Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Sau ir saviškiams

Knygos viršelis.
Vienintelis Lietuvoje žinomas Martyno Mažvydo rankraštinis įrašas lotynų kalba paliktas Juozapo Flavijaus „Raštų“
antraštiniame lape tarp dešimtos ir vienuoliktos eilutės. Originalas saugomas VU bibliotekoje.

„Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą.

Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose kaskart pristatome po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą. Atėjo eilė plačiau pakalbėti apie Martyno Mažvydo įrašą.

Mažvydo įrašas.
Vienintelis Lietuvoje žinomas Martyno Mažvydo rankraštinis įrašas lotynų kalba paliktas Juozapo Flavijaus „Raštų“
antraštiniame lape tarp dešimtos ir vienuoliktos eilutės. Originalas saugomas VU bibliotekoje.

Pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas (apie 1510–20–1563) „padovanojo“ Vilniaus universiteto bibliotekai dvi UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio komiteto nominacijas: pirmąjį 2006 m. atliktą įrašą Nacionaliniame registre – už savo nedidelės apimties knygelę „Catechismusa prasty szadei“, išleistą Karaliaučiuje 1547 m., ir vieną naujausių – 2019 m. į registrą įtrauktą tik penkių (išskyrus inicialą) žodžių proveniencinį įrašą lotynų kalba trijų paleotipų konvoliute.

Vienintelis Lietuvoje žinomas M. Mažvydo rankraštinis įrašas M. Moſsuid ſibi & ſuis comparauit (M. Mažvydas sau ir saviškiams įsigijo), liudijantis knygos nuosavybę, yra nedatuotas ir kaligrafiškai užrašytas juodu rašalu trijų knygų pirmojo veikalo – Juozapo Flavijaus „Opera“ („Raštai“, Kiolnas, 1524) – antraštiniame lape tarp dešimtos ir vienuoliktos eilutės. To paties antraštinio lapo apačioje yra dar vienas įrašas – eilutė iš Evangelijos graikų kalba: ἐυσέβεια πρὸς πάντα ὠφέλιμ[ος] ἐσ[τ]ὶ (O maldingumas viskam naudingas, 1 Tim 4,8). Ji užrašyta panašios spalvos rašalu ir rašysena, kaip ir ankstesnis. Būtų galima pajuokauti, kad M. Mažvydas galėjo palikti ir ilgesnį įrašą, jeigu antraštinio lapo dekoratyviniame rėmelyje, faktotume, būtų buvę daugiau vietos.

Manoma, kad žydų istoriko J. Flavijaus knygą M. Mažvydas įsigijo studijuodamas Karaliaučiaus universitete apie 1546–1548 metus. Tikėtina, įrašas galėjo rastis tuo metu.

Konvoliutas – domėjimosi Judėjos istorija įrodymas

J. Flavijaus veikalo itin puošnų frontispisą sudaro 13 atskirų vaizdų-scenų, susijusių su graikų mitologija. Pirmame vaizde (nuo viršaus iš kairės į dešinę) – mitinis didvyris ir pusdievis Heraklis, kituose – 12 jo žygdarbių, išdėstytų neįprastine tvarka: vienų yra po du epizodus, kitų trūksta arba jie pakeisti Heraklio darbu, nelaikomu žygdarbiu. Įdomu tai, kad šis kartušas, t. y. jame pavaizduotas siužetas, visiškai nesusijęs su veikalo turiniu, pavyzdžiui, tokį pat kartušą vokiečių spaustuvininkas Eucharijus Hirtzhornas naudojo ir kitame tais pačiais metais išspausdintame veikale apie gamtos istoriją.

Minimas J. Flavijaus veikalas įrištas su dar kitais dviem: Hegesippus. De rebus Iudaeorum… (Apie judėjų reikalus, Köln, 1525); Philo Alexandrinus. Libri antiquitatum… (Senybių knygos, Basel, 1527). Kokio turinio knygas M. Mažvydas galėjo turėti savo asmeninėje bibliotekoje ir kokie autoriai jį domino, sprendžiame ir iš minėto konvoliuto, kurio apimtis, palyginti su jo paties vos 79 puslapių „Katekizmu“, yra gan įspūdinga – 1080 puslapių.

Pirmosios knygos autorius Juozapas Flavijus (lot. Titus Flavius Josephus, 37–apie 100) – žydų kilmės romėnų istorikas, karvedys, gyvenęs Romoje ir graikų kalba parašęs reikšmingą apologetinį veikalą „De bello Iudaico“ („Apie Judėjos karą“, apie 75 m.). Jame J. Flavijus aprašo ir teisina 66–71 metų žydų sukilimą, kuriame pats dalyvavo ir buvo vienas iš jo vadų.

M. Mažvydui priklausiusio konvoliuto antrosios knygos autorius Hegesipas (lot. Hegesippus), dažnai dar vadinamas Pseudo-Hegesipu, gyveno IV a. antrojoje pusėje. Spėjama, kad jis yra J. Flavijaus veikalo „Apie Judėjos karą“ vertėjas į lotynų kalbą, vertęs iš graikų kalbos laisvai, ne pažodžiui. Manoma, Hegesipas yra iškraipytas Josephus vardas. Jo veikale panaudoti tekstų fragmentai ir iš kitų J. Flavijaus darbų, kaip antai „Antiquitates Iudaicae“ („Judėjos senybės“) ir netgi romėnų valstybės veikėjo, retoriko, filosofo Marko Tulijaus Cicerono (lot. Marcus Tullius Cicero, 105–5 pr. Kr.) raštų.

Trečiojo konvoliute įrišto veikalo autorius – Filonas Aleksandrietis (lot. Philo Alexandrinus arba Philo Iudaeus, 20 pr. Kr.–apie 50). Tai – žydų helenistinis filosofas ir teologas, gyvenęs ir kūręs Aleksandrijoje, kurio darbai padarė didelę įtaką vėlyvesnei filosofijai ir teologijai savo egzegetiniu metodu (senovinių tekstų, ypač Šventojo Rašto, aiškinimo ir komentavimo metodas). Visos šios knygos liudija, kad M. Mažvydas studijavo Judėjos istoriją, domėjosi filosofija bei religiniais mąstytojais.

M. Mažvydas buvo išsilavinęs: mokėjo lotynų kalbą, nes studijos universitete tuo metu be šios kalbos būtų neįmanomos, buvo susipažinęs ir su graikų kalba. Įrašas knygos antraštiniame lape rodo, kad M. Mažvydas turėjo biblioteką ir ja greičiausiai leido naudotis savo artimiems žmonėms ar parapijiečiams, o lotyniška formuluotė sibi et suis (sau ir saviškiams) buvo pakankamai populiari to meto nuosavybės įrašuose.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Knyga su odiniu viršeliu.
Paleotipų konvoliutas įrištas į originalius medžio kietviršius, aptrauktus ruda oda. Abu kietviršius puošia XVI a. pirmojoje pusėje ir viduryje Vokietijoje
įprastas dekoras. Raimondo Malaiškos nuotrauka

Įprasto XVI a. Vokietijoje dekoro knyga

Paleotipų konvoliutą, kurio pirmojo aligato antraštiniame lape puikuojasi M. Mažvydo autografas, anot Nojaus Feigelmano (tuometis Vilniaus universiteto bibliotekos Senų spaudinių skyriaus vedėjas pirmasis apie tai parašė savaitraštyje „Literatūra ir menas“; 1981 birželio 13, p. 16), M. Mažvydas įsigijo studijuodamas Karaliaučiaus universitete. Jis įrištas į originalius medžio kietviršius, aptrauktus ruda oda. Abu kietviršius puošia XVI a. pirmojoje pusėje ir viduryje Vokietijoje įprastas dekoras, toks pat buvo būdingas ir tuo metu Karaliaučiuje vyraujančiai knygų įrišimo technikai. Nugarėlėje akis užkliūva už keturių storų ryšių, kurie abiejose kietviršių pusėse baigiasi puošnia detale – dagiais (vok. Distel). Beje, šis augalinis puošybos elementas viršelyje dominuoja.

Konvoliutas buvo susegtas dviem metalo ir odos segtuvais – tai rodo išlikusios jų liekanos: vėlyvajai gotikai būdingos dvišakės kilpelės su geometriniu ornamentu ir paprastos stačiakampės apatinės tvirtinimo plokštelės, dirželis ir kabliukas neišlikę. Viršutinis ir apatinis kietviršiai dekoruoti tokiais pačiais aklaisiais įspaudais. Abiejose viršelio pusėse rėžtuku iš trijų susiliečiančių ir susikertančių tiesių „nuaustas tinklas“, kurio centre pailgas stačiakampis veidrodis su trimis eilėmis pavienių spaudų – dagių įspaudais.

Viršelio veidrodį supa trys rėmų eilės: pirmojoje įspausti šeši žvangučiai (vok. Schelle), antroje puikuojasi ruletės su augaliniais motyvais įspaudas, trečios išorinės eilės kampuose – spaudo su barzdoto vyro galva įspaudai. Išorinėje augalinės juostos pusėje, viršuje ir apačioje nuo dagių žemyn arba aukštyn driekiasi festonai, šventinė pusapskritimė girliandos arba drapiruotės pynė. Patogumo dėlei, kad būtų galima lengviau rasti norimas vietas, knygos bloko šoniniame krašte prie lapų pritvirtinti puikiai matomi dvigubi odiniai skirtukai.

Čia pat, žalsvame, mažumėlę pablukusiame knygos bloko krašte skersai juodu rašalu užrašyta – Josephus. Paminėtas vieno iš konvoliute esančių autoriaus vardų leidžia daryti tvirtą prielaidą, kad M. Mažvydui tikrai priklausė visas konvoliutas, o ne vien tik pirmasis aligatas su jo nuosavybės įrašu, kaip kartais buvo manoma anksčiau.

Lietuvių raštijos pradininko M. Mažvydo ranka rašytas įrašas M. Mažvydas sau ir saviškiams įsigijo svarbus ne tik todėl, kad yra vienintelis Lietuvoje žinomas pirmosios knygos lietuvių kalba autoriaus autografas ir lietuvių kultūros istorijai ypač reikšmingas dokumentinio paveldo objektas, jis svarbus ir tuo, kad suteikia daugiau informacijos apie patį M. Mažvydą – jo asmenybę, interesus ir pan.

Surašytas dokumentas.
Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto VU bibliotekai siųsta pažyma su rankraštinių įrašų ekspertizės išvadomis. 1981 m. balandžio 28 d.
Surašytas dokumentas.
Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto VU bibliotekai siųsta pažyma su rankraštinių įrašų ekspertizės išvadomis. 1981 m. balandžio 28 d.
Surašytas dokumentas.
Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto VU bibliotekai siųsta pažyma su rankraštinių įrašų ekspertizės išvadomis. 1981 m. balandžio 28 d.
Surašytas dokumentas.
Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto VU bibliotekai siųsta pažyma su rankraštinių įrašų ekspertizės išvadomis. 1981 m. balandžio 28 d.
Surašytas dokumentas.
Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto VU bibliotekai siųsta pažyma su rankraštinių įrašų ekspertizės išvadomis. 1981 m. balandžio 28 d.

Atpažintas tik po kelių šimtų metų

M. Mažvydo ranka rašyto įrašo autentiškumą liudija 1981 m. mašinraščio dokumentas – tuometinio Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus Jurgio Tornau iniciatyva Lietuvos teismo ekspertizės institute atliktų grafologinės abiejų J. Flavijaus knygos antraštiniame lape esančių proveniencinių įrašų ekspertizės išvados.

Iš jų aišku, kad lotyniškas rankraštinis įrašas, palyginus jį su žinomu M. Mažvydo braižo pavyzdžiu, buvo užrašytas tikrai paties M. Mažvydo. Veikiausiai graikiškas įrašas taip pat yra pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, bet tai rašysenos ekspertų nėra patvirtinta, kaip ir nepaneigta, nes tekstas per trumpas, o lotyniško ir graikiško įrašų abėcėlės gana skirtingos.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Virginija Galvanauskaitė yra Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vadovė.