rūta, kuri nusprendė pasilikti su Naome. Vardas Naomė hebrajų kalboje reiškia „mieloji, malonioji“. Tačiau ji, atėjusi į Betliejų, kalbėjo: „Nebevadinkite manęs Naome. Vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino man gyvenimą. Išėjau turėdama viską, bet Viešpats parvedė mane atgal tuščiomis rankomis. Kam bevadinti mane Naome, jeigu pats Viešpats mane nukamavo, jeigu Visagalis užtraukė man nelaimę“ (Rūtos 1 sk., 20–21 eil.). Iš šių žodžių suprantame, kokia širdgėla apkartino Naomei gyvenimą, ir ji dalinasi savo jausmais. Nenutyli, neapsimetinėja. Naomė tapo karčia, apkartusia moterimi, tačiau Rūta vis tiek jos neapleido. Rūta galėjo palikti anytą ir ieškoti malonesnės aplinkos. Tačiau akivaizdu, kad ir ji jautėsi panašiai. Tad širdgėla suvienijo dvi moteris.

Man šita istorija primena, kad gyvenime tikrai visko nutinka. Tačiau akivaizdu yra tai, kad Rūtai galima dalinti padėkas ir pagyrimus, jog ji sugebėjo išlikti tuo momentu, kai Naomė kalbėjo karčius kaltinimo žodžius Dievui už savo netektis ir sunkumus, kai neturėjo nieko pasiūlyti Rūtai. Būtent čia atsiskleidžia Rūtos charakteris. Ji nuolankiai ir ištikimai pasirinko Dievą. Priėmė savo dalią. Ji skaičiavo ne tik savo netektis. Ji stovėjo ir liko su tuo, ką ji turėjo, – Naome. Ji pasirinko eiti į Betliejų kartu su Naome, nes ji tai priėmė kaip dalį savo gyvenimo. Ji net neieškojo kito kelio. Būtent tai, sakyčiau, labai aktualu žmonėms, kurie dar tik ruošiasi tuoktis.

Pagalvokite, koks jūsų charakteris. Kaip jį ugdote? Kaip jūs jį formuojate? Aš suprantu, kad žmonės, kurie ruošiasi tuoktis, dažnai galvoja, jog jis ar ji – mano mylimasis ar mylimoji – bus tas žmogus, kuris mane sustiprins, įkvėps, pakels, paguos. Bet visada verta užduoti sau klausimą: „Ar aš pats esu toks? Ar aš galėsiu pakelti, paguosti, padrąsinti, išlaukti?“ Kai aš esu nevilty, tikrai norėčiau, kad sutuoktinis būtų tas žmogus, kuris palaikytų, sustiprintų. Bet kai kitas yra liūdesio arba širdgėlos apimtas, ar aš esu tas, kuris vedu iš dykumos?

Daryti tai, ką tu gali, ir nemurmėti dienos pabaigoje dėl to, kam tu neturi įtakos. Tai priminimas man, mums ir kitoms poroms: stebėkime savo žvilgsnį.

K. Pikūnė: Visiškai pritariu tau apie charakterio stiprybę ir puoselėjimą, tačiau norisi paliesti dar vieną temą. Apie uždelstą vilties išsipildymą. Apie kantrybę išlaukti nebambant, išlaikant savo orumą ir geranoriškumą. Juk Rūta ir Naomė grįžo iš Moabo į nežinią ir neapibrėžtumą. Juk, puikiai žinodamos savo galimybes, jos turėjo būti pasikalbėjusios apie atpirkėjo – artimo giminaičio – galimą įsikišimą, kad būtų užtikrinta jų finansinė situacija ir socialinis statusas. Turėdamos šią viltį jos grįžo į Betliejų. Tačiau matome, kad joms grįžus tas atpirkėjas neprisiima savo atsakomybės. Jis gyvena, lyg nematytų ir nežinotų apie grįžusias giminaites. Ir tai šioje situacijoje, kai jos dviese yra paliktos skurdui ir viena kitai, mane nustebino ir sužavėjo jų laikysena bei pokalbiai.

