Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Šatrijos Ragana ir mes

Nežinomas fotografas, Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) prie namų apie 1929 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. lapkričio 19 d., Nr. 42)

Marijus Šidlauskas – Klaipėdos universiteto docentas, vienas įžvalgiausių lietuvių literatūros kritikų ir sociologų, vertėjas, Jotvingių, Ievos Simonaitytės, Vytauto Kubiliaus premijų laureatas. Pranešimas buvo perskaitytas mokslinėje konferencijoje „Sename dvare, arba įstabus Šatrijos Raganos pasaulis“, vykusioje Užvenčio kraštotyros muziejuje 2022 m. rugsėjo 22 d.

Pranešimo tema kreipia į dabarties pasaulį, į laiką, kuriame gyvename, į metus, kuriais pažymime 145-ąsias Šatrijos Raganos gimimo metines. Ar šios rašytojos kūryba tebėra reikšminga ir reikalinga mums, čia ir dabar krutantiems Lietuvos žmonėms? Ką atsakytume asmenukėmis besidalinančiam, į startuolius ir vienaragius besidairančiam XXI amžiaus jaunimui, kuriam Šatrijos Raganos pasaulis galėtų pasirodyti jau neaktualus, „žiauriai“ atitrūkęs nuo realybės, o ji pati – labiau vienuolystei nei pilnakraujam gyvenimui pasišventusi idealistė?

Juk su savo katalikišku dvasingumu rašytoja tik kaišioja pagalius į mūsų sėkmės istorijų ratus, o vadovaudamiesi jos vertybėmis liktume amžini lūzeriai, – sakytų jai lyderystės kursą išklausęs būsimasis lyderis, svajojantis apie savo pirmąjį milijoną.

Šis pranešimas ir yra kvietimas pasvarstyti, galbūt padiskutuoti, kuo ir kaip rašytojos asmuo ir darbuotė atliepia šiandienos rūpesčius bei lūkesčius, ar savo kūrybine laikysena, gyvenimo stiliumi ji dar galėtų būti aktuali, įdomi ne tik kaip egzotiška idealybės pasišventėlė, bet ir kaip ištikima atraminių vertybių puoselėtoja, integralios asmenybės ir vaisingos gyvenimo filosofijos pavyzdys.

Kalbant apie literatūros aktualumą (lot. actualis – „faktiškas, tikras, dabar esantis“) dera pabrėžti, kad ši sąvoka nusako dabar esančią literatūros ir visuomenės santykio būklę, apibūdina momentinį abipusio ryšio intensyvumą, jo paūmėjimą, mažai arba nieko nepasakydama apie to ryšio gilumą ar tvarumą. Juk „aktualia“ kūryba šiandien pavadinamas ir madingoms konjunktūroms pataikaujantis populiarus skaitalas. Tad vien aktualumo matu vertindami rašytoją rizikuojame padaryti iš jo žurnalistą ar aktualijas narpliojantį influencerį-įtakūną.

Kitaip tariant, žodžio menininką paversti žiniasklaidos bei jos vartotojų poreikiams tarnaujančiu aktualijų įkaitu, kuriam noromis nenoromis tenka įsijungti į viešųjų ryšių žaidimus, paisyti galią turinčiųjų interesų, paklusti madoms, masinėms manijoms ar fobijoms. Grožinei literatūrai pripažįstant tik tokį aktualumą tektų ją laikyti tiesiog popso industrijos dalimi, šitaip atimant iš rašytojo būtinąją kūrybinę laisvę, individualų kritinį mąstymą bei vaizduotę, o sykiu išplaunant iš literatūros meno tai, kas jame svarbiausia – gebėjimą už realijų matyti universalijas, už žemiškos buities įžvelgti žmogaus būties paslaptį ir lemtį.

Žinia, Šatrijos Ragana nebuvo kurčia ir akla savojo meto realijoms. Skaitydamas, tarkim, „Irkos tragediją“ niekaip nepasakytum, kad rašytoja „žiauriai atitrūkusi nuo realybės“, įskaitant šiandienos realybę, kurioje panašios nedarnių šeimų tragedijos yra tapusios kasdieniu reiškiniu. Atvirkščiai, peršasi išvada, jog tai mes, naujaip modeliuodami šeimą, esame žiauriai atitrūkę nuo ilgiau už mus tveriančios realybės, nuo tikro ir patikimo pamato, galinčio užtikrinti genetinį, psichologinį ir kultūrinį saugumą mūsų vaikų vaikams.

