Saulėtoje Alpių pusėje

Tai antroji Nikodemo Szczygłowskio parengto ciklo apie Vidurio Europą publikacija. Pirmąją dalį skaitykite čia.

Nuo Triglavo iki Vardaro

Buvusioje federacinėje Jugoslavijoje Slovėnija buvo labiausiai į šiaurę ir į vakarus nutolusi respublika, išsiskyrusi aukščiausiu gyvenimo lygiu ir sukuriamu BVP. Slovėnijoje būdavo pagaminama daugiausia prekių vienam gyventojui, o jos produktai – tokie garsūs prekių ženklai kaip „Gorenje“ ar „Krka“ – iki šiol siejami su itin aukšta kokybe.

„Nuo Triglavo iki Vardaro“ – taip skambėjo pirmieji devintajame dešimtmetyje populiarios dainos „Jugoslavijo!“ – žinomos kaip neoficialus Jugoslavijos himnas – žodžiai. Taip kadaise Jugoslavijoje buvo pabrėžiama bendrų visai federacijai dalykų svarba, simbolinė jos vienybė. Triglavas yra aukščiausia Slovėnijos viršūnė Julijos Alpėse, esanti netoli pasienio su Italija ir Austrija, o Vardaro upė iš šiaurės į pietus, iki pat sienos su Graikija, kerta piečiausią Jugoslavijos respubliką Makedoniją .

Žlugus Jugoslavijai, Slovėnija, dėl savo kultūrinio paveldo ir istorinės patirties ne be pagrindo priskirianti save Vakarų Europos civilizacijai, pasirinko kelią į Vakarus. Anuo metu slovėnams tai reiškė „kuo toliau nuo pietų“ – šalis, be gailesčio atsisveikino su viskuo, kas tik priminė „jugo“.

Naujosios Šveicarijos pradžia

1990 m. balandžio mėn. šalyje buvo surengti pirmieji laisvi rinkimai, o per Kalėdas – plebiscitas dėl šalies nepriklausomybės, kuriame 88,5% rinkėjų pasisakė už pasitraukimą iš federacinės Jugoslavijos. 1991 m. vasarą, netrukus po vadinamojo Dešimties dienų karo, lėmusio, kad Slovėnija tapo nepriklausoma ne tik de iure, bet ir de facto, buvo atliktas simbolinis veiksmas – vienas iš nepriklausomybės siekėjų, politikas Lojze Peterle įžengė į Slovėnijos parlamento posėdžių salę ir nuėmė nuo sienos Tito portretą. Tuo pat metu jis ištarė ir garsiuosius žodžius, kad praėjus vos dešimčiai metų Slovėnija taps „naująja Šveicarija“. Šis šūkis lydėjo slovėnus dar ilgą laiką. Jis tapo tarsi simboliniu kelrodžiu, deklaratyviu nusigręžimu nuo jugoslavizmo idėjos. Slovėnijos elitas ir vyriausybė geopolitiniame kontekste iki šiol pabrėžia, kad Slovėnija – tai „Alpių šalis“, ir nuolat stengiasi išvengti jos priskyrimo prie „Balkanų“.

Slovėnai dažnai mėgsta sakyti, kad vienintelis Balkanų elementas jų šalyje yra negęstanti meilė burekams – šis Balkanuose populiarus užkandis (tolimas mums žinomų čeburekų giminaitis), kilęs iš Bosnijos, iki šiol yra paplitęs visose buvusios Jugoslavijos šalyse.

Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos (JSFR) žlugimo išvakarėse Slovėnija pagal etninę sudėtį buvo homogeniškiausia respublika. Šiuo požiūriu ji skyrėsi ir nuo kaimyninės Kroatijos, ir ypač nuo Bosnijos ir Hercegovinos, kuri dėl unikalios etninės mozaikos netgi buvo vadinama „miniatiūrine Jugoslavija“.

Nepaisant kai kurių nesklandumų nepriklausomybės pradžioje, taip pat atskiram vertinimui paliekant klausimą dėl vadinamųjų „išbrauktųjų“ (taip Slovėnijoje vadinami žmonės, kurie 1992 metais prarado šalies pilietybę dėl kontroversiškai vertinamo vyriausybės sprendimo išbraukti juos iš šalies gyventojų registro – N. S. pastaba), Slovėnija vis dar yra viena iš nedaugelio buvusios Jugoslavijos šalių, kurioje tautinių mažumų klausimai yra išspręsti beveik pavyzdingai. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Dvi tradicinėmis pripažintos tautinės mažumos – italai ir vengrai – turi teisę vartoti gimtąją kalbą vietos administracijoje ir švietime. Populiariuose pajūrio kurortuose, tokiuose kaip Piranas arba Izola, dėmesingas turistas visur pastebės dvikalbes lenteles su vietovardžių ar gatvių pavadinimais. Panašiai yra ir etninių vengrų gyvenamosiose vietose Prekmurjės regione šalies rytuose, kurį nuo likusios šalies dalies skiria Muros upė.

Neseniai Slovėnijos piliečiai, deklaruojantys priklausymą vengrų ar italų etninei bendruomenei ir gyvenantys savivaldybėse, kuriose galioja įstatymas dėl mažumos kalbų vietos administracijoje, gavo netgi galimybę turėti dvikalbę asmens tapatybės kortelę arba pasą – dokumente, jo savininkui pageidavus, šalia įrašų slovėnų kalba papildomai yra galimi ir įrašai italų ar atitinkamai vengrų kalbomis.

Tiesa, svarbu paminėti, kad minėta politika taikoma ne visoms etninėms grupėms – tarp jų nepatenka Slovėnijos gyventojai, kilę iš kitų buvusios Jugoslavijos šalių. Dėl to bosniai, kosoviečiai, makedonai, juodkalniečiai, serbai ir kroatai – skirtingai nuo gerokai mažiau gausių italų ar vengrų – Slovėnijoje neturi „tradicinės“ mažumos statuso, taip pat ir aukščiau aprašytų teisių. Su didele ironijos doze tokių kitataučių šalies gyventojų gyvenimo būdą ir egzistencinius klausimus savo romane pavadinimu „Čefurji, raus!“ („Čefurai lauk!“) aprašė Goranas Vojnovičius – jaunosios kartos slovėnų rašytojas ir režisierius, pagal savo romaną sukūręs ir filmą tuo pačiu pavadinimu. Čefurais Slovėnijoje šnekamąja slovėnų kalba dažniausiai paniekinamai yra vadinami atvykėliai iš pietinių buvusių Jugoslavijos respublikų.

Ekonominė plėtra į pietus

Kaip jau buvo minėta, Slovėnija savo ekonomika gerokai pranoko likusią Jugoslavijos federaciją. Neatsitiktinai likusių respublikų gyventojai ją laikė „vakarietiškiausia“.

Skirtingai nuo pietinių kaimynų, „pabėgimas“ iš Balkanų slovėnams buvo gan sėkmingas – investicijos iš Vakarų greitai užplūdo šalį. Daugelį metų Slovėnija pirmavo Vidurio ir Rytų Europoje, sėkmingai vykdydama ekonomikos pertvarką, kol 2004 m. pasiekė svarbiausius savo geopolitinius tikslus ir kartu su kitomis Vidurio Europos ir Baltijos šalimis prisijungė prie ES ir NATO. Praėjus vos trejiems metams, Slovėnija pirmoji iš „naujosios Europos“ šalių (po pirmojo nesėkmingo Lietuvos bandymo) įsivedė į apyvartą eurą, pakeisdama juo nacionalinę valiutą tolarą.

Įdomu tai, kad gana greitai Slovėnija grįžo ir į Balkanus – tik šį kartą jau kaip investuotoja. Slovėnijos verslas greitai užkariavo visas buvusios Jugoslavijos šalių rinkas, nes gebėjo pasinaudoti senomis pažintimis ir sumaniai susigaudyti įvairių šalių sudėtinguose administraciniuose teisės aktuose, veiksmingai susidoroti su vakariečiams paprastai neįveikiama ir siaubą keliančia Balkanų biurokratija.

Slovėnams taip pat pavyko įtikinti savo Vakarų partnerius, kad jie geriau išmano Balkanų rinkų ypatumus ir gali jose nuveikti daugiau, o tai iš esmės buvo tiesa. Tokiu būdu Slovėnija tapo didžiausia reinvestuotoja Balkanuose, o kelias Austrijos, Italijos ar Vokietijos kapitalui į Makedoniją, Kroatiją ar Bosniją dažnai vedė būtent per Liublianą. Jugoslavijos laikais Slovėnijoje pagamintos prekės turėjo itin gerą reputaciją, todėl populiarūs prekės ženklai su užrašu „Made in Slovenia“ greitai sugrįžo į parduotuves Bosnijoje, Juodkalnijoje ar Makedonijoje. Jei reikėtų įvardinti vieną produktą, kurį galėsite nusipirkti beveik visose Makedonijos Ohrido, Hercegovinos Mostaro, Serbijos Kragujevaco, Kroatijos Splito, Kosovo Prizreno ar Juodkalnijos Baro miestų parduotuvėse, tikriausiai tai būtų slovėnų „Laško“ ar „Union“ alus, slovėniškas „Gorenjka“ šokoladas arba „Fruktal“ sultys. O neseniai visų buvusių jugoslavų širdis užkariavo ir „Cockta“ – kultinis XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Jugoslavijos gaivusis gėrimas, kurio prekės ženklą prieš kelerius metus atgaivino slovėnų verslininkai.

I feel sLOVEnia

Slovėnija taip pat dėjo itin daug pastangų, kurdama turizmui patrauklios šalies įvaizdį. Tačiau, skirtingai nei populiaresnė ir gausiai turistų laikoma kaimyninė Kroatija, nacionalinė turizmo organizacija STO užsibrėžė tikslą reklamuoti Slovėniją kaip boutique destination. Tam buvo sugalvotas devizas „I feel sLOVEnia“ ir šūkis „Zelena Aktivna Zdrava“ („žalia, aktyvi, sveika“), kartu daug dėmesio skiriant tiems keliautojams, kurie nori kažko daugiau, nei vien pailsėti paplūdimyje ar keturių žvaigždučių SPA viešbutyje. Slovėnija turėjo būti siejama su modernumu, ekologija (tam pasitelkta ir žalia Alpių pievų spalva, dominuojanti reklaminės medžiagos įvaizdžio paletėje), aukšta kokybe ir išskirtinumu.

Iš tiesų mažoji Slovėnija turi daug ką pasiūlyti, o STO pastangos pasiekė norimą rezultatą – šalį, turinčią šiek tiek daugiau nei 2 milijonus gyventojų, 2019 m. aplankė per 6 milijonus turistų.

Tiesa, 2019 m. rudenį bankrutavus nacionaliniam oro vežėjui „Adria Airways“ gerokai suprastėjo galimybės šalį pasiekti oru, o Liubliana prarado didžiąją oro susisiekimo dalį, taip pat ir su kai kuriomis Balkanų sostinėmis. Tai irgi neigiamai atsiliepė ir šalies, kaip pagrindinės investuotojos į regioną, įvaizdžiui bei Slovėnijos verslo logistinėms galimybėms.

Kai „Adria Airways“ dar skraidė, sykį nuskridau jų lėktuvu iš Liublianos į Sarajevą. Rytinėje miesto dalyje, priklausančioje vadinamajai Republika Srpska (vienai iš Bosnijos ir Hercegovinos federacijos dalių), viename bare užmezgiau pokalbį su jo savininku, vietiniu serbu, kuris nepatikliai vis žvilgčiojo į mane iš po sieną puošiančių Ratko Mladićiaus ir Vladimiro Putino portretų. Pajutęs slovėnų akcentą mano nerangiuose bandymuose kalbėti serbiškai, pašnekovas apkaltino mane tuo, kad slovėnai jau pamiršo, kaip „bili smo svi zajedno“ („visi buvome kartu“). Mano atsakymas, kad nesu slovėnas, o kalbą tiesiog išmokau, jį nustebino – nenorėjo patikėti, kad pasaulyje esama tokių keistuolių, kurie savo noru mokytųsi tokios kalbos kaip slovėnų.

• Prieš karą lankiausi Liublianoje ir prie Bledo ežero. – galiausiai ištarė po kurio laiko, kai baigė pasakoti anekdotus apie slovėnus.
• Graži šalis. „Ordnungą“ jie ten turi. – pridūrė.