2022 02 23

Rimantas Vanagas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Saugokime žmogiškumą. Atviras laiškas Leonidui Donskiui

Rašytojas Rimantas Vanagas.Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka

2021 metų L.Donskio premijos laureato rašytojo, publicisto Rimanto Vanago kalba, vasario 20 d. pasakyta premijos įteikimo ceremonijoje Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje.

Kadangi nuo šiol mano kūrybinėje biografijoje neišvengiamai bus įrašytas Leonidas Donskis, išdrįsau parašyti jam viešą laišką.

Garbusis Profesoriau Leonidai Donski!

Man būtų garbė ir didelis smalsumas pasikalbėti su Jumis akis į akį apie tai, kas šiandien Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje svarbu, svarbiausia. Tiesa, teoretikas niekad nebuvau, gyvenimo išminties sėmiausi iš paties gyvenimo ir jo dovanotų spalvingų asmenybių. Sunkiomis minutėmis, kai išsenka optimizmas ir nusvyra rankos, prisimenu karo pabėgėlių ir Sibiro tremtinių, partizanų likimus, jų nepelnytas kančias – ir man pasidaro gėda dėl savo smulkių nuoskaudų bei negandų.

Auklėtas internacionalizmo dvasia, šventai tikėjau, kad visos tautos nusipelno dėmesio ir supratimo, iš visų yra daugiau ar mažiau ko pasimokyti. Atgimimo metais pradėjęs ieškoti Anykščių žydų, atsidūriau Izraelyje. Pirmąkart pajutau, koks nepaprastas džiaugsmas ir didi vertybė yra laisvė eiti kur nori, kalbėti ir rašyti ką nori. Modernioji Izraelio valstybė hebrajų kalbą, gyvavusią daugiau šventraščiuose, prikėlė ir įtvirtino kaip valstybinę, – mane, filologą lituanistą, ir dar išsivaduojančios šalies pilietį, šis patriotinis pavyzdys sužavėjo ir įkvėpė.

Išklausęs istorijas, kurias verkdami, nostalgiškai prisimindami gimtąją Lietuvą, o paskui vėl braukdami ašaras man išklojo prieš karą Anykščiuose gyvenę žydai, aš pajutau skaudžią naštą. Ji, manyčiau, tenka kiekvienam lietuviui, norinčiam, kad jų naujoji, teisėta žmonių valia sukurta valstybė jaustųsi laisva ir garbinga kitų tokių pat valstybių draugijoje.

Per vėlesnius dešimtmečius mano kompiuteryje, bibliotekoje ir atmintyje kaupėsi holokausto Anykščiuose detalės, iki netikėčiausių niuansų, klausimų. Iš daugybės pasakojimų, liudininkų atodūsių susiklostė, susivijo vasaros vakaro šešėlių procesija, slenkanti stačia gatvele netoli siaurojo geležinkelio. Paklaikę veidai ir akys, ryšulėliai drebančiose rankose, jaunos motinos, stumiančios įkalnėn vežimėlius su kūdikiais – ir ištisinis banguojantis vaitojimas… Visas šis apokaliptinis reginys buvo toks nerealiai, nežmoniškai klaikus, jog man jau dingojosi, kad net nužudymas būtų gailestingesnis už tą myriop nekaltai pasmerktųjų būseną. Elementaraus žmogiškumo paniekinimą, žmogaus kaip sąmoningos būtybės, kaip Dievo ir visatos kūrinio pažeminimą.

Ir štai, man berašant visai kitą knygą, toji kosmetiškai aptvarstyta votis netikėtai išsiveržė ir sprogo – kaip psichinė, moralinė ir emocinė iškrova. Dokumentinė poema „Anykščių dantiraštis“ – tai galutinis susitaikymas su tuo, kas įvyko. Ne propaganda ar noras kam nors įsiteikti, o galutinis asmeninis nuosprendis bet kokiam prieš žmogų nukreiptam smurtui, agresijai.

Agresija! Pasaulio akimis žiūrint, šis slibinas tebespjaudo siera ir mūsų dienomis. 1997 metais su pora Lietuvos rašytojų dalyvaudami Vašingtone vykusioje pasaulio rašytojų konferencijoje „Vakarų literatūros perspektyvos XXI amžiuje“, išgirdome apie žmonijai gresiančius pavojus, priešpriešas, religinius, ekonominius, informacinius ir dar kitokius karus. Dabar jau akivaizdu, jog tos prognozės pildosi su kaupu, pasaulis tampa vis konfliktiškesnis, karštligiškas, mažiau nuspėjamas. Tos tendencijos atsispindi ir Lietuvoje, jos žmonių santykiuose. Tiesa, agresija pas mus dar ne tiek suįžūlėjusi, nepalyginti rafinuotesnė – bent kol kas.

Politikai mėgsta girtis, jog sukūrėme laisvą, demokratišką valstybę, gyvename kaip niekad gerai. Tai tiesa. Bet ar mylime žmogų, gerbiame jį ir jo nuomonę, rūpinamės juo? Kodėl net žodžiai „garbė“, „atsiprašau“ beveik nebegirdimi?

Laikausi savo kraštiečio Juozo Tumo-Vaižganto nuostatos: man nesvarbu, koks tu – baltas, mėlynas ar raudonas, svarbu, kad nebūtum padliecas! Kaip, jei ne padliecais, turėtume vadinti tuos, kurie internete, žiniasklaidoje, o ir iš aukštų tribūnų sąmoningai pila patyčias ant savo oponentų, niekuo dėtų bendrapiliečių, net ant vienintelių visos šalies išrinktų asmenų – prezidentų?

Kai šitaip atvirai ir piktybiškai kiršinama visuomenė,  kodėl neaktyvuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, skelbiantis: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

Nebe retoriškai, o tiesmukai klausiu: ar tikrai saugome žmogiškumą?

Ne paslaptis, jog nemažai jaunų žmonių emigruoja ne tik dėl lengvesnio uždarbio, bet ir todėl, kad namie jaučiasi neįvertinti, nereikalingi. Ne paslaptis ir tai, jog šiais prieštaringais, karščiuojančių protų ir akių laikais vis daugėja mažaraščių, adekvačiai nesuvokiančių tikrovės. Neatidėliotinai spręstina aktualija: kokybiškas, visapusiškas lavinimas, švietimas – Jūsų, Garbus Profesoriau, žodžiais tarus, asmenybę ugdančios Apšvietos būtinybė.

Filosofas Leonidas Donskis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kaip šiandien trūksta laisvų, drąsių valstybininkų! Aktyvių, energingų Tolerancijos, Atjautos riterių. Lyderių ir šauklių, kurie autoritetingai nuo visų bokštų ir piliakalnių kviestų žmones šviesos, pagarbos, savęs ir savitarpio supratimo paieškai. O sukvietęs ir susodinęs, kažkas juk turi, privalo perspėti, BE PYKČIO paaiškinti ir įrodyti, jog kiekvienas esame vertybė. Kaip žydų išmintis sako, žmogus – tai visata!

O šią Jūsų, gerbiamasis Profesoriau Leonidai, vardu pavadintos premijos man suteiktą garbę skiriu visiems savo respondentams, lietuviams ir žydams, kuriems ne tas pat, kuo gyvas žmogus, kaip gyvas ir ar išvis gyvas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien