Sapnas, formavęs Lietuvos lėlių teatrų estetiką. Prisimenant S. Ušinską ir jo marionetes

Šis pirmasis garsinis lėlių marionečių filmas ir dailininko dukters Rasos Ušinskaitės šeimos archyve turimi trumpametražiame filme vaidinančių lėlių marionečių konstrukcijų brėžiniai pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir 2019 m. įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Pristatome plačiau šį unikalų dokumentinio paveldo objektą, kartu prisimindami vieną novatoriškiausių lietuvių menininkų – dailininką S. Ušinską.

Dirbdama archyve, „Storulio sapną“ esu mačiusi ne kartą. Kaskart žiūrėdama, atkreipdavau dėmesį į skirtingus filmo kadrus, akcentus, detales. Vienos filmo scenos sukelia juoką, nes tai – groteskas, kitos žavi iki smulkmenų apgalvotais lėlių marionečių įkūnijamų personažų charakterio bruožais. Vis pagaudavau save galvojant, kad filmas kažkoks kitoniškas, novatoriškas, iš dalies net pralenkiantis savo laiką. Tačiau jis šiek tiek primirštas, jaunajai kartai greičiausiai netgi mažai žinomas. O apie unikalius paties S. Ušinsko sukurtus lėlių marionečių brėžinius žino tik nedidelis būrelis atminties institucijose dirbančių ar dailininko kūryba besidominčių žmonių.

„Storulio sapną“ žiūrovai pirmą kartą pamatė 1938-aisiais. Tai – pirmasis lietuviškas garsinis trumpametražis lėlių marionečių filmas. Tuo metu Lietuvos kinematografijoje dominavo dokumentika. 1931 m. netgi buvo išleistas įstatymas, įpareigojantis kino teatrų savininkus kiekviename seanse demonstruoti lietuviškąją kino kroniką. Tačiau kinematografijos entuziastai svajojo kurti vaidybinius filmus. Pirmąja vaidybine juosta tapo „Jonukas ir Onutė“, arba „Nelįsk, kur nereikia“; filmą 1931 m. pastatė „Akies“ bendrovės kino studija. Tuometės spaudos duomenimis, pastatyti filmą kainavo apie 20 tūkst. litų. 1932 m. žiūrovus pasiekė kitas lietuviškas vaidybinis filmas – dviejų dalių komedija „Busteris Keitonas Kaune“ (Busteris Keatonas – žymus XX a. pirmosios pusės komikas – J. S.). Jį pastatė Kauno spaustuvės darbininkas Petras Malinauskas, entuziastingai susižavėjęs kinu, tačiau dėl šio filmo įklimpęs į skolas.

Būta ir nepavykusių bandymų – 1930 m. pastatytas „Lietuvos kareivėlis“ po pirmosios peržiūros valdžios buvo uždraustas kaip visiškai netinkamas, o teatro režisieriaus Juozo Vaičkaus sumanytos „Kražių skerdynės“ netgi nepradėtos filmuoti. Kad ir kaip ten būtų, kiekvienas sėkmingas ar nesėkmingas bandymas sukeldavo vis didesnį visuomenės susidomėjimą nacionaliniu kinu. Vis stiprėjo įsitikinimas, kad vaidybinių filmų kūrimui būtina valstybės parama. Tačiau vienu sėkmingiausių bandymų sukurti nedokumentinį filmą Lietuvoje laikomas „Storulio sapnas“ atsirado būtent privačių asmenų – Stasio Ušinsko ir jo bendražygių – iniciatyva bei lėšomis.

S. Ušinskas – viena brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos meno asmenybių, sugebėjusių unikaliai sujungti lietuviškos mokyklos ir XX a. Vakarų Europos meno avangardistinių krypčių pasiekimus, savo įvairiapusį talentą realizavęs tapybos, scenografijos, grafikos, vitražo bei meninio stiklo srityse.

Pamokos Paryžiuje ir Pakruojo dvare

Būsimo dailininko pažintis su daile prasidėjo dar vaikystėje, besilankant Pakruojo dvare, kur tarnavo S. Ušinsko senelis. Smalsiam berniukui buvo leista pamatyti žymius tapybos kūrinius, skaityti dvaro bib­lio­tekos knygas, taip pat perpiešti paveikslus. Senoji tapyba S. Ušinskui paliko neišdildomą įspūdį ir iš esmės nulėmė tolesnį jo gyvenimą. 1925 m., baigęs Šiaulių gimnaziją, jis įstojo į Kauno meno mokyklą, kur mokėsi tapytojo Justino Vienožinskio studijoje.

1929 m. po mokinių streiko pašalintas iš mokyklos, S. Ušinskas išvyko į Paryžių. Čia studijavo savo lėšomis. Mokėsi Nacionalinėje dailės ir amatų aukštojoje mokykloje (École Supérieure des Arts et Métiers), taip pat Moderno akademijoje (Académie de l’Art Moderne). Jo mokytojai buvo žinomi dailininkai Alexandra Exter ir Fernand’as Léger. Būtent studijos Paryžiuje ir nulėmė tolesnį kūrybinį S. Ušinsko kelią, jo stilių. Dailėtyrininkas Stasys Budrys apie S. Ušinską vėliau rašė: „Profesoriaus studijoje kabo Paryžiaus laikų vitražas „Makbetas“, pirmas jo figūrinės kompozicijos darbas, kuriame jau matyti dailininko stiliaus bruožai: apibendrintas piešinys, konstruktyvi kompozicija… Tos jo kūrybinio metodo savybės, o taip pat dėmesys žmogui, figūrinei kompozicijai bus vystoma tolimesnėje jo kūrybinėje ir pedagoginėje veikloje.“ Visa tai galima įžvelgti ir S. Ušinsko sukurtose lėlėse marionetėse.

1931 m., grįžęs po studijų Paryžiuje, S. Ušinskas Kaune surengė pirmąją personalinę parodą, pradėjo dirbti scenografu Valstybės teatre, o nuo 1933-iųjų užsiėmė pedagogine veikla. Dar studijuodamas Paryžiuje, dailininkas susidomėjo lėlėmis, lankydavosi Luvro bib­lio­tekoje, kur rinko medžiagą apie senovės Kinijos ir Japonijos marionečių teatrą.

Profesionalaus marionečių teatro sėkmė

1934 m. S. Ušinskas kartu su meistru Petru Svidru, kuris buvo gerai susipažinęs su čekų marionečių mechanizmais, pradėjo kurti savas lėles marionetes. Dailininkas buvo neblogai susipažinęs su Lietuvos lėlių teatro istorija, siekiančia XV amžių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai savo dvaruose steigė marionečių teatro trupes, statydavo spektaklius. Tačiau būtent S. Ušinskas sukūrė savitą originalią marionečių technologiją. Eksperimentuodamas su P. Svidru, jis turėjo išspręsti galybę techninių problemų: priversti lėles judėti, išmokyti jas reikšti jausmus per mimiką, atskleisti kiekvienai lėlei būdingus charakterio bruožus.

1936 m. S. Ušinskas įkūrė pirmąjį Lietuvoje profesionalų Marionečių teatrą. Tais pačiais metais įvyko ir teatro pirmojo spektaklio „Silvestras Dūdelė“ premjera Valstybės teatre. Pasaką pagal populiarios knygos vaikams „Daktaras Dolitlis“ motyvus parašė Antanas Gustaitis. Spektaklį režisavo Henrikas Kačinskas ir Vladas Fedotas Sipavičius, muziką sukūrė kompozitorius Viktoras Kuprevičius. P. Svidro pagamintas lėles valdė aktoriai Monika Mironaitė, Petras Zulonas, Napoleonas Nakas, Jonas Kalvaitis ir Olga Mažeikytė.

Spektaklis buvo skirtas pradžios mokyklų mokiniams, todėl po 18 pasirodymų Kaune Marionečių teatro trupė išvyko gastrolių po Lietuvą. Įvairiose vietose kasdien būdavo suvaidinama po du spektaklius; per du mėnesius jų parodyta beveik 60. Spektakliai sulaukė didelio susidomėjimo, apie juos ne kartą rašė spauda. Prie spektaklių sėkmės prisidėjo originalios S. Ušinsko sukurtos marionetės. Jos buvo vadinamos puikiais meno kūriniais, turinčiais savitą formą bei psichologiją. Lėlės galėjo keisti veido išraišką, judinti pirštus, liesti daiktus – visa tai sukurdavo gyvų būtybių iliuziją. Ne veltui mažieji žiūrovai tikėdavo, kad scenoje vaidina ne dirbtinės lėlės, o vaikai, juo labiau kad lėlės tikrai būdavo vidutinio vaiko dydžio.

Vis dėlto Marionečių teatrui dėl finansinių priežasčių nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Rašte Švietimo ministerijai dėl subsidijos Marionečių teatrui S. Ušinskas rašė: „Nors buvo spektaklių skaičius didelis ir dažnas, vienok finansiškai išsilaikyti teatras negalėjo dėl šių priežasčių: lėlei (marionetei) pagaminti su originalia vidine konstrukcija reikia trijų-keturių mėnesių laiko, dirbant intensyviai, teatras kilnojamas, šio teatro lankytojai daugumoj mokyklinė jaunuomenė, todėl ir bilietų kainos turėjo būti sulig auditorijos išgalėmis. Nuvažiuoji į kokį miestą-miestelį, gauni salę ar kokią mokyklos patalpą, sutalpini 200–400 vaikų, bilietų kainos 30–50 centų, dar atsiranda 10–15 % nepasiturinčių ir rezultate, esant tolimesnei kelionei, trūksta apmokėti autobusui, nors žiūrovų pilnos salės, o kur kitos išlaidos, aktorių pragyvenimas, marionečių remontai, nuolatinis technikas ir t. t….“ 1936 m. rudenį aktoriai dar spėjo suvaidinti „Silvestrą Dūdelę“ per Lietuvos radiją. S. Ušinskas jau ruošė lėles naujam spektakliui pagal Kazio Borutos pjesę „Trys račiai“, tačiau aktoriai perėjo į Valstybės teatrą ir marionetėms nebeturėjo laiko. Veikęs vienerius metus, Marionečių teatras buvo uždarytas.

Ko gero, įkvėptas kad ir trumpalaikės teatro sėkmės, S. Ušinskas per 1936–1941 m. parašė vadovėlį „Lėlių ir kaukių teatras“, skirtą daugiausia mokyklų lėlių teatrams. Jame dailininkas atskleidžia, kaip pasigaminti lėles marionetes, kokią formą joms suteikti, kaip jas valdyti, kokias istorijas kurti, kaip pasigaminti dekoracijas bei lėlių galvas. Pasakojimas papildomas piešiniais bei brėžiniais.

Išraiškingų lėlių pripažinimas užsienyje

Savo lėlėms marionetėms S. Ušinskas nutarė suteikti naują kvėpavimą. 1938 m. su bendraminčiais jis ryžosi naujam žingsniui ir sukūrė pirmąjį garsinį marionečių kino filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“. Filmas sulaukė didelės sėkmės: prie to prisidėjo tiek pačios S. Ušinsko lėlės marionetės, tiek jas valdę aktoriai, tiek aktorių sukurti garso efektai. Šio 14 su puse minutės trunkančio filmo operatoriai – Alfonsas Žibas ir Stasys Vainalavičius, muziką sukūrė kompozitorius Stasys Gailevičius.

Filmui panaudotos lėlės, vaidinusios spektaklyje „Silvestras Dūdelė“. S. Ušinskas kūrė universalių lėlių kolekciją, planuodamas jas panaudoti įvairiems būsimiems kino ir teatro pastatymams. Taigi skirtingas siužetas – skirtingi personažai. Dailininkas tik pakeitė tam tikras detales – kostiumus, galvos apdangalus, veido bruožus pritaikydamas konkrečiam personažui. Pavyzdžiui, lėlė, vaidinusi pagrindinį vaid­menį spektaklyje „Silvestras Dūdelė“, filme „Storulio sapnas“ įkūnijo du skirtingus personažus. Lėlės šiek tiek perdirbtos atsižvelgiant ir į filmavimui naudojamą apšvietimą. Įdomu tai, jog filme beveik nematyti siūlų, kuriais valdomos marionetės. Pasirodo, buvo naudojami mėlynos spalvos siūlai, kurie nufilmuoti tampa nematomi.

Filmo kūrėjai vyko į užsienį plačiau susipažinti su filmavimo technikos naujovėmis bei galimybėmis. „Storulio sapno“ pastatymas kainavo tik apie 5 tūkst. litų, nes niekas iš jo kūrėjų komandos nieko neėmė už darbą. Kurdamas „Storulio sapną“, S. Ušinskas iš anksto pagalvojo apie filmo demonstravimą užsienio žiūrovams, todėl jame nedaug lietuviškų motyvų, o siužetas pakankamai universalus ir visiems suprantamas. Greičiausiai tokį apsidraudimą lėmė ir Marionečių teatro finansinė nesėkmė, ir valstybės paramos nebuvimas, ir faktas, kad filmą S. Ušinskas kūrė savo lėšomis, o visoms išlaidoms padengti tikrai nebūtų užtekę iš Lietuvos kino teatrų už bilietus gautų pinigų. Taigi S. Ušinskas siekė kuo greičiau filmą pristatyti tarptautinei auditorijai.

Jau 1939 m. „Storulio sapnas“ rodytas Niujorke, kur sulaukė didelio susidomėjimo. S. Ušinskas bendravo su keliomis JAV filmų studijomis, o labai greitai gavo animacinių filmų bendrovės „Dalcompany“ pasiūlymą sukurti animacinį filmą pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką „Lakštingala“. Šiam filmui dailininkas planavo panaudoti lėlę Storulį, pakeisdamas kai kurias detales, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas imtis šio sumanymo sutrukdė.

S. Ušinsko sukurta unikali marionečių technologija 1940 m. gegužės 28 d. patentuota Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šis patentas galioja iki šiol. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo S. Ušinskas prie lėlių negrįžo.

„Storulio sapno“ siužetas

Pagrindinis animacinio filmo (komedijos) herojus Storulis sap­nuoja savo svajonių merginą, kurią stengiasi pavilioti iš jos vaikino. Po nepavykusio bandymo Storulis patenka į vietinį barą, kuriame leidžia vakarą įvairi publika – įsimylėjėlių poros, kunigai, vietiniai girtuokliai. Storulis, susiradęs naujų draugų, linksmas išeina iš baro. Barą palieka ir kiti apgirtę lankytojai. Storulis su naujaisiais draugais atsiduria ant svajonių merginos namo stogo ir, padedamas savo naujųjų draugų, pavagia mylimąją iš jos vaikino. Mergina pabėga nuo Storulio ir sutinka savo vaikiną, kuris jos ieško. Storulis bando ją vytis, bet atsibunda…

(Iš svetainės e-kinas.lt)

Reikšmė animacijos, kino ir teatro istorijai

1961 m. Lietuvos televizijoje buvo pastatytas animacinis filmas „Iš namų ir atgalios“, kuriame panaudotos S. Ušinsko sukurtos lėlės marionetės. Filmo originalus negatyvas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma 15 S. Ušinsko lėlių marionečių. Pirmąsias penkias marionetes dar 1969 m. muziejui perdavė pats dailininkas. Po metų Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos pavedimu buvo įsigytos dar dvi marionetės, o 1982 m. trys lėlės nupirktos iš dailininko žmonos Vitalijos Blažytės. 2018 m. muziejus, remiamas Lietuvos kultūros tarybos, įsigijo dar 5 lėles.

Filme „Storulio sapnas“ vaidina šešios unikalia technologija sukurtos lėlės marionetės. Jų konstrukcijos brėžinius, piešinį ir patento dokumentus šeimos archyve saugo Kaune gyvenanti dailininko dukra Rasa Ušinskaitė. Į UNESCO „Pasaulio atminties“ Lietuvos nacionalinį registrą įtraukti dokumentai – Marionetės galvos konstrukcijos brėžinys, Marionetės konstrukcijos brėžinys ir piešinys „Asiladramblis“ – demonstruoja naujas, to meto Lietuvoje ir pasaulyje neregėtas technines marionečių galimybes, parodo, ką buvo galima pasiekti tuo metu dar naujoje meno srityje. Šiuos vertingus brėžinius pagrįstai galima vadinti vienu pirmųjų lietuvių animacijos istorijos dokumentinių faktų.

Kadangi autentiškas begarsis filmo „Storulio sap­nas“ negatyvas neišliko, originalo teisėmis Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas Berlyno kino studijoje „Folifilm“ įgarsintas tarpinis negatyvas-kontratipas su originaliu garso takeliu. Tai vienintelis išlikęs filmo egzempliorius. Filmas yra suskaitmenintas, jį iki šiol buvo galima peržiūrėti filmų portale www.e-kinas.lt. Šiuo metu svetainė yra modernizuojama, restauruotą filmą atnaujintame portale vėl bus galima pamatyti kitų metų antrojoje pusėje.

Tiek filmas, tiek jo lėlių marionečių konstrukcijos brėžiniai yra reikšmingi Lietuvos kino bei teatro istorijai. Raiškios, paslankios konstrukcijos ir sukūrimo laikotarpį atitinkančios formos marionetės lėmė aukštą filmo meninę vertę. Šis darbas padarė didelę įtaką tolesnei Lietuvos lėlių teatrų estetikos raidai ir paliko gilų pėdsaką visose universaliojo S. Ušinsko plėtotose srityse. Galima drąsiai teigti, kad būtent „Storulio sapno“ sėkmė davė impulsą įsteigti bendrovę „Lietuvos filmas“, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos kino studija.

Literatūra ir šaltiniai

1. Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 274, ap. 1, b. 52

2. LLMA, f. 189, ap. 1, b. 98

3. LLMA, f. 423, ap. 1, b. 144

4. LLMA, f. 423, ap. 1, b. 144

5. Kežinaitis, Petras. Pirmieji kino žingsniai Lietuvoje. Kultūros barai, 1967 m., Nr. 11

6. Mikalauskas, Vytautas. Kinas Lietuvoje. Vilnius, 1999

7. Natalevičienė, Lijana. Stasys Ušinskas: kitoks pasaulio matymas. Prieiga per internetą.

8. Driežis, Rimas. Stasio Ušinsko fenomenas. Prieiga per internetą.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.