Savanoriaujantis M. Jonušas: „Sutikti ukrainiečiai – jie visi mano herojai“

Nedidelė iniciatyvinė grupė įkūrė VšĮ „Bonitatem ORG“ – veiklią organizaciją, jau sulaukusią šiltų ukrainiečių padėkų. O jos vadovas MINDAUGAS JONUŠAS užmezgė ryšius su karo pabėgėlių iš Ukrainos bendruomene Lietuvoje. Pokalbyje su M. Jonušu – apie šios organizacijos prisiimtą misiją, viziją, tikslus ir uždavinius.

Savanoriškai veiklai reikia pasirengimo. Kada ja susidomėjote, kaip ruošėtės ir kas jus paskatino teikti humanitarinę pagalbą – imtis veiklos, kuri reikalauja daug laiko, energijos, pasiaukojimo, drąsos?

Pradėkime nuo to, kad savanoriauju jau daugiau kaip 10 metų: nuo pagalbos teikimo įvairioms organizacijoms iki gyvenimo Motinos Teresės seserų vienuolyne, rūpinimosi vargšais. Džiugu, kad 2022-ieji Lietuvoje paskelbti savanorystės metais, nes būtent savanoriška veikla karo Ukrainoje akivaizdoje tapo gyvybiškai svarbi ir reikalinga.

Negalėjau likti abejingas, todėl ryžausi būti kartu su kenčiančia tauta ir jos žmonėmis. Teko palikti darbą, atidėti kai kuriuos planus tam, kad rasčiau laiko ir galimybių būti bent kiek naudingas žmonėms, netikėtai užkluptiems karo realybės.

Visa ko pradžia man buvo ukrainiečių registracijos centras, jame teko iš arti pažinti ukrainiečius, matyti jų skausmą, teikti humanitarinę pagalbą. Vėliau didelį įspūdį paliko kelionė į Ukrainos pasienį, karui prasidėjus gabenant labdarą. Jei kas būtų prieš trejetą metų man pasakęs, kad laukia tokios kelionės, būčiau nepatikėjęs. Karas Europoje atrodė neįmanomas dalykas.

Gal galėtumėte paminėti asmenybes, kurios padrąsino veiklos pradžioje, suteikė pasitikėjimo, ryžto?

Galbūt ne tiek asmenybės, kiek tikėjimas ir malda. Laikui bėgant, žinoma, ir sutikti ukrainiečiai – jie visi mano herojai, jų istorijos, jų skausmas ir patirtys – geriausia motyvacija net ir labai sudėtingomis aplinkybėmis eiti į priekį, nepaliauti būti arti tų, kurie šiandien gina mūsų visų laisvę ir teisę gyventi.

Socialinės problemos, karas, karo veiksmų pasekmės gamtai, gyvūnijai, žmonijai – akivaizdi blogio apraiška, o organizacijos pavadinimo „Bonitatem“ reikšmė susijusi su gėrio sąvoka. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

Kiekvienas iš mūsų esame pakviestas būti vienas kitam vilties ambasadoriumi, atidžiai žiūrėti į kitą žmogų, priimti jo problemas. Tenka pripažinti, kad dar daug namų darbų turime atlikti, kol tapsime empatiški, išmoksime savitarpio paramos ir išgyvenimo meno nepalankiomis aplinkybėmis. Todėl ir pasivadinome „Bonitatem“ – išvertus tai reikštų „gerumą“, nes blogis įveikiamas gerais darbais, ryžtu neprarasti vilties, nė akimirkos nepamirštant bendražmogiškų vertybių. Būti vienam su kitu, vienam dėl kito visais laikais buvo labai svarbu, o šiandienos tikrovėje tai – ir žmogiškumo egzaminas kiekvienam.

Jūs organizuojate taikius mitingus. Papasakokite apie juos.

2022 m. vasarą uostamiestyje ir kitose vietovėse teko rengti palaikymo Ukrainai renginius, apie juos net kalbėta per Ukrainos televiziją, Radoje, jie sudomino karo užkluptą visuomenę. Tokia mintis kilo savanoriaujant ukrainiečių registracijos centre. Mačiau ir jaučiau, kaip to reikia ukrainiečiams, kurie, praradę artimuosius, socialinius ryšius, sunerimę dėl ateities, atvyko gyventi į svetimą kraštą – Lietuvos miestą Klaipėdą.

Žmogui būtina pajusti bendrystę, kad jis nėra paliktas vienas ir vienišas. Kiekvieną minutę pasaulyje įvyksta kas nors svarbaus, todėl susidomėjimas atsiranda ir ima greitai blėsti. Tačiau karas, kėslai sunaikinti visą tautą negali būti trumpalaikė sensacija. Mitingai imti organizuoti norint visiems – ir miestui, ir pasauliui, priminti, kad virš žmonijos pakibo grėsmė, todėl nebegalime gyventi patys sau vieni, turime nešti vienybės su kenčiančia tauta žinią.

Organizuodami akcijas Ukrainai paremti greitai įsitikinome, kad renginių poreikis ir noras juose dalyvauti tik augo. Noriu nulenkti galvą prieš visą komandą: savanorius, aukotojus, kalbėtojus, kurie sugebėjo drąsinti nenuleisti rankų ir nešti Ukrainos išsivadavimo vilties žinią.

Dėkoju nuncijui Visvaldui Kulbokui, Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonui Mindaugui Šlaustui, kurio dėka visada dieną prieš renginį būdavo aukojamos šv. Mišios už Ukrainą ir jos žmones, Lietuvos ambasadoriui Lenkijoje Eduardui Borisovui, garbės konsului Luhansko srityje Robertui Gabului – jie suteikė pasitikėjimo ir drąsino veikti.

Kokie jausmai apima bendraujant su karo negandas patyrusiais žmonėmis? Kokios tautos savybės atsiskleidžia nepalankiomis sąlygomis?

Man ukrainiečiai yra herojai. Jų laikysena, ypač šiuo itin sudėtingu metu, kai nėra vandens, elektros, dujų, kai grasinama sunaikinti gyvybiškai būtiną infrastruktūrą, vos ne užgniaužti kvėpavimą ir atimti galimybę gyventi, įkvepia – jie stovi drąsiai, ryžtingai, gina savo ir mūsų laisvę, jie šventai myli savo žemę, savo tautą. Noriu būti toks kaip jie.

Registracijos centre teko ne tik teikti materialinę paramą, bet ir šluostyti ašaras, guosti tuos, kurie sunkiai tramdė emocijas. Buvo viena močiutė – ji su nusivylimu kalbėjo mananti, kad jau nebegrįš į Ukrainą ir mirs svetimoje žemėje. Labai jautrūs buvo susitikimai su žmonėmis, kurie neseniai išsilaisvino iš griuvėsių ar požemių, ypač Mariupolio krašto gyventojais. Sutiktus ukrainiečius prisiminsiu kaip nepalaužiamos dvasios žmones, kurie pakeitė mano požiūrį į gyvenimo prasmę.

Tikiu, kad esame pavargę, ir norime, kad klaikias žinias apie tai, kas vyksta Ukrainoje, kuo greičiau galėtume pakeisti kuo nors kitu. Vis dėlto šiandien Ukrainoje padėtis labai sunki. Turėkime vilties – tamsiausias laikas būna prieš aušrą. Linkiu būti žmogiškiems vienas kitam, atidiems. Tikiu, kad galim, tikiu, kad norim, tik nepraraskime vilties. Atverkime duris šviesos spinduliui – jis gali pakeisti mūsų gyvenimus ir tapti nauja pradžia.

Visus galinčiuosius ir norinčiuosius paaukoti, padėti Ukrainai prašom kreiptis e. paštu [email protected] arba tel. +370 690 01 882.