„Saulė ir jūra“: iš paukščio skrydžio ir po mikroskopu

Staiga pasigirsta įstabūs operos balsai, primenantys žiūrovui, kad jis – vis dėlto teatre. Mano draugė baksteli man į petį, sako: žiūrėk į tą vaiką – jis nutrūktgalviškai meta pripučiamą, pasaulio gaublį primenantį kamuolį į plastikiniame krėsle ramybėje skendintį tėvą ir po to, žinodamas, kas jo laukia už tokius veiksmus, lekia atgal pas draugus.

„Übermenschenas“, nuotykių ieškotojas, pasaulio užkariautojas! Juokiamės. Tikras žmonijos kaip pasaulio bambos metaforos įkūnijimas. Juokiamės vėlgi pamatę statybinės konstrukcijos viršuje tarsi medyje įstrigusį teniso kamuoliuką. Smagu matyti visus šiuos atostogaujančius poilsiautojus. Mano akys blaškosi tarp scenos ir libreto. Kaip keista – aš nė nepastebiu, kaip pamažu atsiranda gumulas gerklėje, kaip pilvą susuka ir krūtinę suspaudžia. Pradedu verkti, lyg akys būtų atsukusios čiaupą ir būtų pradėjęs bėgti vanduo. Dainas apie meilę, poilsį ir gamtą užgožia žiaurus klimato krizės paveikslas, vaizduojantis ne distopinę ateitį, bet puikiai atpažįstamą dabartį. Jausmas, kad viskas, ką mes mylime ir branginame, netrukus išnyks. Paskutinės atostogų dienos jausenos, žinant, kad tuoj baigsis katino dienos ir reikės atsisveikinti su saule bei jūra. Tik, rodos, šį kartą visiems laikams.

Ekoopera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ yra menininkių trio – režisierės Rugilės Barzdžiukaitės, dramaturgės Vaivos Grainytės ir kompozitorės Linos Lapelytės – saldžiakartis kūrybos vaisius. Čia gvildenama pasyvios žmogaus kasdienybės akistata su įsibėgėjusios klimato krizės realijomis. 

Kas, jei Estragonas ir Vladimiras visai nelaukia Godo, jei jie ramiai ištiesę nuvargusius sąnarius „pliažinasi“ kaitrioje saulėje, kol Godo pats ateis – štai taip, paprastai, niekam nė pirštelio nepajudinus, jis kaip džinas iš ąsočio BAM! ir atsiras, ir išspręs visas vyrų problemas? Toks jausmas apima „Saulės ir jūros“ žiūrovą, lyg „Simpsonuose“ vaizduojamo krikščioniškojo Dievo įkūnijimą, iš viršaus žvelgiantį į nieko nenutuokiančius šiuolaikinius estragonus ir vladimirus. Bet kad performanso veikėjai nieko nenutuokia, negalėtume teigti – nemaloni nerimą kelianti tiesa praslysta pro netvarias smėlio pilis, pradarytus pustuščius kremų indelius, slegiantį šiukšlėmis smirdintį orą ir traiškanotą nudegintą odą.

Žiaurusis optimizmas ir jausmai

Interneto platybėse pasklidusi komikso „Gunshow“ detalė, kurioje ramus kaip belgas šuniukas geria kavytę apsuptas didžiulio gaisro, simbolizuoja ne tik performanse, bet ir tarp mūsų vyraujantį požiūrį į klimato kaitą. Ne veltui pasklido tik du pirmieji komikso paveikslėliai. Kaip teigia autorius, žmonėms buvo lengviau dalintis sveiko ir besišypsančio, o ne atvirai žaizdoto, kraujais pasruvusio, į nebūtį grimztančio šunelio vaizdais. 

Taip pat kaip šis šunelis elgiasi ir performanso „Saulė ir jūra“ veikėjai, įkūnijantys kultūros teoretikės Lauren Berlant žiauriojo optimizmo (angl. cruel optimism) sąvoką. Šis reiškinys būdingas ypač krizės laikotarpiams ir pasižymi žmogaus prisirišimu prie tokio trokštamo objekto, kuris iš tikrųjų funkcionuoja kaip jo laimės ir gerovės kliūtis. Objektas tampa krizės susidorojimo mechanizmu, siūlančiu ateities iliuzijos pažadus. L. Berlant pasitelkia amerikietiškosios svajonės (angl. American Dream) pavyzdį, kai tvirtinama, kad bet kas sunkiai dirbdamas ir būdamas užsispyręs gali pasiekti aukštumas. Tiesa ta, kad šių dienų neoliberali ekonominė, politinė situacija retam sudaro palankias sąlygas realizuoti tokią svajonę – dėl to viskas tampa konkurencija, žmonės persidirba, nebepuoselėja tarpasmeninių santykių, nevilties akimirką prasmenga lošimo automatuose, kurie jiems žada saulės ir jūros kupiną gyvenimą. 

Jausmai dažnai tampa žiauriojo optimizmo įrankiu. Kultūros teoretikės Saros Ahmed teigimu, vertėtų akcentuoti ne jausmų prigimtį, bet jų paskirtį ir poveikį – jausmai visada yra tyčiniai, paremti socialinėmis ir kultūrinėmis normomis. Jie atsiranda tarp dviejų vienetų, vieno kitam keliančių tam tikrą įspūdį, ir tokiu būdu vienas kitą ženklina būtent tuo įspūdžiu. Lipnūs jausmai (angl. sticky affects) tvirtai prisikabina prie tam tikrų kūnų, tarkim, taip susiję baimė ir rykliai, nors rykliai iš prigimties nėra agresyvūs. Šie jausmai gali turėti rimtų politinių ar socialinių pasekmių tam tikrai žmonių grupei, tarkim, neracionali baimė perauga į nepateisinamą pyktį, smurtą, netgi diskriminacinio pobūdžio įstatymų priėmimą. 

„Saulė ir jūra“ iškart nepristato apokaliptinio vaizdo, jis kuriamas pamažu. Ore pasklidusios anglies dvideginio dujos subtiliai įsismelkia į žmogaus, besigrožinčio miesto parke nupjauta veja ir gamta, sąmonę. Fragmentiškas operos pasakojimas skleidžiasi atskirų veikėjų pamąstymais balsu, lyg jie kalbėtųsi su savimi. Dažniausiai galvojant apie paplūdimio sąvoką išnyra ramybės ir poilsio, nepaliestos baranauskiškos gamtos, kone negyvenamos salos vaizdas, kur girdimas šaižus kormoranų klyksmas ir liūliuojantis bangų ošimas.

Paplūdimys žmogui tampa išsigelbėjimo oaze nuo miesto užterštos aplinkos. Tačiau performansas šiuos romantiškus lipnius jausmus išsklaido ir eksponuoja ne itin malonų postmodernų laukinio kapitalizmo pasekmių paveikslą, užsimindamas apie saugomų gamtos reiškinių išnaudojimą: „Gerai, kad barjeriniam rife veikia viešbutukas, / yra restoranas! / Prisėdom išgerti piña colados – įeina į kainą. / Po vandeniu dar skaniau – / Tokia palaima!“

Scenoje pastatytas paplūdimys toli gražu ne idiliškas: pilnas žmonių, šiukšlių, jų daiktų. Viena atlikėja aikščiai skundžiasi nepriimtinu elgesiu paplūdimyje – žmonės nepasirūpina savo šunų blusomis ir išmatomis, smėlis dvokia išpilstomu iš bokalų turiniu, nugarą dirgina šampano kamščiai ir žuvų išėdos. Jūra – ir ta – nenatūralios žalios spalvos, paskendusi komercijos srovėje: „Rūgščios bangos, / Balta puta / Neša laivus, pilnus konservų, turistų, vaisių / ir ginklų. / Ore – lėktuvai, / Vandeny – laivai.“

Pasaulyje nebėra vietos, kurios nebūtų palietusi civilizacija. Gamta nebėra išsigelbėjimas nuo civilizacijos, nes abi susaistytos – civilizacija gyvena gamtoje, žmonija ją išnaudojo ir tebeišnaudoja iki paskutinio nepaliesto milimetro. 

„Saulėje ir jūroje“ atsikratoma lipnaus žmonijos pasididžiavimo sutramdyta gamta ir jos pavergimu savo naudai. Performansas atspindi realybę, kurioje žmogus nėra galingiausias pasaulio užkariautojas. Viena veikėja pasakoja apie savo vyrą, paskendusį jūros bangose:

„Nereikia ieškoti toli – mano jau minėtas vyras – / Linkęs pernelyg drąsiai elgtis. / Žinduolis šitas su savo ribotais plaučiais / Vis vien į vandenyną veržiasi, / Neria gilyn norėdamas užvaldyti tai, kas jam / nepriklauso…“

Klimatologai nebesugeba nuspėti neramių ir prieštaringų orų, kurie kelia didelį pavojų nuskęsti, saulės spinduliai – tokie stiprūs, kad gali sukelti vėžį, ugnikalnių išsiveržimai – lėktuvų katastrofas, sparčiai nyksta gyvūnų rūšys. Dykumų kraštovaizdžio plitimą įprasmina vandens telkinių stoka scenos paplūdimyje ir atlikėjus kankinančio nuolatinio troškulio būsena: „SUNKŪS AKIŲ VOKAI, / SUNKI GALVA, / LENGVAS TUŠČIAS KŪNAS, / VANDENS BUTELYJE NEBĖRA…“

Klimato krizės šešėlyje žiaurusis optimizmas tampa apsaugos mechanizmu „Saulės ir jūros“ veikėjams. Visa tai, kas apibūdinama svajonių gyvenimo troškimais, iš tiesų performanse atskleidžiama kaip košmariškas gyvenimas, tai, kas kenkia klimatui, gamtai ir kartu žmogaus laimei bei gerovei. Prabangios kelionės suteikia galimybę pamatyti pasaulio stebuklus arba išsaugoti meilę per atstumą, tačiau į atmosferą išmetamas milžiniškas kiekis anglies dvideginio, o turistai prisideda prie gamtos naikinimo.

Džiaugiamasi prekėmis iš tolimų šalių, tačiau ar negraužia sąžinės prastos darbuotojų sąlygos jose? Su prekių transportu ir sandėliavimu susijusi klimato rizika? „Ar ne komiška, ne groteskiška situacija: / Senovės Persija, Kinija, Indija – vienos seniausių / civilizacijų žemėje: / Praėjo tūkstančiai metų, ir mes / Gulim pliaže. / Užkandžiaudami datulėmis iš Irano, / Žaidžiame Indijos brahmanų išrastais šachmatais, / Dėvime Kinijos fabrikuose pagamintas glaudes – / Ar tai ne Šilko kelio parodija?..“

Amerikietiškosios svajonės iliuziją išsklaido darboholiko figūra. Gilus nevilties kupinas boso balsas nuteikia depresyviai, performanso metu žiūrovas jį mato vis tikrinantį savo paštą ir darbotvarkę mobiliajame telefone, užuot mėgavusis poilsiu pliaže: „Tikrai nemanau, kad galiu sau leist sustoti, / Nes kolegos iš karto ims žiūrėti į mane su panieka. / Sakys, jog esu silpnavalis. / Ir prieš save negaliu pasirodyti nevykėlis. / Nuovargis nuovargis nuovargis… // Nuovargis – kaip juokais mėgstu sakyti – / Yra mamutas. / Išnykęs, neegzistuojantis gyvūnas: / Enciklopedijoj – yra, / Gyvenime – nesutinkamas…“

Vienu metu visi atlikėjai kartu dainuoja apie katastrofišką, nerimą keliantį ugnikalnio išsiveržimą, tačiau juos pertraukia įsimylėjėlių pora, besidžiaugianti juo, nes šis paskatino juos susitikti. Choro ir poros balsai grumiasi crescendo mūšyje, tačiau choras pralaimi, jo tiesą nutildo skambūs poros balsai, tarsi nenorėdami pripažinti savo meilės žiauraus konteksto. 

Žiaurusis optimizmas atskiria atlikėjus nuo tikrojo pasaulio, jis verčia juos nugrimzti į romantišką iliuzijų kupiną sapną. Viena atlikėja romantizuoja šiukšles jūroje kaip estetinį objektą, nuspalvinantį peizažą įvairiomis ryškiomis esą malonumą suteikiančiomis spalvomis:  „Rožinės suknelės plevėsuoja: / Medūzos porose šoka / Su smaragdo spalvos maišeliais, / Buteliais / Ir raudonais kamšteliais. / Tiek spalvų jūroj nėra buvę!“

Performanso dvynės dainuoja apie savo gimimą kaip apie 3D spausdintuvo programą, o nuliūdusios dėl išnykstančių gyvūnų rūšių ir neišvengiamų artimųjų mirčių nusprendžia visus prikelti spausdintuvu – tai, kas tikra, pakeičiama į netikra: „Kai baigsis mano kūnas, liksiu aš / Tuščioje planetoje be paukščių, gyvulėlių / ir koralų / Ir vienu mygtuko paspaudimu atkursiu šį / pasaulį vėl: / 3D koralai nedyla, / 3D žvėrys nepameta ragų, / 3D maistas nekainuoja, / 3D aš esu amžina. // ATSISPAUSDINSIU TAVE, MAMA, / KAI TRŪKS TAVĘS. / ATSISPAUSDINSIU TAVE, SESUTE, / KAI TAVĘS PASIILGSIU.“

Pirmojo pasaulio kūnai

Pasidalinsiu vienu savo vaikystės prisiminimu. Vienąkart pamačiau merginą su kasa, supinta ant šono. Visada įpratusi kasą pinti ant nugaros, kibau prie naujosios šoninės versijos – nosį įsmeigusi į veidrodį pyniau kasą tol, kol galiausiai pavyko. Mokykloje draugės, aišku, pagyrė, tik pasiūlė kasą kitą kartą susipinti kitame šone, nes dabar atrodo keistai. Grįžusi namo ir pažvelgusi į veidrodį supratau, kad žmonių akyse neatsispindžiu kaip veidrodyje. Jie mane mato per savo prizmę. Panašiai savo kūną, kaip atskirą vienetą, suvokiu, kai išgirstu savo balsą įrašuose – tarsi jis būtų ne mano. 

Filosofas Maurice’as Merleau-Ponty tokiems reiškiniams aiškinti siūlė kūniškosios fenomenologijos metodą. M. Merleau-Ponty atsisako dekartiškojo „Mąstau, vadinasi, esu“ kūno ir proto dualizmo, pabrėždamas kūnišką proto prigimtį. Kūnas nėra paprastas objektas, greičiau pasaulio suvokimo ir pažinimo išeities taškas. Tai pagrindinis įrankis, kuriuo gaunama visa informacija ir per kurį įvyksta pažintis su pasauliu: akys visų pirma mato, nosis uodžia, kūnas jaučia. Tik per kūną mes kuriame prasmę, jis formuoja išgyvenimus ir suteikia kitiems objektams formą, kartu juos ženklindamas.

Šiai perspektyvai sąvoka „išdėstytas išmanymas“ (angl. situated knowledges) antrina postmodernioji feministė, mokslininkė Donna Haraway. Pasak jos, objektyvumas gali būti pasiektas tik išdėstyto išmanymo būdu, kai nuolat atsižvelgiama į savo paties dalinį subjektyvumą: į savo kūną tarp kitų kūnų, į supančią aplinką, įsivyravusį kontekstą, šališkumą. D. Haraway argumentuoja, kad feministinis objektyvumas susideda iš įvairiapusiško, daugiamačio, dalinio subjektyvumo. 

Malmės kultūros centras tądien buvo pilnas meno įspūdžių ištroškusių pirmojo pasaulio gyventojų. Visai nenuostabu, kad šis spektaklis-opera dažniausiai rodomas pirmojo pasaulio šalyse, tokiuose kosmopolitiškuose didmiesčiuose kaip Niujorkas, Roma, Maskva, Reikjavikas. Priežastis – šios operos adresatas. Drįsčiau teigti, kad šis spektaklis skirtas privilegijuotiems vidurinės klasės pirmojo pasaulio gyventojams, galintiems sau leisti tokį spektaklį rodyti savo šalyje.

Malmės kultūros centro publika buvo būtent tokia. Veikėjai funkcionuoja kaip veidrodis žiūrovams. Matydami atostogautojų įpročius, girdėdami jų gyvenimo istorijas, daug ką atpažįstame iš savo pačių gyvenimo, kasdienybės ir įpročių, mąstymo. Žiūrovą emociškai stipriai veikia spektaklio tema, nes jis mato pats save pliaže. Teatras tampa tikro gyvenimo atspindžiu, ir klimato kaita čia nebėra vien abstrakti sąvoka. Konkretūs įvykiai, istorijos, jausenos, mintys sutinkami čia, už scenos rėmų. Pravirkau, nes pasidarė baisu – rodos, atsivėrė akys: spektaklis nerimą keliančią dabartinę pasaulio situaciją parodė geriau nei pats fragmentuotas, susvetimėjęs, skaitmeninis tikrasis mūsų gyvenimas. 

O kas, jeigu žiūrovas iš tiesų būtų tame scenos paplūdimyje, gulėtų ir žvelgtų į atlikėjus? Tai aptarsiu kitame straipsnyje.

Operos-performanso „Saulė ir jūra“ libretas – čia.