Po kokiu stogu jos prisiglaudusios, mes nežinome. Bet kaip jos išgyvena? Naomė jau senyvo amžiaus ir nebegali eiti ieškoti maisto, o Rūta darbuojasi visą dieną laukuose ir vakare grįžta namo su surinktu derliumi. Moterys kalbasi apie tai, kaip praėjo diena. Naomė stebisi, kaip Rūtai pasisekė tiek daug prisirinkti grūdų, ir klausinėja, po kokius laukus ji vaikščiojo. Jos nebamba, nemurma, nepriekaištauja Dievui ir žmonėms, kad giminaitis atpirkėjas neateina. Man atrodo, kad tai svarbu. Daryti tai, ką tu gali, ir nemurmėti dienos pabaigoje dėl to, kam tu neturi įtakos. Tai priminimas man, mums ir kitoms poroms: stebėkime savo žvilgsnį. Tai nuostabus dalykas – nukreipimas žvilgsnio ir padėkos už tai, ką mes turim ir kuo galim džiaugtis.

Tegul tokie pokalbiai tampa tradiciniu dienos užbaigimu, kai mes vienas kitam pasakome, kuo mes džiaugiamės ir esam dėkingi vienas kitam ir Dievui. Aš, pavyzdžiui, rašau dėkingumo dienoraštį. Kartais su juo pradedu rytą, kartais užbaigiu vakarą. Tokie dienos viršeliai – dėkingumo pokalbiai ar dienoraščiai – saugo mūsų širdis nuo kartėlio. Štai įvaizdis tų dviejų moterų – Naomės su Rūta, kaip jos baigdavo dieną, tegul būna įkvėpimas ir mums.

M. Pikūnas: Taip, tu paminėjai labai svarbų dalyką. Išties labai lengva šeimoje pasiduoti negatyvumui. Labai lengva asmeniui pasiduoti negatyvumui, patiriant sunkumus. Grįžtame prie labai svarbaus charakterio bruožo, kuris turi būti matomas kiekviename žmoguje. Tai pirmiausia galimybių matymas ir dėkingumas už tai, kas yra. Rūtos knygą lengva skaityti, nes mes matome kaip ant delno, kaip blogai viskas buvo ir kaip į gera viskas pasikeitė. Gyvenimo santrauką skaityti lengva. Gyventi tomis sąlygomis – visai kas kita. Daryti tai, ką gali tuo momentu. Ir daryti geriausia, kaip gali. Tai auksinė pamoka.

K. Pikūnė: O man norisi atkreipti dėmesį į dar vieną Rūtos charakterio savybę. Rūtai nebuvo gėda. Kitaip sakant, ji sugebėjo priimti realybę ir būti joje veikėja, ne auka. Man pačiai dažnai būna gėda dėl ko nors, ypač kai lyginuosi su kitais, ir tada pradedu vertinti, lyginti savo gyvenimo palaimas, savo indėlį, įtaką, rezultatus su kitų rezultatais. Tai pradėjus – trumpas ir tiesus kelias į negatyvų savęs vertinimą. O daryti tai, ką gali geriausio esamoj situacijoj, ne visada yra lengva. Tai pergalė prieš gėdą. Rūtai reikėjo eiti į svetimą lauką ir kapeikautis renkant tai, kas jai geraširdiškai paliekama. Rūta tai darė dieną, visiems matant. Ir ji nelaukė, kol sutems, kad niekas tos gėdos nematytų.

Mes dažnai gėdijamės daryti tai, kas geriausia, kai išgyvename savo iššūkius. Tie kaltinantys, gėdinantys balsai, dažniausiai mūsų pačių balsai – atima jėgas ir stabdo. Tokiu būdu jau iš anksto nusprendžiam už Dievą ir aplinkybes, už žmones, kad jie bus tokie ar anokie, ir net nežengiam žingsnių, kad padarytume tai, kas geriausia.

Jei norime, kad tas, kurį norime paguosti, jaustųsi paguostas – paskaitykime Rūtos ir Boazo pokalbį ir pasimokykime iš jo. Paguosti – vadinasi, pastebėti, apibūdinti, atspindėti jausmus. Pasidomėti ir priimti žmogaus istoriją. Suprasti ją.

M. Pikūnas: Taip, Rūta darė tai ir nesigėdijo. O juk gėdos jausmas po nuodėmės persekioja mus visur. Reikia drąsiai ir atvirai pagalvoti, ar esame pasiruošę dėl šeimos, dėl santykių daryti tai, kas reikalinga, nevertindami, kaip tai atrodo kitiems. Rūta ėjo ir darė tai, ką darė vargšai ir ubagai. Šiuo darbu ji ne tik visiems pasakė, koks yra jos statusas. Šiuo darbu ji priėmė savo statusą, nes tai leido jai priimti pagalbą. Priimti ją drąsiai, pagarbiai, žiūrint Boazui į akis ir kalbantis. Šis pokalbis tikriausiai ir buvo pirmas kartas, kai Boazas, vyras, pastebėjo moterį. Gražią išore ir išskirtinai gražią savo vidumi.

Toliau kalbėdami apie Rūtą ir Boazą matome, kad ne tik Rūta nesigėdijo savo padėties, bet ir Boazas ją priėmė. Naomė buvo jau senyvo amžiaus, bet ir Boazas – nebe jaunuolis, Rūta buvo jaunesnė, bet jau nebe paauglė. Visi jie turėjo savo gyvenimo patirtį, buvo brandūs. Boazas pamatė Rūtą kaip vargšę, renkančią varpas jo laukuose, o jis buvo turtingas vyras. Man atrodo, kad šita Rūtos knyga Biblijoje geriausiai atskleidžia Dievo idealą vyro ir moters santykiuose su abipuse pagarba. Pagarba tiesiog gražiai šaukia visos tos knygos puslapiuose: Rūtos pagarbus elgesys su savo anyta Naome klausant jos nuomonės ir darant, ką ji sako nepriešgyniaujant, netuščiažodžiaujant. Taip pat pagarbus ir nuolankus Rūtos elgesys Boazo laukuose. Todėl Boazas jai taip kalbėjo: „Aš gerai žinau visa, ką esi padariusi savo anytai po vyro mirties: tu palikai savo tėvą ir motiną, gimtąjį kraštą ir šeimą, atėjai pas tautą, kurios anksčiau nepažinojai. Teatlygina gausiai tau VIEŠPATS už tavo poelgį. Tebūna visas tavo atlygis iš VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, po kurio sparnu atėjai prisiglausti“ (Rūtos 2. 11, 12).

Mes matome, kad šioje knygoje pagarba, atsiskleidžianti tarp vyro ir moters, labai artimai atskleidžia santykį ir tarp Dievo ir žmogaus.

K. Pikūnė: Tu ką tik pacitavai eilutes, kurios man tiesiog džiugina širdį, atrodo, kad jos yra vienos iš svarbiausių Rūtos knygoje, kalbant apie emocinį atliepimą, atspindėjimą, gebėjimą parodyti rūpestį, kad žmogus pajaustų, jog juo rūpinamasi, kad jis priimamas ne iš gailesčio, bet toks, koks jis yra. Boazas, laukų šeimininkas, priėjo prie Rūtos, kuri buvo net ne tarnaitė, o vargšė, atėjusi pasirinkti laukuose varpų likučių. Bet Boazas su ja kalbasi pagarbiai.

Tėvystės įgūdžių grupėse, porų savaitgaliuose mes irgi mokomės pagarbiai vienas su kitu kalbėtis. Kai Boazas pasako tokius žodžius, Rūta į juos atsiliepia. Tai labai džiugina man širdį, nes kiek daug moterų ir vyrų šiandienos santykiuose jaučiasi emociškai neatliepti, jaučia vienas kito šaltumą. O čia vyras prieina prie vargšės moters ir, atkreipkime dėmesį, jai pasako: „Aš tave matau, aš tave žinau, girdėjau, kad tu esi patyrusi visokiausių sunkumų, ir aš pripažįstu, kad tai buvo labai sunku.“ O Rūta atsiliepia: „Tu mane paguodei ir nuraminai.“

Jei norime, kad tas, kurį norime paguosti, jaustųsi paguostas – paskaitykime Rūtos ir Boazo pokalbį ir pasimokykime iš jo. Paguosti – vadinasi, pastebėti, apibūdinti, atspindėti jausmus. Pasidomėti ir priimti žmogaus istoriją. Suprasti ją.

M. Pikūnas: Ir Boazui nereikėjo lankyti seminarų, ar ne? (Juokiasi.) Jam nereikėjo eiti į santykių tvirtinimo, ugdymo ir emocinio intelekto mokymus. Aš nenoriu pasakyti, kad tokių seminarų nereikia. Aišku, jeigu turite tokias galimybes, tai ir darykite. Tačiau ši istorija parodo, koks turtingas yra Dievo žodis ir, kalbant labai pragmatiškai, kaip atsiperka paklusnumas Dievui ir kokią tai atneša palaimą žmogui. Žmonės tampa išmintingi tarpusavio santykiuose ir, rodydami pagarbą vienas kitam, pakyla aukščiau kultūros, kurioje moteris buvo žeminama, o vyrai niekinami.

Žinome, kaip būna šiandienėje mūsų kultūroje, kai žmonės, turėdami aukštąjį išsilavinimą, nemoka net elementariausių dalykų: apsikabinti, išgirsti, ištarti „myliu“, pasakyti atjautos ar padrąsinimo žodžių. O žmonės, gyvendami Viešpaties baimėje, atskleidžia štai tokį gražų charakterį, atvedantį į emociškai gilius ir stabilius santykius, į meilės pilnatvę.

Turbūt daug kas priklauso nuo to, kieno lauke esi. (Šypsosi.) Biblija neslepia, kad tuo metu kultūra tikrai buvo žiauri, bet, kita vertus, ką norėjo kurti Dievas, – tai tame kviečių lauke jam pavyko. Pavyko žmonių rankoms.

Mes kalbame apie Rūtą, kad ji buvo labai kultūringa, darbšti ir pagarbi. Tačiau ir Boazas buvo garbingas vyras. Skaitome toliau apie Rūtą, kuri, galima sakyti, sukurstyta Naomės, kviečių kūlimo metu naktį, kai niekas nematė, atėjo pas Boazą ir atsigulė jam prie kojų. Tai buvo ženklas, kad „aš noriu, kad tu paimtum mane po savo skvernu“. Tai turėjo labai gilią prasmę. Boazas pajuto, kas prie jo atsigulė, ir jis suprato, kas vyksta. Jis nepasinaudojo Rūta, išaušus rytui išsiuntė ją namo sakydamas: „Skubėk, tenebūna žinoma, kad tu buvai atėjusi į klojimą.“ Ir dar jis sakė, kad „visi žino, kad tu esi kilni moteris“.

Ir mes vėl grįžtame prie to, kad nesvarbu, kas tu esi. Charakteris eina prieky tavęs, žinia apie tave eina priekyje. Ir Boazas ne tik nepasinaudojo šita vargše moterimi, kuri neturėjo jokių teisių ir, galima sakyti, buvo niekas, jis dar jai netgi davė kelis saikus grūdų. Iš ko aš dar sprendžiu, kad jis buvo garbingas vyras? Pagal žydų įstatymus, jisai turėjo teisę atpirkti tą moterį. Vadinasi, jis galėjo atpirkti jos prarastą nuosavybę, tapti jos vyru. Bet jis pasakė, kad yra dar kitas atpirkėjas, kuris turi pirmumo teisę. Boazas negalėjo apeiti įstatymo. Bet kartais, jeigu myli, darai viską, kad tas žmogus būtų tavo. Ir manau, kad tada mes einame priekyje Dievo ir Dievas jau nebegali veikti. Mes negalime sakyti: „Tebūna, Dieve, tavo valia, bet aš elgsiuos ne pagal įstatymus, darysiu taip, kad greičiau gaučiau, ko noriu.“

O Boazas elgiasi pagal įstatymus. Jis nueina susitikti su kitu atpirkėju, pasako jam situaciją apie Naomę ir turtą, kurį reikia atpirkti, ir tas giminaitis sutinka atpirkti turtą. Tuomet Boazas pasako, kad, atpirkus turtą, jam reikės vesti ir Rūtą, tuomet šis atsisako ir šią teisę perduoda Boazui, nes žmonos jam nereikia. Pagal tuo metu galiojantį atpirkimo ir mainų paprotį, jis patvirtina sandorį visų akivaizdoje atiduodamas Boazui savo sandalą. Ir tada Boazas nueina su rožėmis, aišku, nežinau, ar buvo tuo metu rožių (abu juokiasi), pasipiršo Rūtai, ir abu gražiai bei laimingai gyveno.

Čia išryškėja labai svarbus dalykas – kova pagal taisykles. Labai svarbu siekti savo meilės ne bet kokia kaina. Garbingas Boazas atpažino kilnų žmogų Rūtoje. Mes kitame žmoguje atpažįstame tai, kas yra mumyse. Kaip sakoma, toks tokį atpažįsta. Šita šeima yra viena iš daugelio, kurioje pastebime visus šiuos dalykus.

Ketinimas gali būti geras, bet svarbu tai, kokiu būdu jis bus išreikštas. Tam, kad patarimo poveikis būtų puikus ir teigiamas, svarbu pagarbus santykis, kaip jis išsakomas.

K. Pikūnė: Tikrai, Mindaugai, kuo daugiau apie tą istoriją kalbam, tuo daugiau prasmių man atsiveria. Laidos pabaigoje noriu pasakyti dar vieną akcentą apie tą keistą Naomės patarimą Rūtai nueiti ir atsigulti Boazui prie kojų. Mums, dabar girdint tokius žodžius, vaizduotė iš karto piešia tokius seksualius vaizdinius, tačiau tai yra mums visai nepažįstamas kultūrinis veiksmas. Manau, kad net ir Rūtai tai buvo keistas dalykas, tačiau Naomė jai tai pasiūlė, ir Rūta sutiko tai padaryti. Ji ne tik išklausė keisčiausią patarimą, bet ir jo paklausė.

Jei sąžiningai, man sunku priimti keistus patarimus. Priimti, net išklausyti vyresnių žmonių patarimus sunku ne tik vaikams, ne tik paaugliams, bet ir mums. Mes norim nuspręsti patys. Ir kažkodėl taip atsitinka, kad mes dažnai patarimą lyginam su paliepimu. Juk išklausius patarimą dar nereiškia, kad privalom taip elgtis. Mes vis tiek patys nuspręsim, ar elgsimės taip, ar kitaip. Štai Naomei pavyko patarti Rūtai taip, kad ji priimtų sprendimą nesipriešindama ir nesakydama, jog ji to nedarys. Naomė sugebėjo patarti taip, kad nebūtų atmesta, bet ir Rūta buvo tokio charakterio, jog sugebėjo priimti patarimą ir sprendimą jo laikytis.

Kartais taip atsitinka, kad tie, kurie sako patarimus, pasako tai tokiu būdu, jog nesinori jų laikytis. Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų ketinimai gali būti geri, tačiau nežinia, koks bus jų poveikis. Kartais mamos ar tėčiai sako: „Tai aš tik gero noriu“, patarinėdami vaikams ar paaugliams. Arba kai kalbasi vyras su žmona, kad „aš norėjau jam tik gero, o jis ir vėl taip sureagavo“. Ketinimas gali būti geras, bet svarbu tai, kokiu būdu jis bus išreikštas. Tam, kad patarimo poveikis būtų puikus ir teigiamas, svarbu pagarbus santykis, kaip jis išsakomas. Apie šitą kelią ir būdą, manau, kiekvienam verta pamąstyti.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.