Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 04 10

Tomas Šinkariukas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Sapnas. Skiriama Rusijos–Ukrainos karui

Vytautas Narušis, „Monumentas Putinui“. Creativesforukraine.com iliustracija

Turbūt karas yra juodoji tiesos skylė.

Kažkokioj fantastiškoj Senovės Romoj, kažkokiam įsivaizduojamam Koliziejuj buvo surengtos žaidynės, o tiksliau, gladiatorių kautynės. Ir šios dienos programoje pagrindinis numeris bus vieno smarkaus Gladiatoriaus kova su gigantišku Lokiu, specialiai tam reikalui sugautu kažkur šiaurėje, barbarų giriose. Tasai Gladiatorius – karo belaisvis, tai yra vergas, dėl savo gražaus stoto ir išvaizdos atrinktas mirtinam solo vaidmeniui, publikos džiaugsmui ir greitesniam ar lėtesniam kruvinam galui.

Koliziejaus mūrai gaudžia, publika nerimsta. Štai, kitoje arenos pusėje pakyla grotos ir į viešumą išleidžiamas gigantas Lokys. Per tribūnas nuvilnija tūkstančių balsų ūžesys. O šioje pusėje, tamsiame persirengimo, o tiksliau, apsiginklavimo ir pasiruošimo kambaryje stovi Gladiatorius ir pro dar neatkeltus vartus žiūri į baltu smėliu švytinčią areną. Jį supa būrelis keistai besielgiančių žmonių. Tai laisvieji Romos piliečiai, labai padorūs, vieni vilki paprastesniais, kiti labai prabangiais rūbais. Atrodo, kad jie to Gladiatoriaus tarsi pažįstami, tarsi draugai… Iš jų elgesio sunku aiškiai suprasti. Jie ploja jam per petį, spaudžia ranką… vieni iš tiesų draugiškai, kiti formaliai, bet visi jaučiasi kažkaip nepatogiai, kažkokie suglumę… neramūs.

Čia reikia atskleisti dar vieną be galo svarbų personažą. Tamsiame niūraus mūro kambario kampe, atsirėmusi į drėgną sieną ir pusiau panirusi į šešėlį, stovi paslaptinga figūra – žaidynių Organizatorius – plikagalvis tipas raupų šiek tiek apėstu veidu. Apie jį žinoma nedaug. Bet visi žino viena, jis – plebėjas iš miesto kloakų, neaiškus banditas, padaręs fantastišką karjerą, ir, antra, jis čia viskam vadovauja. Nors, kaip minėjome, jo siluetas skendi šešėlyje, bet besiplaikstančioje deglų šviesoje kartais išnyra jo galva, sukryžiuotos rankos ir žvilgsnis. Tas žvilgsnis nukreiptas ne tiek į Gladiatorių, kiek į jį apsupusius laisvuosius „draugus“. Jis įdėmiai juos stebi, ir jie tai žino, jaučia. Kartais tai vienas, tai kitas meta trumpą atsargų žvilgsnį į tą pusę, į tamsų kampą.

Dabar reikia atskleisti svarbiausias aplinkybes. Kadangi čia ne istorinė, o fantazijų Roma ir ne istorinis, o sapno Koliziejus ir šios žaidynės tik sapnas, todėl čia galioja keistos taisyklės. Pagal jas Gladiatoriaus „draugai“ turi teisę patys apginkluoti Gladiatorių. Jokių aiškesnių instrukcijų nėra. Kaip būna sapne – viskas išblukę ir daugiaprasmiška. Jie turi teisę apginkluoti Gladiatorių pagal savo „draugystės“ laipsnį. Arba savo širdies ir proto nurodymus.

Tačiau yra viena vieša paslaptis, kurią čia žino net vaikai – randuotasis žaidynių Organizatorius labai nemėgsta visų tų apginklavimų, tų keistų „iškreiptų, dekadentiškų naujųjų papročių“. Jie jam nepatinka. Jis laikosi kitų, „grynesnių ir senesnių tradicijų“. O naujosios jį erzina. Prieš pat žaidynes mieste pasklido gandas, kad jis savo rezidencijoj savo patikėtiniams sakęs, jog negali pakęsti visų tų vergų laisvės „rėmėjų“ ir senosios gerosios tvarkos niekintojų, ypač minkštakūnių aristokratų švelniomis togomis (nors pats, kiek žinoma, be galo mėgstąs prabangą).

Jis esą prasitaręs, kad, jei jie persistengs, jis nebesusilaikysiąs ir vieną kitą pritvosiąs. Arba padegsiu, išnuodysiu na…ui visą Miestą. Ir iškrypėlių civilizacija pavirs spinduliuojančiais pelenais. Taip jis gyrėsi savo patikėtiniams. Bent jau toks žaibiškai pasklido gandas. Todėl Gladiatoriaus „draugai“ ir dairėsi keistai per petį, gaudydami šešėlyje stovinčiojo žvilgsnį. Matėsi, kad tas žvilgsnis juos slegia. O gal jie jautėsi taip nemaloniai todėl, kad, pasak kito gando, buvo glaudžiai susisaistę su juo kažkokiais tamsiais finansiniais ryšiais ir santykiais, kuriais garsėja Amžinasis mūsų Miestas.

Aha! Pamiršau paminėti vieną dalyką. Keistosios sapno žaidynių taisyklės leido atlikti dar vieną neįtikėtiną triuką. Laisvieji Gladiatoriaus „draugai“, jeigu labai panorėtų ar, sakykim, jei garbės jausmas jiems lieptų, turėjo teisę patys eiti su Gladiatorium į areną ir kovoti kartu, petys petin, taip, žinoma, visiškai pakeisdami jėgų santykį. Tačiau ši taisyklė formali. Arba tik dėl juoko. Taigi, pamirškime ją, bet prisiminkime, kad ji buvo.

Dabar apie dar vieną gandą, kurį vėjas nešiojo po miestą. Tas gandas absurdiškas, bet įdomus. Neaišku, iš kur jis atsirado. Tarpuvartėse ir turtingųjų atriumuose šnekama, kad nuožmusis randuotasis plikis – „senųjų tradicijų gerbėjas“ – iš tiesų ne toks ir baisus, gal net bailys, tik labai gudrus, todėl visus terorizuoja ir šantažuoja. Tačiau blaiviai mąstant, jo bijoti nereikėtų. Nieko jis „nepriplos“. Jį patį galima priploti. Reikia tik ryžto. Tačiau mes žinome, kad blaivus mąstymas kaip tik ryžtą ir sutirpdo. Ne veltui didysis Viljamas Ieties Kratytojas praėjus pusantro tūkstančio metų po mūsų sapno Romos žaidynių užrašė:

Thus conscience does make cowards of us all

And thus the native hue of Resolution

Is sicklied o‘er with the pale cast of Thought

Bet aš nukrypau kažkur į lankas ar sapno Romos kalvas. Pamirškime kvailus gandus. Grįžkime į sapno Koliziejų. Gladiatorius stovi ir žiūri į areną. Artėja lemiama akimirka. Publika gaudžia. Jo laisvieji „draugai“ paduoda jam ginklus. Botagą ir durklą. Jis žiūri į juos.

– Kas čia? – klausia jis.

O jie jam atsako:

– Žiūrėk… čaižant bizūnu galima Lokį nubaidyti, gal… ir laikyti jį per atstumą, o durklu…

– Jūs norit, kad aš apsikabinčiau Lokį ir nudėčiau durklu? Juk jis mane sudraskys. – Sako Gladiatorius ir šypteli.

– Matai… – sako jie, – nebūtina nudėti… Tu gali pabandyti…

– Ką pabandyti? – klausia Gladiatorius.

– Žinai… taktiniai manevrai…

– Jis perplėš man gerklę ir iš pilvo išlups vidurius, – ramiai sako Gladiatorius.

– Kodėl iš karto gerklę? Visaip gali būti… O ko tu, tiesą sakant, nori?

– Duokit man ilgą ietį, – sako Gladiatorius, – ir kardą. Tada gal ir turėsiu kažkokį šansą.

Ilga tyla.

– Matai… nelabai išeis…

– Kodėl?

Tyla.

– Kodėl?

– Patronas įsižeis…

Ir jie meta žvilgsnius į kambario kampą. O iš ten juos stebi. Įdėmiai ir šaltai.

– Duokit, po velnių, bent tridantį!

– Ne… sorry…

Vartai atsidaro ir Gladiatorius eina į areną, sugniaužęs rankose botagą ir durklą. „Draugai“ palydi jį jautriais, susirūpinusiais žvilgsniais. Tada jautriai susižvalgo patys. Tie žvilgsniai sako – „Kad tik greičiau… minutė kita ir viskas baigsis. Tada varysim į termas. Nuraminsim nervus.“

Publikos kauksmas. Praleiskime pirmąjį Gladiatoriaus ir Lokio mirties žaidimo raundą. Jį galite įsivaizduoti patys. Neįtikėtina, bet Gladiatorius sugeba išvengti mirtino Lokio glėbio, kraupių nasrų ir baisių letenų smūgių. Pliekiant bizūnu, žaibiškai judant ir šokinėjant iš vienos vietos į kitą, jam pavyksta dezorientuoti ir net išgąsdinti galingą, bet nelabai protingą šiaurės girių gigantą. Neįtikėtina, bet jam pasiseka sužeisti Lokį. Tačiau Lokys baisingų nagų švystelėjimu perplėšia jam šlaunį. Gladiatorius pribėga prie vartų. Vartai atsidaro ir jis jau viduje. Vartai užsidaro. Pagal sapno Koliziejaus taisykles – pirmas raundas baigtas.

Kraujas upeliu bėga jam iš šlaunies. Bet arterija nepažeista. Jam sutvarstoma žaizda. Pristabdomas kraujavimas. Laisvieji „draugai“ susispiečia aplink besiilsintį Gladiatorių. Jie su siaubu ir susižavėjimu žvelgia į jį. Bet jaučiamas ir lengvas, slepiamas nepasitenkinimas – termas teks atidėti. Ir vakarienę su vynu bei raminančia muzika.

– Duokit man ilgą ietį ir kardą, –  pakartoja Gladiatorius.

– Ilsėkis ilsėkis… – sako jie paslaugiai.

– Ir svaidomąją ietį, –  sako jis. – Jeigu tiksliai pataikysiu, tada Lokys…

– Klausyk, –  sako jie, –  Juk žinai, Patronas nekenčia iečių. Jis juk viską matys…

– Ką matys?

– Kaip mes tau ją duodam…

– Ir kas?

– Jam tai nepatiks. Mes negalim rizikuoti taip, kaip tu. Mes – ne tu. Yra atsakomybė. Mūsų įsipareigojimai mūsų…

Tyla. Iš kampo, iš šešėlio žvelgia įdėmios akys. Staiga Gladiatorius šypteli ir sako:

– Jūs… kalbat taip garsiai. Ar tam, kad jis girdėtų?

Pauzė. „Draugų“ būrelis nemaloniai pasimuisto, susižvalgo. Po to kažkuris irzliu, spigiu balsu sako:

– O, kad ir taip?!  Tai kas?

– Nieko, –  nusijuokia Gladiatorius. – Ar jums gerai?

Čia jau „draugai“ visi kartu suklega kaip frustruotų naminių paukščių pulkelis:

– Blogai! Blogai! Tu neįsivaizduoji, kaip mums blogai! Kaip mes jaučiamės!

Nuskamba gongas ir Gladiatorius pakyla.

– Tai nieko neduosit? – klausia jis.

– Kaip tai nieko?! Žiūrėk. Čia naujausios rūšies bizūnas. Jis švilpia kaip vėjas ir degina kaip ugnis!

Gladiatorius paima bizūną ir pasveria rankoj.

– Atsakykit man į vieną paskutinį klausimą, –  sako jis.

– Mielai! – Sušunka „draugai“ ir jų balsuose girdėti begalinis, skausmingas rūpestis.

– Kiek kirčių reikia sušnioti Lokiui bizūnu, kad jis kristų negyvas? – staiga Gladiatorius plačiai išsišiepia ir priduria. – Ar bent netektų sąmonės, jei jums taip ramiau?

Jį pasitinka niūri, irzli tyla.

Vartai atsidaro. Jis nusisuka ir žengia į areną, gniauždamas rankose durklą ir bizūną. „Draugai“, žvelgę į žemę, pakelia galvas ir nulydi jį akimis. Žvilgsniai byloja – „Dabar jau tikrai greitai… O, dievai! Kokia kančia… kokia moralinė kančia… nervai ant ribos… Greičiau į termas! Kada gi tai pagaliau baigsis?!..“

Daugiatūkstantinė publika kaukia ir staugia ekstazėje. Ji jau garbina Gladiatorių ir žavisi juo. Bet tai nereiškia, kad jis nemirs. Juk negali jie nutraukti žaidimo ir atsisakyti pramogos, nepasiekusios kulminacijos. Tai būtų neteisinga. Be to, ne nuo jų tai priklauso. O nuo dievų valios. Kaip ir viskas gyvenime. Jie tik paprastų plebėjų minia. Gladiatorius jiems patinka. Bet kas iš to?

Ir vėl prasideda, ir vėl vyksta fantastiškas mirties žaidimas, smėliu nubarstytoje arenoje jau pasipuošusioje kraujo dėmėmis. Kodėl Lokys nesugeba pasivyti Gladiatoriaus, parversti ir užgriūti jį milžinišku savo svoriu? Suvaryti jam į galvą gigantiškas iltis? Tada viskas būtų baigta akimirksniu. Jis daugelį kartų didesnis už Gladiatorių. Bet atrodo pavargęs ir pridusęs. Atrodo dezorientuotas. Gal Lokys buvo ligotas? Gal įvyko kažkokia klaida? Kodėl Gladiatorius jau dešimtą kartą išsisuka iš jo nagų ir bado jį durklu, čaižo bizūnu per akis? Kokie dievai jam padeda? Mes ilgai nepamiršim šito fantastiško spektaklio. Mirties šokio grožis dar ilgai jaudrins mūsų širdis prisiminimuose ir stimuliuos kilnias mintis bei svajas…

Lokys pavargęs, apžlibęs, bet vis labiau įsiutęs. Skausmas tik didina jo įniršį. Juk negali Gladiatorius užšokti ant jo raitas ir suvaryti geležtę į akį. Nors čia ir sapno kautynės, bet ir čia neįmanomi dalykai lieka neįmanomais. Jau vien tai, kad Gladiatorius gyvas – yra stebuklas. Kad ir koks vikrus ir bebaimis jis būtų, jo rankose tik durklas ir švilpiantis bizūnas. O Lokio gyvybė glūdi giliai giliai jo milžiniškame kūne ir per trumpi durklo ašmenys negali jos pasiekti. Jeigu tai būtų ietis arba kardas… Tada… Kai tik smarkiai sužeistas Lokys sudribtų, pailsęs, išsekęs ir nebeturėtų jėgų pakilti… staugianti Koliziejaus Dvasia kaip mat dovanotų Gladiatoriui gyvenimą ir svarbiausia – Laisvę. Jis išeitų iš čia laisvas ir garbinamas. Jau dabar jis šios dienos ir šio Miesto žvaigždė. Bet, deja, kol kas vis dar nelaisva, o gal ir vis dar pasmerkta žvaigždė.

Lokys nesiruošia nei dvėsti, nei dribti į smėlį. Jis sunkiai alsuoja, o jo akys, paplūdusios pykčiu ir krauju, seka liekną, figūrą sukančią ratus aplink jį. Seka su baisia, idiotiška neapykanta. O Gladiatoriaus reikalai prasti. Galbūt dievams pamažu nusibodo. Juk visiems žinoma, kokie jie frivoliški. Gladiatoriaus kūnas padengtas baisiomis žaizdomis. Sunku suvokti, kaip jis vis dar gali taip vikriai lakstyti. Taip tiksliai smūgiuoti. Taip greit atsitraukti. Publikai tai kelia neapsakomą susižavėjimą ir ekstazę. Ji jau laiko jį pusdieviu. Ir nekantriai laukia atomazgos. Tuomet Lokys atsitraukia, nueina į arenos vidurį ir prigula pailsėti. Laižo žaizdas. Publika riksmais ragina Gladiatorių čaižyti tinginį bizūnu. Bet jis, šiek tiek sverdėdamas ir vilkdamas koją, tačiau vis tiek lengvai, net grakščiai, neslėpdamas atsainios paniekos, nueina prie vartų. Jie atsidaro ir jis dingsta viduje. Publika supranta. Nepasitenkinimo negirdėti. Tegul abu pailsi. Užtat paskui bus dar įdomiau. Antras raundas baigtas. Nėra nieko malonesnio už mirtiną atokvėpį.

Viduje laisvųjų Gladiatoriaus „draugų“ ir „rėmėjų“ veideliai iš susirūpinimo ir moralinio nuovargio deglų šviesoje atrodo net susiraukšlėję. Jie pasitinka jį liūdnais, begalinės užuojautos ir irzlumo kupinais atodūsiais. Iš tribūnų girdisi keistas šurmulys. Ten sklinda žinia, kad Imperatorius, stebintis kovą, nusprendė nutraukti performansą ir dovanoti Gladiatoriui gyvenimą. To paties seniai trokšta ir Publika. Bet palaukit… Ar stebi kovą Imperatorius? Kur jo ložė? Ir apskritai, ar yra šiame sapne Imperatorius? Ne. Ši sapno Roma neturi Imperatoriaus. Bet tai ir ne Respublika. Pavadinkim ją gyvybės ir mirties žaidimų Oligarchija. Arba sapno Plutokratija. Ne SPQR, o kruvinų pinigų, kruvinų statymų SPORT.

Gladiatorius išsitiesia ant demblio. Jo lieknas, raumeningas, sudarkytas kūnas plūsta kraujais. Jį apspinta „draugų“ nusamdyti medikai padėjėjai ir puola skubiai tvarstyti žaizdas, stabdyti kraujavimą. Daro ką gali. Dirba profesionaliai. „Draugų“ būrelis atsitraukęs stebi. Jie beveik nebekalba. Jie liūdni. O plikasis, šlykštusis žaidynių Organizatorius, nuo kurio įgeidžių čia, atrodo, viskas priklauso ne mažiau, kaip nuo visagalių, bet galbūt neegzistuojančių dievų malonės, tebestovi savo tamsiame kampe lyg voras. Ir jo blyškus žvilgsnis vis taip pat nukreiptas ne į Gladiatorių, o į jo laisvuosius, turtinguosius, nervinguosius „draugus“. Ir laiko juos prikaustęs, net kai jie nemato jo, nežiūri į jį. Jis jaučia jų baimę. Ir ji jam patinka.

Pagalbininkai, atlikę darbą, atsitraukia. Sutvarstytas Gladiatorius guli užsimerkęs, marmuriniu, sustingusiu veidu. Lūpos kietai suspaustos, tik žandikauliai lėtai ritmingai juda, nes jis kramto kažkokią skausmą malšinančią žolę, kurią jam įdėjo į burną. Ištikimieji „draugai“ ir „rėmėjai“, laisvieji sapno pasaulio piliečiai susispiečia aplink gultą. Jie žiūri į išsekusį, sudarkytą Gladiatoriaus kūną, tysantį ant demblio ir visų jų mintys panašios: „Kodėl viskas taip neteisinga? Kodėl negalėjom kartu ramiai ir laimingai gyventi? Kodėl mes neišėjom į areną su juo? Kodėl mes protingesni? Kodėl mums teko laimingesnis likimas? Kodėl jis čia guli ir trikdo mūsų gyvenimą? Kodėl mes jam pavydim?“

Nuaidi gongas. Gladiatorius atsimerkia, lėtai atsisėda, tada bando keltis, bet sugriežia dantimis iš skausmo. „Draugai“ paslaugiai prilaiko jį.

– Neskubėk. Dar yra šiek tiek laiko… – sako jie. – Kuo tau padėti? Sakyk. Mes viską…

– Ietis… kardas… tridantis… – lyg kliedesy sušnabžda Gladiatorius ir nužvelgia juos klaidžiojančiu žvilgsniu.

„Draugų“ veidai tuoj pat susiraukšlėja sunkaus moralinio konflikto sutraukti lyg plėvelė ant pieno. Kilnūs, aristokratiški jų bruožai transformuojasi į vidinio prieštaravimo suparalyžiuotų graužikų snukelius.

– Kam grįžti vėl prie to paties… – skausmingai šnabžda jie, nuleidę nosis į žemę. – Tu geriau susikaupk… Sukoncentruok jėgas…

Gladiatorius sverdėdamas atsistoja. „Draugai“ jautriai prilaiko jį. Jis apsidairo vis dar klaidžiojančiu žvilgsniu ir tada tyla sprogsta, jis išgirsta arenos kauksmą, kuris užgriūva kaip okeano banga. Bet banga galinga ir lengva, praūžia ir tarsi išbudina jį. Pakelia jį kažkur aukštyn link spindinčios, žiaurios ir saulėtos žydrynės. Ta putota banga ir tas kauksmas, kaip ir dievų juokas, skirti jam. Ir tik jam vienam. Jis nužvelgia „draugus“ keistu, aiškiu žvilgsniu, kuriame kaip skaidri amalgama, kaip jūros spindesys susilieja beprotiška nykuma ir džiaugsmas. Jis nusišypso jiems baltais dantim, be menkiausios paniekos ir sako:

– Tai ką… einu.

Čia vienas iš „draugų“ jau tikros nevilties ir gėdos perkreiptu veidu griebia už Gladiatoriaus rankoje sugniaužto durklo ašmenų, persipjaudamas ranką išplėšia jį ir įspraudžia vietoj jo kitą durklą. Šiaip jau ne ką ilgesnį už senajį. Gladiatorius tebesišypsodamas klausiamai žvelgia į jį.

– Šitas naujesnis… naujausio modelio… superdaikčiukas… Damasko plieno… – sušnabžda draugas.

Gladiatorius nusijuokia ir linkteli galva dėkodamas. Be ironijos.

Tada jis žengia link vartų. Bet ten jis stabteli ir dar prieš jiems atsiveriant staiga atsisuka ir jo žvilgsnis, kurį laiką kažko ieškojęs, suranda ir susiduria su kitu, nejudančiu ir negyvu, smingančiu į jį iš tamsaus šešėlio, tamsaus tolimo kambario kampo gilumos. Su  Organizatoriaus, su tikrojo Oponento, plikojo voro žvilgsniu. Ir tai yra dviejų absoliučių Neapykantų susijungimas, pragariškas pasisveikinimas prieš paskutinę kovą be išlygų. Gladiatorius žino, kad voras valdo Lokį. Padvės Lokys, padvės ir jis.

Vartai atsidaro ir Gladiatorius žengia į saulės nutviekstą areną. Jį pasitinka garbinančios Publikos staugsmas ir išsigimėlio pykčiu pulsuojantis, bemintis tūkstantveidis gigantas – Golemas/Lokys.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?