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana su bičiuliais (Avenue de la Gare 31&32, Friburgas, Šveicarija, apie 1906 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Aptariamoji rašytoja priklauso tiems kūrėjams, kurie geba jautriai atsiliepti į gyvenamojo meto tikrovę, tačiau, užuot tai tikrovei pataikavę, ieško joje idealumo matmens, gilesnės, visuotinesnės perspektyvos. Į gyvenimą ir pasaulį ji žvelgė amžinybės požiūriu, sub specie aeternitatis, t. y. taip, kaip nuo amžių būdinga filosofams ir literatams. Ypač poetams ir poezijai, kuriai, kaip savo dienoraštyje tvirtina Alfonsas Nyka-Niliūnas, „visa, kas ‘aktualu’, yra absoliutus balastas“ (1). Kitoje savo dienoraščio vietoje Niliūnas sako: „Poezija (kaip ir visi kiti menai), jeigu tikra, niekad nepasensta. Gali svyruoti tik jos aktualumas, t. y. gali kuriam laikui „išeiti iš mados“. Deja, tokios absoliučiai tikros poezijos labai maža.“ (2)

Geriausiuose Šatrijos Raganos kūriniuose tokios nesenstančios, tikros poezijos išties esama, ir išlavinta Niliūno estetinė klausa neleidžia tuo abejoti. Kalbėdamas apie apysaką „Sename dvare“ jis žavisi autorės mimoziniu jautrumu, saulėlydžio šviesą primenančiu mirštančio pasaulio trapumu, būties supoetinimu ir humanistine rezignacija, o savo nusilenkimą rašytojai apvainikuoja tokiais žodžiais: „Šatrijos Ragana savo intelekto subtilumu, kultūriniu „diapazonu“ bei inteligencija toli prašoka visus savo generacijos rašytojus.“ (3)

Ši poetiškoji beletristė Niliūną traukė, o gal ir romantiškai intrigavo, ir savo asmenybe, kurią jis pabrėžtinai išskyrė iš kitų lietuvių klasikų: „Ir jeigu būtų man duota pasirinkti, ką iš senųjų norėčiau būti matęs gyvą, tai mano pasirinktasis nebūtų nei Maironis, nei Vaižgantas, bet Šatrijos Ragana.“ (4)

Dvasingumo šydu apgaubtos nesenstančios vertybės ir šiandien tebėra tas magnetas, kuris traukia tyro grožio ir tiesos besiilginčią žmogaus sielą. Būtent pastarosios vertybės, į estetinį rangą pakylėtas ir asmeniškai suintymintas dvasingumas laiduoja šiai rašytojai saugią vietą lietuvių literatūros klasikos kanone ir mokyklų programose, apsaugodamas ją nuo nervingų ginčų dėl atitinkamos vietos tokių rašytojų kaip Žemaitė ir Ieva Simonaitytė, Julius Janonis ir Salomėja Nėris, Eduardas Mieželaitis ir Justinas Marcinkevičius.

O juk paminėtų rašytojų atveju ietys laužomos pirmiausia dėl jų „aktualumo“, kintančio sulig santvarkų, ideologijų, vertybinių nuostatų ar tiesiog galios institucijų kaita. Pasirinkusi sub specie aeternitatis perspektyvą, kuri visada yra mąstančio individo, o ne inertiškos masės pasirinkimas, atmetusi šio pasaulio gundymus Šatrijos Ragana sykiu apsisaugojo nuo konjunktūrinio savo kūrybos adoravimo ar profanavimo, tarsi nujausdama, kad jos vieta mūsų kultūroje ir literatūroje neištrinama.

Vis dėlto aktualumo sąvoką įmanu taikyti ir Šatrijos Raganai, tik jos aktualumas savaip priešsrovinis, turintis ryškų moralinį-religinį matmenį, besipriešinantis egoistiniams socialiniams instinktams ir konkuravimo etosui, todėl nepopuliarus. Juk nūnai populiaria nepavadinsi laikysenos, grindžiamos artimo meile, pasiaukojimu kitam, skriaudžiamam ir pažemintam, pareiga visuomenei, savam kraštui ir valstybei. Būdama žymiu mastu priešsrovinė, šios autorės kūryba yra daugeliu požiūrių ir novatoriška, inovatyvi literatūros raidos ir brandos požiūriu, tad vėlgi savaip aktuali.

Šatrijos Ragana pirmoji ėmėsi vaizduoti sudėtingą vidinį pasaulį, įvesdama inteligentiškos kultūrinės savimonės veikėjus, savo asmens autobiografiškumą pakylėdama į meninio pasakojimo lygmenį. Ji parašė pirmąjį vidinio monologo apsakymą („Saulei užsileidžiant“), duodama pradžią naujai psichologinės prozos linkmei, įtvirtino dienoraštinę prozą („Viktutė“, „Dėl ko tavęs čia nėra?“, „Šv. Jono naktis“, „Vasaros naktis“, dalis apysakos „Sename dvare“). Ji, pasak Viktorijos Daujotytės, sukūrė „augantį“ moters paveikslą (Irka-Viktutė-Marija-Mamatė) ir pirmoji į lietuvių kultūrą įbrėžė kūrybingos rašančios moters liniją, todėl yra neapeinama lietuviškojo feminizmo tyrinėtojams.

Šiandieninių pedagoginių reformų ir švietimo sistemos buksavimų akivaizdoje pravartu paliesti Šatrijos Raganos kūrybos ir veiklos pedagoginį aspektą. Kaip žinome, plačiai suprastas žmogaus ugdymas, jo dvasinis ir kultūrinis augimas buvo didysis rašytojos gyvenimo rūpestis. Ji buvo ne tik ugdymo teoretikė, Friedricho Wilhelmo Försterio veikalų vertėja ir jo idėjų propaguotoja, viena pedagogikos mokslo Lietuvoje pradininkių, bet ir atsidėjusi praktikė – dirbo namų mokytoja Žemaitijos dvaruose, buvo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijos mokytoja ir bendrabučio vedėja, gyvendama Židikuose klebonijoje įrengė mokyklą kaimo vaikams, taip pat mokė juos privačiai, globojo ir leido į mokslus našlaitį berniuką.

Sekdama Försteriu, savo pedagoginėje veikloje labiau kliovėsi ne mokslu, o psichologine intuicija, idealo vizija, valingo charakterio ugdymo ir saviugdos imperatyvu. Savo kryptingai įgyvendinama pedagogine programa ji priartėja prie dabar madingos holistinės pedagogikos ir apskritai holizmo (gr. holos – „visas“) idėjos, reikalaujančios suvokti reiškinį kaip tam tikrą vientisą visumą. Tačiau teoriškai deklaruodami vienovės ir susiliejimo principą modernieji holizmo entuziastai kažkodėl renkasi skaldymosi ir susismulkinimo praktiką – ir tada iš, tarkim, holistinės medicinos telieka holistinė terapija plaukams, o iš holistinės mitybos – holistinio lieknėjimo menas.

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana apie 1922 m. Ukmergės kraštotyros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuorauka

Tad lyginant su kai kuriomis toli pažengusiomis žmogaus ugdymo bei tobulinimo tendencijomis Šatrijos Raganos šios srities darbuotė atrodo kur kas nuoseklesnė ir perspektyvesnė, o paprasčiau tariant – tiesiog labiau atitinkanti sveiko proto lūkesčius. Jos pedagoginės programos integralumą, taigi holistinį pobūdį, sutvirtina indėlis į vaikų literatūrą – vaikams skirti Lietuvos istorijos pasakojimai, įsimintini vaikų ir paauglių paveikslai (Irka, Vincas Stonis, Irusia) stambiuosiuose prozos kūriniuose.

Neturėdama šeimyninio gyvenimo ir motinystės patirties būtent į šiuos klausimus Šatrijos Ragana gilinosi su jai būdinga nuovoka ir išmintimi (toks iš pažiūros paradoksalus dėsningumas yra ir faktas, kad viena krikščioniškiausių mūsų rašytojų pasirinko pabrėžtinai pagonišką slapyvardį). Šiandienos pasaulyje šeimos, lyčių santykių problemos jau yra tapusios ar paverstos ne tiek sociokultūriniu moraliniu, kiek ideologiniu politiniu klausimu.

Atsiribodama nuo politinių aktualijų Šatrijos Ragana šias problemas svarstė vadovaudamasi krikščioniško gyvenimo idealais – Dievo ir artimo meile, tikėjimu žmogaus galimu ir privalomu tobulėjimu, vardan aukštesnio tikslo atsisakant materialinės naudos ir egoistinių malonumų. Pirmine tokio tobulėjimo sąlyga ir veiksniu laikė būtent šeimą, iškeldama joje motinos vaidmenį.

Laikydamasi Försterio nuostatų pripažino tik tradicinės monogaminės šeimos modelį, pabrėždama, kad moteryje sielos ir kūno vienybė tvirtesnė (7), o motinystė moterį giliau ir slaptingiau nei dabartyje paskendusį vyrą suriša su ateitim ir visų daiktų Tvėrėju (8). Šiandien toks požiūris ne vienam, vienai pasirodytų atgyvenęs, varžantis ar iškreipiantis individo laisves ir teises, politiškai nekorektiškas ir pan.

Tačiau klausimą galėtume kelti ir bendresnėje, taip sakant, holistinėje laiko ir erdvės perspektyvoje: ar šiandienos pasaulyje, kurio trapumą kasdien primena klimato kaitos katastrofos, pandemijos, karas, emigrantų srautai ir visų galų krizės – ar viso šito akivaizdoje altruistinė etika ir asketiška savikontrolė nebūtų atsakingesnė ir patikimesnė, viltingesnė, pagaliau protingesnė alternatyva nei besaikis vartojimas ir hedonistinis užsimiršimas?

Šatrijos Ragana traukytų pečiais, regėdama mūsuose klestintį kūno kultą, pastangas išsaugoti jaunystę bet kokia kaina, ji nepatikėtų savo akimis, susidūrusi su moterimis, kurioms kas savaitę privalu atlikti viso kūno depiliaciją, kas mėnesį – išsibalinti dantis, o kasmet – pakelti akių vokus bei pakeisti krūtų implantus. Vėlgi galėtume klausti – ar kultūra, reikalaujanti jaunatviško seksualumo iš senolių, o paauglius verčianti depresuoti dėl lyties, stumianti lytį gerinti chirurginiu būdu – ar tai ne represyvi, savaip tironiška kultūra, klestinti mūsų liberaliosios demokratijos platybėse?

Šatrijos Ragana yra išvertusi Försterio studiją „Seksualinė etika ir seksualinė pedagogika“, kurios pavadinimas skamba intriguojančiai ir aktualiai. Tačiau smalsiai savo kūniškumą tyrinėjantis ir visokeriopos emancipacijos trokštantis šiuolaikinis žmogus šia studija greitai nusiviltų. Mat Försteris, iškeldamas krikščionišką sielos tobulumo idealą, nuosekliai laikosi dvasios pirmumo kūno atžvilgiu principo, kurį postmodernizmo ideologija atmeta, tvirtindama atvirkščiai – siela yra kūno kalėjimas.

Bent taip savo studijoje „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“ tvirtina Michaelis Foucault. Kitaip nei Foucault, atskleidžiantis represyvų drausminių institucijų poveikį žmogaus elgesiui ir mąstymui, Försteris iškelia vidinės disciplinos ir saviugdos, valingo charakterio, nepasiduodančio geismų tironijai, vaidmenį. Jis kritikuoja modernųjį individualizmą kaip valios praradimą juslinės individualybės, „su visais jos ūpais ir teatrališkai pasirėdžiusiu individualizmu naudai“.

Nežinomas fotografas, Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) apie 1929 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Laikydamasis holistinės logikos šis pedagogas etiką ir pedagogiką neatskiriamai susieja, žvelgdamas į seksualumą plačiame humanistiniame kontekste, pabrėždamas aukštos moralės, sąžinės, gėdos, sektino autoriteto ir laiko patikrintų religinių vertybių bei įsitikinimų svarbą.

Akivaizdu, jog šiandienybės papročių, įskaitant ir seksualinę elgseną, autoritetas bei modeliuotojas yra Foucault (beje, parašęs ir „Seksualumo istoriją“) su savo sekėjų armija, o ne Försteris su Šatrijos Ragana. Bet juk ir nūdienos pasaulis dar turi autoritetų – pavyzdžiui, Anglijos karalienę Elizabeth II, kurios gyvenimas ir laidotuvės 2022-ųjų rugsėjį patvirtina tai labiau nei įtikinamai. Ir turbūt nesuklysime manydami, kad karalienės asmens atraminių vertybių modeliuotojai buvo ne Foucault tipo autoritetai. Įsidėmėtina detalė – o „Sename dvare“ įamžinta Mamatė ganėtinai primena Försterio aprašytą šv. Elžbietos paveikslą, kuris pateikiamas kaip „prisiartinimo prie dangaus meilės“ pavyzdys.

Išties, kas gi yra mūsų elgsenos ir protų valdovai šiandien, kas kreips mūsų vaikų ir vaikaičių kelius rytoj? Ar pasiduodami vertybinio reliatyvizmo etikai ir iš jos kylančiai moralinio atsipalaidavimo inercijai negriauname ateities pasaulio pamatų? Ar, atmesdama transcendentinį idealą ir autoritetą, patikima linkme juda mūsų civilizacija, menas ir mokslas? Tarkim, šiuolaikinė psichologija žodį „siela“ atmeta kaip nemokslinę sąvoką, bandydama jį pakeisti „psichika“, „sąmone“, „pasąmone“ ir pan.

O kaip tuomet žodžiai „sąžinė“, „garbė“, „gėda“, „padorumas“ – ar ir juos atmesime kaip nemokslines sąvokas, sykiu atmesdami ir jais nusakomus pamatinius žmogaus elgesio principus, manydami, kaip viduramžių nominalistai, kad tai tik niekuo neįpareigojantis flatus vocis, balso virpėjimas?

Šių svarstymų kiek moralizuojantį patosą lemia gyvenimo praktikos stebėjimai, tikriau, kai kurios tendencijos, kylančios iš pasidavimo masinei gyvenimo praktikai. Panašu, kad noras gerai atrodyti tampa svarbesnis už dovaną būti, kad buvimo prasmę išstumia turėjimo malonumas; malonumų kolekcionavimas pavirsta kaupimo aistra, kaupimo aistros tampa priklausomybės ligomis.

Grožį pakeičia fotogeniškumas, reklaminė estetika, kuri gerai sutaria su bulvarine žiniasklaida. Viešojoje erdvėje prašapo kultūriniai aristokratai, užtat priviso visažinių gyvenimo ekspertų, influencerių-įtakūnų, chamų, snobų ir netikrų pranašų. Sunyko ir išsigimė gėdos jausmas. Šatrijos Raganos laikais sugėdintos mergaitės parausdavo, dabar – paraudusios susigėsta. Garbė ir orumas sugulė į nepabaigiamas bylas dėl garbės ir orumo įžeidimo. Bylų gausėja, teisybė nebyloja, pagieža loja, kipšo muzikėlė groja. O absurdo karuselė sukasi smagiai.

Vis dėlto pasaulio pabaigos neskubinkime. Apokaliptinėmis pranašystėmis neužsiėmė ir Šatrijos Ragana, nors jos laikas ir gyvenimas nebuvo laimingesni, veikiau kur kas sunkesni ir vargingesni nei daugelio iš mūsų. Tačiau proziška realybė neatėmė iš jos tobulesnio, gražesnio buvimo siekio ir vilties, neužgožė mylinčios (ir todėl laimingos) širdies pilnatvės būsenų, kuriomis taip dosniai dalijamasi apysakoje „Viktutė“.

Prieš visą netyrumo patosą ši kūrėja iškėlė savo nerūdijantį ginklą – tyrumo etosą (apsakymas „Mėlynoji mergelė“). Ji mokėjo dorotis su žemiškais rūpesčiais ir lūkesčiais, tačiau niekad su jais nesitapatino, žinodama, kad visos žemės dainos nuobodžios ir negali pakeisti dieviškos muzikos, sklindančios iš aukštybių. „Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.

Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją, kuri visus tuos išbarstytus po pasaulį atomus kada nors vėl surinks į tą patį pavidalą, amžiną, vienintelį, kokio nebuvo ir nebus.“ (11)

Ir jeigu mes, vaikščiodami tarp XXI amžiaus pelenų ir dulkių vis dėlto neprarandame vilties jausdami esant nenugalimą ir nepraeinančią galią – vadinasi, tebesame kylančios ir keliančios Šatrijos Raganos dvasios bendrakeleiviai.

(1) Nyka-Niliūnas A., Dienoraščio fragmentai. 1938–1975, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 335.

(2) Ibid., p. 434.

(3) Ibid., p. 574.

(4) Niliūnas A., Dienoraščio fragmentai. 1976–2000, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 4.

(5) Žr.: Daujotytė V., Šatrijos Raganos pasaulyje, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 13.

(6) Žr.: Mikelaitis G., Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 74.

(7) Žr.: Šatrijos Ragana, Raštai, t. V (parengė Gediminas Mikelaitis). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 72–73.

(8) Ibid., p. 66.

(9) Ibid., p. 73.

(10) Ibid., p. 104.

(11) Citata iš „Mamatės užrašų“, in: Šatrijos Ragana, Sename dvare. Vilnius: Vaga, 1969, p. 365.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien