Sarcófago

Paskui, kai užkasėm į smėlį, sumišusį su sniegu, sustojome pažiūrėti velionio statyto namo, tvarto ir sklepuko. Namas geltonas. Kaip saulė per snygį. Sakėm, važiuosim vasarą ten gedulinių pietų virt ar kept. Pabūsim kieme ir name, kur jis visą gyvenimą gyveno, dirbo ir kukliai meldėsi.

Todėl aš jaučiu skirtumą tarp gyvo nematyto sesės dieduko ir tų 12 žmonių, kurių mirtį šiandien suskaičiavo statistika. Taip, matyti kūną yra svarbu. Kiekvienas, kuris gedi vieno iš dvylikos, jaučia skirtumą tarp netektojo ir likusiųjų vienuolikos. Kai matai skaičių, nematai kūno. Nematai nugyvento gyvenimo. Nematai, kad jų nebėra, nes nežinojai, kad tie 12 buvo. Niekas man nepasikeitė, kad tų dvylikos nebėra. Ir aš suprantu, kad mūsų gedulas ir jautrumas nususo. Išseko. Vis šaukiame: nereikia mūsų gąsdinti, kad žmonės miršta. Kasdien juk nepažįstami žmonės miršta. Ir ką dabar, verkti? O kiek miršta nuo vėžio. Neskelbia. Gana. Ne mano reikalas, pavargau bijoti. Ir kitaip mes išrėkiam savo išeikvotą atjautą, išgręžtą gedulą.

Gruodžio 7 dieną perskaičiau apie mirties kapsulę. Iki šiandien buvau suskliaudus šią žinią. Tiesiog. Atidėjau į maldos stalčių ir ten bandžiau perdirbti šią informaciją. Ieškojau būdo suprasti. Gal galima įsivaizduoti: vedžioji rytą šunį ir matai, kaimyno kieme stovi „Sarco“ ar konkuruojančios įmonės priekabėlė. Supranti, kad viskas. Dabar atvažiuos išsivežti.

O gal ten iš karto ir kremuoja toji dėžutė? O įmonė, kuri atvežė kapsulę, kaži, yra cinikų organizacija ar tiesiog laisvo pasirinkimo šalininkė? O būna taip, kad kapsulė nesuveikia? Kas tada? Jie tikriausiai turi D.U.K., reikės pagūglinti. Gal prieiti. O jei ten tuščia, ir tavo kaimynas tave pamatys pro langą ir bus nejauku, nes kišiesi ne į savo reikalą?

Permeti dienos planus galvoje, kaip čia padarius, kad vaikai to kiemo nematytų. Vediesi šunį tolyn, nes tai ne tavo reikalas, ir kiekvienas gali laisvai apsispręsti. Yra tokia galimybė. Taškas. Įtikinėji save iki namų durų, paskui užtrenki jas iš kitos pusės. Stovi savo neadekvačiame koridoriuje ir bliauni. Išsigandęs šuo lyžteli skruostus. Ir tavo šuo neišmano, kad negalima taip jaudintis dėl to, kas yra ne tavo reikalas, ne tavo skausmas, nebe tavo kaimynas.

Viskas. Tokios kapsulės bus normalus dalykas. Ir mes turėsime jį priimti ar bent apsimesti, kad priimame, ir tą garsiai pasakyti, kai uždarysime duris iš lauko pusės. Taigi XXI amžius, trečias dešimtmetis. Net gerovės valstybė negali tavęs priversti gyventi. Kančioje. Jei tu nenori, prašau, būsime humaniški ir tau padėsime. Kad ir kaip būtų tavo norai svarbiausi. Kliento komfortas yra svarbiausias. Kaimynas yra klientas. O kokias jis perka paslaugas, ne tavo reikalas. Jų klientas, tas tavo kaimynas, tas mano kaimynas.

Bet jei ta kapsulė tuščia? Gal tas mano kaimynas yra numatęs konkrečią valandą? Gal aplink jį dabar namie jo šeima ir gydytojas? Gal jie vakarieniaus ir pasidalins prisiminimais, vienas kitam padėkos ir atsisveikins (taip galėtų atrodyti kapsulės reklama)? Tikrai, gal tie, artimieji, jo šeima, draugai ir gydytojas, padovanos eilėraštį, kurį kaimynas perskaitys stovėdamas veidu į besileidžiančią saulę? Tada tas eiles, surašytas aksominiame popieriuje, mano ir tavo kaimynas nusineš į kiemą, įdės į kapsulę ir susprogdins ją velniop!

O kad kapsulė būtų tuščia. Aš nueičiau pas tą tavo ir mano kaimyną. Jis yra vertėjas, jei gerai supratau, paklausiu, kaip seniau, kai žmonės lindo vienas į kito reikalus, mes versdavome žodį „neighbour“: kaimynas ar artimas?