2021 06 14

Vytautas Landsbergis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min.

Sava vieta

Vytautas Landsbergis pasirašo knygoje
Vytautas Landsbergis. Gretos Skaraitienės / „Fotobanko“ nuotrauka

Kas iš tavęs
kas po tavęs
kas tavęs lieka, žmogau?

Kartais dūmas neblaškomas vėjo, kartais keli kauleliai kur po žemėmis pabalę.

Dūmas – tai tu didžiuosiuose namuose, erdviuose kaip visas Dievo pasaulis, visa planeta, o dar po žvaigždžių dangčiu.

Žemė – tai toji, kuria vaikščiojai ir bėgiojai, iš kurios išaugai ir į kurią grįžai.
Artimiausia tikroji vieta. Tavo kauleliai kažkodėl nori būti savo žemėje. Joje – tikrasis poilsis.

Iš kur tas jausmas – tikėjimas? Noras grįžti… Būti savoje vietoje nors pelenų saujele. Išsipildymas gyvasties.

Lietuvių antropologijos tyrimams tai turėtų būti vienas pamatinių dalykų.
Juk neteisinga, juntame, kai artimųjų kaulai išblaškyti „už Uralo – žemės galo, ne po savo šalį“.

O kai grįžta nors kauleliai kaip anuomet, Atgimimo polėkyje, ar bent urna su pelenais – tai gerai, verta ir teisinga.

Jei teks tau būti užkastam prie žemės galo – o, kad užbarstytų kas bent žiupsnelį tėvynės smėlio!..

Mistika? Lietuviški monai? Ne.

Tiesa, teisingumo pojūtis. Su juo nesiginčysi.

Kapuos sapnuoja milžinai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu