Sausio 13-osios aukų laidotuvės

Verkia motina. — Sausio 13-osios aukų laidotuvės. Brolių Černiauskų nuotrauka

Vilnius. Laidotuvės. Begalinė minia, o kažkas pamatė ir pašaukė vardu. Tai buvo Mama... Mudu nuėjom fotografuoti, o ji liko – laukti. Priartėjus karstams – suklupo, ir, netgi būdami toli, išgirdom maldą:

Iš Tavo,

Dieve, rankų

rasą gėriau, o

maniau, kad šaltinio.

Iš Tavo,

Dieve, delno

duoną auginau, o

maniau, kad iš savo lauko.

Iš Tavo,

Dieve, valios

vaikus gyveniman išleidau,

o laukiu grįžtančių

labiau

nei Tu. Atleisk,

žinau, tai šventvagystė

manyt, kad

mano meilė didesnė

už Tave,

tačiau,

jeigu iš meilės

prie savo sosto kviest kažką turėsi,

pakviesk mane

anksčiau

nei juos…

P. S. Vilnius. Sausio 13-osios aukų laidotuvės. Laidotuvės, kai suklupo visa Lietuva, bet ne mankurtai… Žuvusiųjų artimiesiems ta diena nesibaigs niekada. Merkinės kryžių kalnelyje ant kryžiaus, skirto žuvusiam tėvui – partizanui, jo sūnus Albertas Belevičius parašė žodžius: „<…> Už laisvę žuvusiems mirties nėra <…>“ Nėra ir nebus… Nei mūsų trumpoj atminty, nei istorijos brūzgynai ir šabakštynai tos aukos neužstos, nes ji gyva, ji teka mūsų gyslomis… Ji ne tik primena, ji mus augina…

Sausio 13-ąją Merkinės gimnazijoje vyko lietuvių kalbos pamoka labai įdomiu pavadinimu „Sausio 13-oji – tik metų pradžios mėnuo ir kelintinis skaitvardis ar kažkas daugiau?“ Pamokoje nuskambėjo vieno gimnazisto mintis, kad laisvė yra tai, ko negali daryti nelaisvėje. Į mokytojos klausimą, ką jis turi galvoje konkrečiai, atsakė nežinantis, nes niekada nebuvo nelaisvas.