2021 01 13

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min
Meno kūrinys.
Vaidotas Žukas, „Gulintis Kristus“ (fragmentas, 1990–1991 m., drobė, aliejus, 100 x 120 cm). Paveikslo savininkas kunigas pranciškonas Sigitas Benediktas Jurčys sako, kad šį Gulintį Kristų jam padovanojo mama gimtadienio proga. Tai – vienas variantas iš ciklo su medine figūra be rankų. Čia Kristus paguldytas išsiuvinėto žemaitiško audinio fone, prikabinti keli sulankstyti votai sovietmečiu buvo surasti Lenkimų bažnyčios pastogėje. Daugiau apie skulptūrą – prie iliustracijos „Stovinti Kristaus figūra“. S. B. Jurčio, OFM, nuotrauka

2021 01 13

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Sausio 13-oji ir laisvės kaina. Kunigas K. Vasiliauskas mišių taurę nuleido tik tada, kai tankas nusisuko ir nuvažiavo

„Oi, tai buvo labai ryšku ir su daugeliu detalių, lyg iš gerai sumontuoto dokumentinio filmo. Kai prisimenu tas dienas ir naktis – užkaistu, viskas iškyla su ypatinga raiška“, – taip 1991-ųjų Sausio įvykiai atmintyje iškyla dailininkui, žurnalistui, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondo vadovui VAIDOTUI ŽUKUI.

Iškyla iki smulkmenų viskas – kaip per radiją profesorius Vytautas Landsbergis pakvietė žmones atvykti ginti laisvę, kuo išsiskyrė tą vakarą kunigo Kazimiero Vasiliausko mišios ir kas tą naktį nutiko prie parlamento budėjusiam kunigui Algirdui Daukniui.

Praėjusių ir šių metų situacija, kurioje visi sustingome dėl koronaviruso pandemijos, verčia nuolat spręsti keblią dilemą, kaip mums elgtis su savo laisve: ar paklusti suvaržymams, ar toliau elgtis laisvai kaip tinkamam, ar likti atviram, ar kaip neišvengiamybę priimti uždarumą, izoliaciją, ar nusilenkti autoriteto galiai, ar skelbti, kad patiriama tikrųjų autoritetų krizė. Istoriškai žvelgiant, tokie laisvės–nelaisvės pasirinkimai Lietuvai, kad ir kalbant apie įvykius, atvedusius prie Sausio 13-osios, visada buvo jautrus klausimas. Jūsų manymu, kaip dabartinė situacija pakeis mūsų visuomenės supratimą apie laisvę, laisvės kainą ir atsakomybę už savo laisvę?

Nežinau, kaip po pandemijos mūsų visuomenė pakeis supratimą apie laisvę. Bet pandemija pasiūlė užaštrintus arba įkaitintus laisvės–nelaisvės variantus ne tik žmogaus, jo šeimos aplinkoje, bet staiga – pačiu plačiausiu, pasauliniu mastu. Visi daug aiškiau ir realiau pamatė, kad nesame laisvi nuo savęs pačių ir nuo gamtos reiškinių. Šitoj akivaizdoj reikia išmokti partizaniško paklusnumo ir, jeigu reikia – radikalios vienatvės. Atėjo laikas kiekvienam pasirinkti. Pandemija tai išlukšteno, apnuogino. Korona netikėtai atliko psichologinį ir pasaulėžiūrinį testą-tyrimą. Jeigu mes nematome ir nejaučiame Dievo ženklų, tada lieka nerimas. Bet jeigu skaitome, kad „…visi jūsų plaukai suskaičiuoti…“, tada į pandemijos nepatogumus galime žiūrėti ramiau, prisitaikydami prie aplinkybių.

Gręžkimės į tą laiką prieš daugiau nei trisdešimtį metų, paskutinius nelaisvės metus, kuriais jau pūtė stiprūs laisvės vėjai. Tuomet buvote jaunas menininkas, manau, ir entuziazmo, maišto, užsidegimo jums tikrai netrūko. Apie ką jums buvo svarbu kalbėti tuomet savo laisvu pasirinkimu gyvenime ir kūryboje? Kokios sutiktos laisvės asmenybės ir jų paskatinti įvykiai padarė didelę įtaką?

Kalbėdamas apie laisvės asmenybes, visada miniu tuos, su kuriais buvau labai arti, kuriais sekiojau, jų klausiau, užsirašinėjau, įrašinėjau, juos piešiau, tapiau. Dauguma jų išgyveno kraupiausias sovietinių lagerių sąlygas. Sorbonos universiteto profesorius Juozas Keliuotis į Sibirą buvo išvežtas dukart, mąstytojas Justinas Mikutis dešimt metų buvo Vorkutos ir Uchtos lageriuose, kunigas Česlovas Kavaliauskas – Norilsko, Magadano lageriuose. Vėliau dar buvo draugystė su ambasadoriumi Vytautu Antanu Dambrava, kuris buvo priverstas išvykti į Vakarus, o abu jo tėvai, trys broliai ir sesuo dar 1941 metais buvo išsiųsti į Sibirą. Į šitą laisvės žmonių būrį norėčiau įtraukti ir vyskupą kankinį Teofilių Matulionį. Pastaraisiais metais daug dirbu su šio žmogaus dokumentais, ir palaimintojo asmenybė iškyla visu žmogišku šventumu.

Bet žmogaus kūrybinės problemos nuo tų autoritetų nepalengvėja – norint rasti savo laisvės kelią, dažnam reikia kruvinais keliais nueiti savo kalvarijas. Sovietmečiu aktyviais laisvės žmonėmis kultūroje buvo vienas kitas. Sistema tokius laužė ir naikino. Toks likimas ištiko poetą ir mąstytoją Mindaugą Tamonį.

Neseniai buvau pakviestas kalbėti apie tą grubų periodą M. K. Čiurlionio muziejaus ir Kauno paveikslų galerijos surengtoje parodoje „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 metais“. Kalbėjome apie to meto kultūros tarybas, kurios nuspręsdavo, kas ir kur – gali, kas ir kur – negali būti rodomas, perkamas. Menininkai Jonas Čepas ir Algis Stankevičius tais laikais nuprotėjo, bet ir toliau darė labai gerą meną. Iš nėjusių su sistema į kompromisus – Kazė Zimblytė, Elvyra Kairiūkštytė, Linas Katinas. Bet ir šie trys modernistai – jau anapus.

Naujųjų laikų menotyrininkai sugalvojo nevykusį pavadinimą – „tylieji modernistai“. Lietuvos muziejų fonduose mačiau ir Lenino galvų, kurias padarė tie paskelbti „tyliaisiais“. Nemėgau tyliųjų, nes garsiai mokino elgtis ir Justinas Mikutis. Tai rusų disidentų metodas – kalbėti ir veikti atvirai ir su triukšmu. KGB agentams tokie rėkaujantys nebuvo patogūs, nes apie tai iškart pranešdavo užsienio radijas, rašė pogrindžio spauda.

Meno kūrinys.
Vaidotas Žukas, „Stovinti Kristaus figūra“ (1990–1991 m., kartonas, aliejus, 105 x 80 cm). Paveikslas 1992 m. eksponuotas autorinėje parodoje Helsinkio galerijoje „D’Arte“. Vėliau jį turėjo kunigas Jonas Juraitis. Dabar – Radviliškio klebono Tado Rudžio nuosavybė. Ta Kristaus skulptūra turi savo istoriją – ją 1975 m. suradau Jonavos bažnyčios rūsyje ir gavau dovanų iš klebono Vinco Pranckiečio. Kristus gulėjo be rankų prie Lietuvos didžiojo etmono Kosakovskio karsto (už bendradarbiavimą su Rusija, Kosciuškos sukilėliai Kosakovskį pakorė Vilniaus rotušės aikštėje). Ieškodamas skulptūros istorijos, radau, kad ši didelė medinė figūra yra tiksli kopija pagal vytautinį Nukryžiuotąjį, išdrožtą iš dramblio kaulo. Išdžiovinau medį, restauravau ir gal 10 kartų tapiau. Kunigo Tado Rudžio nuotrauka
Meno kūrinys.
Vaidotas Žukas, „Gulintis Kristus“ (1990–1991 m., drobė, aliejus, 100 x 120 cm). Sigito Benedikto Jurčio, OFM, nuotrauka

Lygiai trisdešimtį metų visi liudijantys apie Sausio 13-ąją kalba apie tai, kas visam laikui įsirėžė į atmintį. Jūs irgi buvote tų įvykių liudininkas. Kas jums iš atsiminimų niekada neišdils? Kaip prisimenate 1990–1991 metų žiemą? Kur buvote Sausio 13-osios naktį? Ką veikėte? Kur važiavote, ką matėte? Ar nebuvo baisu? – tokie paprasti, žmogiški klausimai.

Oi, tai buvo labai ryšku ir su daugeliu detalių, lyg iš gerai sumontuoto dokumentinio filmo. Kai prisimenu tas dienas ir naktis – užkaistu, viskas iškyla su ypatinga raiška. Tuo metu su šeima gyvenome Mokslininkų namo pastogėje – prie Lukiškių kalėjimo, šalia Mažvydo bibliotekos, Aukščiausiosios Tarybos, vyriausybės pastato – tad su žmona Aukse turėjome įprotį po vakarienės, užmigdę mažus vaikus, valandą pusantros eiti vaikščioti aplink parlamentą – kaip teatre per pertrauką.

Bendra įtampa kilo jau nuo 1991-ųjų sausio pradžios, apie sovietinės armijos judėjimą pranešinėjo per Lietuvos radiją ir televiziją. Prie Aukščiausiosios Tarybos jau degdavo laužai, naktimis budėjo nors ir nedidelės grupės – dažniausiai vyresnio amžiaus, kartais – buvę partizanai, Sibiro kaliniai ir tremtiniai. Kultūros žmonių vakarais ten nebūdavo daug, daugelis pažįstami. Beveik visada vakarais vaikštinėdavo Julius Juzeliūnas ir Osvaldas Balakauskas su žmona. Gal todėl, kad jiems iš Kompozitorių namų Žvėryne – penkios minutės.

Sausio 12-ąją buvo mano tėvų santuokos metinės, o jie su savo draugais tai kasmet paminėdavo – su žuvimi, kisieliumi, obuolių pyragu. Svečiavomės pas tėvus tą vakarą ir mes su šeima. Po baliuko visi vyresnieji ėjome prie parlamento: tėvų jaunystės draugai profesoriai Vytautas Kubilius su žmona, Kazys Grigas su žmona, dar kažkas. Po pusvalandžio su vyresniaisiais išsiskyrėme. Artėjant vidurnakčiui iš parlamento garsiakalbių buvo pranešta, kad iš Šiaurės miestelio į centro pusę pajudėjo šarvuočiai ir tankai.

Prof. Vytautas Landsbergis per radiją pakvietė žmones atvykti ginti laisvę, rinktis prie pagrindinių strateginių objektų – parlamento, vyriausybės pastato šalia Lukiškių aikštės, Konarskio LRT, televizijos bokšto. Naktį vėl buvo paleisti troleibusai, plūdo šimtai žmonių. Troleibusų vairuotojai jau nebepaisė stotelių, žmones išleisdavo tiesiog sankryžose. Kažkokie japonų televizijos operatoriai filmavo, štatyvus išskėtę ant važiuojančio troleibuso stogo. Matėsi, kad kai kas atlėkė tiesiai iš lovų, nes iš troleibusų lipo moterys, įsispyrusios į žieminius batus, o kailinukus apsivilkusios tiesiai ant naktinių.

Vyravo rimto susitelkimo nuotaika, kuri parodo ir tų žmonių grožį, nusiteikimą, skambiai, bet teisingai sakant, aukotis dėl savo laisvės, dėl savo nepriklausomos valstybės. Niekas nesiblaškė, nekilo kokios nors isterijos“, – yra sakęs kunigas Robertas Grigas „Bernardinams“ prisimindamas Sausio įvykius. Ką reikšminga papasakotumėte apie 1991-ųjų Sausio dvasininkų tarnystę, apie dieną naktį laikomas šv. Mišias šalia Aukščiausiosios Tarybos rūmų?

Papasakosiu tai, ko kitų atsiminimuose negirdėjau ir neskaičiau. Ir tą naktį lauke prie parlamento vyko mišios. Jas atnašavo kunigas Kazimieras Vasiliauskas. Stovėjau visai šalia altoriaus, todėl viską mačiau aiškiai ir ryškiai. Aplinkui susispaudę stovėjo tūkstančiai žmonių. Giedojo ir meldėsi net ir tie, kurie anksčiau niekad nesimeldė. Buvo didelė įtampa, nes iš garsiakalbių buvo pranešama apie sovietinės technikos judėjimą mieste.

Liturgija ėjo į antrą pusę, artėjo svarbiausia mišių dalis – pakylėjimas. Ir staiga visa aikštė pradėjo drebėti, nes iš Žvėryno pusės parlamento aikštės link važiavo tankas. Kunigas Kazimieras kaip tik pakėlė mišių taurę ir pasuko galvą į virš tilto pamažu kylantį vamzdį. Normalioje liturgijoje duonos ir vyno konsekracija tęsiasi 3–5 sekundes, bet kunigas Vasiliauskas iškeltą taurę nenuleido, laikė ilgai, gal pusę minutės, gal minutę – kol riaumojantis tankas pamažu pasisuko nuo minios ir pajudėjo į televizijos bokšto pusę.

Prie parlamento žmonių buvo gausybė, keli šimtai tūkstančių. Bet iš garsiakalbių buvo pranešta, kad trūksta budėtojų prie vyriausybės pastato, dabartinės Užsienio reikalų ministerijos. Kartu su žmona nuėjome ten, nes tai buvo mūsų teritorija, visai arti mūsų namų. Kadangi čia buvo tik keliasdešimt žmonių, susikibome rankomis visi ant laiptų – meldėmės, giedojome. Pro šalį Tumo-Vaižganto gatve pravažiuodavo rusų šarvuočiai. Pakviesti iš savo namų pradėjo rinktis ir kai kurie vyriausybės nariai. Atvyko ministrai Algis Nasvytis, Darius Kuolys. Išgirdome, kad apsiaustame parlamente kunigas Robertas Grigas visiems gynėjams ir parlamentarams suteikė generalinę absoliuciją, t. y. visuotinį nuodėmių atleidimą.

Užėjau į vyriausybės pastato vidų ir paprašiau sujungti su parlamento štabu – pakviečiau, kad ir prie vyriausybės pastato atsiųstų dvasininką. Netrukus atvyko ir apeigas atliko kunigas Algimantas Keina. Kadangi garsiakalbiai ir čia buvo išnešti į gatvę, pasigirdo Zigmo Vaišvilos balsas. Jis tuo metu buvo ministro pirmininko pavaduotojas. Balsas pranešė, kad saugantys vyriausybės fasadą atsitrauktų nuo sienos, kad kulkos, atsimušusios rikošetu nuo granito sienos, mažiau sužeistų. Nuo televizijos bokšto pusės pasigirdo tankų šaudymas. Su žmona atsiskyrėme, ji nuėjo čia pat į namus, vaikai nuo tankų šaudymo jau buvo pabudę, sėdėjo lovose apsikabinę.

Nuo vyriausybės fasado pasitraukė ir keli draugai, nes įtampa buvo didelė, o mūsų – mažai, nėra už ko pasislėpti. Visi buvome susikibę rankomis, kunigas Keina drebėjo kaip lapas. Beliko maldos ir giesmės. Netrukus nuo Tauro kalno kaukdamos pradėjo leistis greitosios ir sukti į čia pat prie Lukiškių esančią ligoninę. Netrukus išgirdome, kad čia vežami sužeistieji ir žuvusieji. Naktinėje gatvėje prie mūsų sustojo nuo Tauro kalno nusileidęs automobilis, iš jo iššoko pažįstamas Naglis Nasvytis ir šūktelėjo: „Neįsivaizuojate, kas dedasi ten, prie televizijos bokšto!“

Išsiskirstėme tik rytą, kai pradėjo švisti. Pas mus tą dieną buvo apsistojęs kunigas Algirdas Dauknys, ėjęs budėti prie parlamento. Jis per tą naktį pražilo…

Portretas.
Dailininkas Vaidotas Žukas. Konrado Morkvėno nuotrauka

2021-ųjų sausio 13-ąją minint 30-ąjį apgintos Lietuvos laisvės jubiliejų, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras kartu su interneto dienraščiu „Bernardinai.lt“ ir leidykla „Vaga“ pakvietė moksleivius dalyvauti eseistikos konkurse ir pasvarstyti – ką reiškia būti laisviems ir ko iš laisvės gynėjų galima pasimokyti? Jūsų, kaip tų dienų dalyvio, krikščionio ir gausios šeimos tėvo, nuomone – kaip apie Sausio 13-ąją reikia kalbėti su užaugusia nauja laisvės karta, kad ji imtų kurti autentišką ne tik Sausio 13-osios, bet ir apskritai savo laisvės pasakojimą?

Prieš trejus metus esame kalbėję panašiu klausimu apie palaimintąjį Teofilių. Klausėte, kaip Bažnyčia šiais laikais turėtų kalbėti apie šį vyskupą kankinį. Tuo metu net ir antraštę palikote – Bažnyčia apie Teofilių papasakos tik savimi.

Manau, kad ir apie laisvę, Sausio 13-ąją tėvai ir mokytojai naujajai kartai galės papasakoti tik savimi – savo darbais ir sprendimais, kurie laivės veiksmai yra prasmingi, reikalingi, kur yra smulkmenos, o kur vis dar trūkumai, likusios baimės ir neišpirktos, neištaisytos klaidos.

Meno kūrinys.
Vaidotas Žukas, „Deganti Lietuva“ (1976 m., drobė, aliejus, 120 x 80 cm). Paveikslas nutapytas Romui Kalantai atminti. Tai įvyko keleri metai po R. Kalantos žūties, kai sovietiniai Lietuvos psichiatrai paskelbė niekingas išvadas apie Romo psichinį nestabilumą ir polinkį į suicidą. Būtent tada užgimė noras nutapyti degančią moters figūrą su Apvaizdos akimi vietoj veido, su stigmomis išplėstuose delnuose ir su liepsnas primenančiais Ikaro sparnais. Autoriaus nuotrauka
Meno kūrinys.
Vaidotas Žukas, „Jehudah ‘atthah jodukha!... (Qui mittendus est)“ (1981 m., popierius, sangina, 80 x 100 cm). Kompozicijoje vaizduojamas mirusio Kristaus susukimas į drobulę. Piešinio apačioje – du pavadinimai: lotyniškas ir hebrajiška transkripcija: „Iš Judo nebus atimtas skeptras nė valdžia iš jo palikuonių, kol ateis siųstasis, kuriam paklus tautos. Pr 49,10“. Autoriaus nuotrauka
Meno kūrinys.
Vaidotas Žukas, „Figūra su juosta arba Prisikėlęs Kristus“ (1986 m., drobė, aliejus, 110 x 100 cm, privati kolekcija). Autoriaus nuotrauka