Sava vieta

Kas iš tavęs
kas po tavęs
kas tavęs lieka, žmogau?

Kartais dūmas neblaškomas vėjo, kartais keli kauleliai kur po žemėmis pabalę.

Dūmas – tai tu didžiuosiuose namuose, erdviuose kaip visas Dievo pasaulis, visa planeta, o dar po žvaigždžių dangčiu.

Žemė – tai toji, kuria vaikščiojai ir bėgiojai, iš kurios išaugai ir į kurią grįžai.
Artimiausia tikroji vieta. Tavo kauleliai kažkodėl nori būti savo žemėje. Joje – tikrasis poilsis.

Iš kur tas jausmas – tikėjimas? Noras grįžti… Būti savoje vietoje nors pelenų saujele. Išsipildymas gyvasties.

Lietuvių antropologijos tyrimams tai turėtų būti vienas pamatinių dalykų.
Juk neteisinga, juntame, kai artimųjų kaulai išblaškyti „už Uralo – žemės galo, ne po savo šalį“.

O kai grįžta nors kauleliai kaip anuomet, Atgimimo polėkyje, ar bent urna su pelenais – tai gerai, verta ir teisinga.

Jei teks tau būti užkastam prie žemės galo – o, kad užbarstytų kas bent žiupsnelį tėvynės smėlio!..

Mistika? Lietuviški monai? Ne.

Tiesa, teisingumo pojūtis. Su juo nesiginčysi.

Kapuos sapnuoja milžinai.