2021 08 14

Viktorija Šeina

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Savas svetimas dainius, arba Mickiewiczius tautinio sąjūdžio spaudoje

Adamo Mickiewicziaus šimtosioms gimimo metinėms paminėti išleistas 1898-ųjų kalendorius. Leidėjas Wacław Makowski, Vilnius, 1897 m. LLTI BR nuotrauka

Adamo Mickiewicziaus priklausymas lietuvių literatūrai problema tapo XIX a. pabaigoje, kai aušrininkai ėmėsi brėžti moderniosios lietuvių tautos, o kartu ir jos kultūrinės savasties ribas. Šiame procese lietuviams didžiausių keblumų kėlė lenkakalbių istorinės Lietuvos rašytojų (Adamo Mickiewicziaus, Władysławo Syrokomlos (tikr. Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz), Józefo Ignacy Kraszewskio) kūryba. Jos negalėjai vienareikšmiškai įvardyti nei sava, nei svetima.

XIX a. Europą užvaldę nacionaliniai judėjimai suformavo poreikį „atrasti“ savo tautos ištakas (pageidautina – epine forma). Taip kilo autentiškų ar tariamų mitologinių pasakojimų užrašinėjimo banga, o poetine kalba senuosius pasakojimus prikėlę rašytojai pripažinti nacionaliniais poetais. 

Lietuvą tautinės mitologijos karštinė pasiekė XIX a. pradžioje ir stipriai paveikė visą to laikotarpio Vilniaus universiteto ugdytinių generaciją, įskaitant vadinamuosius Vilniaus romantikus su Mickiewicziumi priešakyje. Jie ėmė ieškoti įkvėpimo ir medžiagos kūrybai buvusios LDK gyventojų – gudų (baltarusių) ir lietuvių – padavimuose, susidomėjo vietos žmonių kalba, papročiais, ikikrikščioniškosios LDK istorija. Taip Lietuvoje, kaip ir visoje XIX a. Europoje, prasidėjęs istorinės literatūros (romanų, poemų, dramų) bumas patraukliu ir lengvai prieinamu būdu atvėrė istorijos žinias platesnei auditorijai. 

Valstybingumo atmintį budinę Lietuvos romantikų tekstai žadino ne tik bajorijos, bet ir iš valstiečių kilusių lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų patriotizmą. Tai, kad lietuvių kalbos vartojimą viešai ginti ir propaguoti stoję aušrininkai tėvynės meilės sėmėsi iš lenkakalbių autorių kūrybos, neturėtų stebinti. Iki XX a. pradžios – Vinco Pietario romano „Algimantas“, Vinco Krėvės dramų – lietuviškai sukurtų istorinių grožinių tekstų nebuvo. Todėl ir Marijampolės gimnazijos mokinys Jonas Basanavičius Lietuvos praeitį pažino bei meile savo kraštui užsidegė greta istorinių veikalų skaitydamas Mickiewicziaus „Konradą Valenrodą“ bei Syrokomlos „Margirį“. Kaip rašo Timothy Snyderis, Mickiewicziaus „Živilė“, „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“ suteikė spalvų romantinės istoriografijos sukurtam šlovingam viduramžių Lietuvos pasakojimui.

Trikalbėje (lietuviškai lenkiškai rusiškoje) kultūrinėje terpėje brendusi XIX a. pabaigos lietuvių inteligentija natūraliai (t. y. nejusdama kalbos nei kultūros barjero) perėmė iš lenkų kalba rašytos Lietuvos literatūros patriotines idėjas, kurias vėliau transformuotu pavidalu perkėlė ir į tautinio sąjūdžio ideologinę programą. Nors lenkakalbių Lietuvos romantikų grožiniai tekstai, Juozo Tumo žodžiais tariant, išmokė pirmuosius lietuvių inteligentus „gerbti savo praeitį ir mylėti dabartį“, vėliau jiems tekęs uždavinys apibrėžti lietuvių nacionalinę kultūrą lėmė dilemą: ar minėtus kūrinius traktuoti kaip savą, ar kaip svetimą kultūrinį paveldą?

Būtent todėl, kad modernusis lietuvių nacionalizmas savo simboliką sėmė iš XIX a. Lietuvos bajorijos (ir užsienio filologų, folkloristų etc.) „atrastosios“ etninės valstiečių kultūros, pačių vietos bajorų kultūros lietuviškumas – pirmiausia dėl lenkų kalbos – imtas kvestionuoti. Kokiais tad argumentais, prielaidomis ir kultūrinėmis praktikomis buvo paremtas Mickiewicziaus kūrybos (ne)priskyrimas lietuvių literatūrai?

Adamo Mickiewicziaus karstas nešamas į Vavelio katedrą 1890 m. liepos 4 d. Stanisławo Bizańskio / LLTI BF nuotrauka

Mickiewicziaus šimtmetis ir lietuvių kultūros ribų ženklinimas

Akstiną diskusijai apie Mickiewicziaus kūrybos priklausymą lietuvių literatūrai suteikė jo literatūrinė kanonizacija Lenkijoje. Lietuvių spaudoje publikacijų apie poetą padaugėjo 1890 m., reaguojant į Mickiewicziaus palaikų perlaidojimą Krokuvoje, ir 1898 m., minint poeto 100-ųjų gimimo metinių sukaktį.

Nors dauguma jubiliejinių renginių (perlaidojimas, paminklų atidengimas Varšuvoje ir Krokuvoje) vyko už Lietuvos ribų, lietuvių spaudoje jie buvo aktyviai aptarinėjami. Pristatydami (ar tik primindami) Mickiewicziaus vardą lietuvių skaitytojui, to meto spaudos publikacijų autoriai neišvengiamai atskleidė ir savo požiūrį į šio poeto kūrybos reikšmę lietuvių kultūrai. Lietuviškos spaudos darbuotojams teko nuspręsti, ar Mickiewiczių pristatyti kaip lietuvių rašytoją, ar kaip svetimą autorių. 

Pirmasis atgarsio lietuvių spaudoje sulaukęs įvykis – Mickiewicziaus palaikų pervežimas iš Montmorency kapinių Prancūzijoje į Vavelį. Spaudos reakciją išprovokavo ne ti(e)k poeto perlaidojimo faktas, bet veikiau poeto ekshumacijos iškilmėse lietuvių draugijos „Želmuo“ sekretoriaus Antonio Bohdanowicziaus pasakyta kalba. Dviejuose lietuvių laikraščiuose išspausdintas šios kalbos vertimas ir redakciniai jo komentarai vaizdžiai atskleidžia XIX a. paskutinį dešimtmetį išryškėjusius įvairių lietuvių visuomenės grupių savimonės skirtumus. 

Į Paryžiuje veikusią draugiją „Želmuo“ susibūrė emigracijoje atsidūrę 1863 m. sukilimo dalyviai, kilę iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Nors įkurta regioniniu pagrindu, iki pat XIX a. pabaigos ši draugija tęsė unijines tradicijas ir palaikė glaudžius ryšius su emigracijoje susikūrusiomis lenkų draugijomis. Unijinės dvasios persmelkta ir Bohdanowicziaus kalba prie Mickiewicziaus kapo. Joje aukštinama trijų broliškų tautų – lietuvių, lenkų ir rusėnų – istorinė vienybė tiek kovojant su bendrais priešais (Kryžiuočių ordinu Žalgirio mūšyje ir Rusijos imperija XIX a. sukilimuose), ir šiandieniame šių tautų susitelkime prie visoms joms brangaus poeto kapo.

Patį Mickiewiczių Bohdanowiczius skelbė esantį šių broliškų tautų vienybės įsikūnijimu, o kalbą užbaigė pranašyste apie netolimoje ateityje laukiantį galutinį trijų tautų susivienijimą, kuris truksiąs amžinai. „Želmens“ draugijos atstovo kalba rodo, kad paskutinį XIX a. dešimtmetį Lietuvos emigrantai Prancūzijoje tebegyveno Mickiewicziaus skelbtomis „tritautės Lenkijos“ prisikėlimo idėjomis. Suprantama, kad savarankiškos ir visateisės tautos statuso siekusiems lietuviams šios idėjos buvo svetimos. 

Bohdanowicziaus kalbą išspausdinusi JAV lietuvių laikraščio „Vienybė lietuvninkų“ redakcija išnašoje teisinosi publikuojanti šį tekstą primygtiniu draugijos „Želmuo“ prašymu, bet kategoriškai atsiribojanti nuo jame išsakytų unijinių idėjų. Taigi kitaip negu 1863–1864 m. sukilimo nuotaikomis tebegyvenę lietuvių emigrantai Paryžiuje naujoji lietuvių inteligentų (vadinamoji aušrininkų, varpininkų) generacija nebematė galimybės turėti bendrų su lenkais politinių siekių. 

Bohdanowicziaus kalbą išspausdinęs kitas lietuvių laikraštis – „Varpas“ prie publikacijos pridėjo redakcijos komentarą, kuriame pabrėžė, kad Mickiewiczius patriotizmą ir tėvynę suprato kitaip nei šių dienų lietuviai, todėl šis poetas nėra pasitarnavęs lietuvių tautos interesams. 

Tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų lietuvių spaudos bendradarbiams Mickiewiczius dažniausiai atrodė ne(be)tinkamas pavyzdys šių dienų lietuviams. Griežčiausiai du – regioninį ir nacionalinį – tapatybės dėmenis jungiančią Mickiewicziaus savivoką įvertino Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, teigęs, esą „Mickevyčius – nėkoks mums pavyzdys. Galų gale ir didi žmonės tauškė didžius niekus. Teipogi ir Mickevyčius ištarė didžiausius niekus, kad, Lietuvą vadindamas savo tėvyne, paskui identifikavo ją su Lenkija. Apgaulė tai tikriausi, balamutystė nedovanojama, juo vodingesnė [nuodingesnė – V. Š.], juo didžiu rimtumu prisidengusi“. 

Trikdžiu priskirti Mickiewiczių lietuvių literatūrai tapo ne tik jo tautinė savivoka ar raštų kalba, bet ir poeto kanonizacija lenkų kultūroje. Tuo laikotarpiu, kai lietuvių inteligentija dar tik ieškojo savo kultūrinio herojaus, dar tik žymėjosi kultūrinės savasties ribas, lenkų kultūros visuomenė (įskaitant istorinės Lietuvos bajoriją) jau buvo pavertusi Mickiewiczių savo tautiniu didvyriu, visas lenkų dvasios išgales savyje sukaupusiu genijumi.

XIX a. paskutinį dešimtmetį lenkų kultūroje apogėjų pasiekęs tautos pranašo (wieszcz narodowy) kultas susiformavo Mickiewicziaus kūryboje skelbtų lenkų (politinės) tautos prisikėlimo idėjų pagrindu. Lenkų tautą Mickiewiczius skelbė esant pašauktą išpirkti žmonijos nuopuolį ir sugrąžinti į Europos politinę areną krikščioniškąsias bei demokratines vertybes. Šią mesianistinę Lenkijos kaip tautų Kristaus koncepciją XIX a. pabaigoje perėmė ir gausiai eksploatavo lenkiškasis nacionalizmas. Galima spėti, kad ir kritinius lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvių pasisakymus apie Mickiewicziaus reikšmę lietuvių kultūrai lėmė ne t(i)ek poeto kūryba (kurią dauguma lietuvių tautinės inteligentijos mėgo ir vertino), bet veikiau reakcija į lenkų kultūroje suklestėjusį mesianistinį tautos pranašo kultą.

Vis dėlto XIX a. pabaigos lietuvių spaudoje dominavusi poeto recepcijos formulė „lenkų poetas, o mūsų tautietis“ neapima visos to meto vadinamųjų susipratusių lietuvių nuomonių įvairovės. Tikėtina, kad etnokultūriniam nacionalizmui nepritariančių to meto Lietuvos visuomenės atstovų balsas galėjo likti tiesiog nedokumentuotas lietuviškoje spaudoje. Laikraščių redakcijos vykdė gaunamos korespondencijos atranką ir pačios sprendė, kurią nuomonę viešinti, o kurios – ne. 

Charakteringas tokios atrankos pavyzdys yra 1897 m. išspausdintas „Varpo“ redakcijos atsakymas į vieno iš šio laikraščio skaitytojų laišką. Paties laiško redakcija nepaviešino, bet trumpai į jį atsakė paskutiniame laikraščio puslapyje. Iš atsakymo galime suprasti, kad A. Valkio slapyvardžiu (pavarde?) pasirašęs skaitytojas kreipėsi į redakciją siūlydamas rinkti lėšas Mickiewicziaus šimtųjų gimimo metinių minėjimui. Ar jis ragino lietuvius aukoti pinigus paminklui, ar siūlė kitą poeto atminimo įamžinimo būdą, iš redakcijos atsakymo taip ir lieka neaišku. Bet kokiu atveju „Varpas“ kategoriškai atmetė pačią lėšų rinkimo idėją argumentuodamas tuo, kad „A. Mickevičius tai lenkų poėtas, o ne lietuvių, ir busima šventė tai vien tiktai lenkų šventė. Mes tuo žygiu neturime nė tiek laiko, nė tiek pinigų, kad galėtume gaišuoti, rupindamiesi apie svetimas šventes, ir savo aukomis didint jų iškilmingumą“.

Kaip vieną iš galimų Mickiewicziaus šimtmečio paminėjimo būdų „Varpo“ skaitytojas A. Valkis bus siūlęs ir poeto veikalų vertimą į lietuvių kalbą bei jų leidybą, mat laikraščio redakcijos atsakyme atkertama, esą „[n]egalime raginti lietuvius ‚dėti pinigus‘ dėl tos šventės net ant teip naudingo dalyko, kaip‚ vertimas lietuviškai ir išleidimas‘ Mickevyčiaus raštų, nėsa turime daug svarbesnių, artymesnių mums, savo grynai tautiškų reikalų, kurie šaukte šaukia aukų ir neatidėtino aprupinimo“.

Nepaisant kategoriško šio pareiškimo tono, Mickiewicziaus jubiliejus pastebimai suaktyvino jo kūrinių vertimus į lietuvių kalbą. Paties „Varpo“ 1899 m. pirmajame numeryje pasirodė Vinco Kudirkos išversta „Vėlinių“ trečios dalies ištrauka. Tame pačiame numeryje autorinėje „Tėvynės varpų“ skiltyje Kudirka ragino tautiečius vykti į Varšuvą pasveikinti ten pastatytą paminklą Mickiewicziui, „kurio garbingas vardas amžinai surištas su vardu Lietuvos ir nuo kurio turime mokintis, kaip reikia Lietuva mylėti“. Taigi nors jokių kolektyvinių Mickiewicziaus įamžinimo sumanymų lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai neinicijavo, privačios iniciatyvos – jubiliejinės žinutės lietuvių spaudoje ir pastebimai išaugę poeto kūrybos vertimai į lietuvių kalbą – neabejotinai aktualizavo poeto kūrybą.

Adamo Mickiewicziaus laidotuvių procesija Krokuvos Turgaus aikštėje 1890 m. liepos 4 d. Stanisławo Bizańskio / LLTI BF nuotrauka

Vertimų atrankos principai

Kaip ir bet kuri kita tautinio sąjūdžio laikotarpio kultūrinė veikla lietuviškieji Mickiewicziaus vertimai turėjo žadinti skaitytojų tautinį sąmoningumą. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vykdytą teminę ir ideologinę Mickiewicziaus tekstų atranką išryškina šio laikotarpio vertimų į lietuvių kalbą lyginimas su XIX a. pirmosios pusės publikacijomis. Pirmieji lietuviški poeto kūrinių vertimai išspausdinti dar jam gyvam esant: 1833 m. Paryžiuje atskiru leidiniu išėjo Kiprijono Nezabitauskio išversta trumpa ištrauka iš „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygų“, o 1837 m. Vilniuje pasirodžiusiame Liudviko Adomo Jucevičiaus rinkinyje „Ištraukos iš naujųjų lenkų poetų“ publikuotos „Vėlinių“ ketvirtos dalies ištraukos ir dviejų baladžių vertimai. 

Vėliau būta kone pusšimčio metų pertraukos, kai nepaskelbtas nė vienas Mickiewicziaus vertimas į lietuvių kalbą. (Rankraščiais liko XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje Valerijono Ažukalnio-Zagurskio, Edvardo Jokūbo Daukšos, Juliaus Anusevičiaus atlikti poeto kūrybos vertimai.) Be abejo, tam įtakos turėjo carinės administracijos draudimas Rusijos imperijoje publikuoti ir platinti poeto kūrinius ir net minėti jo vardą. Nepaisant cenzūros suvaržymų, bajorų ir dvasininkų aplinkoje (neretai slapta) plitę Mickiewicziaus tekstai XIX a. antrojoje pusėje pasiekė ir būsimus lietuvių grožinės literatūros klasikus (Antaną Baranauską, Žemaitę).

Rusijos teritorijoje galioję griežti draudimai neveikė Lenkijos karalystėje, tai leidžia paaiškinti stipresnį Mickiewicziaus kūrinių poveikį XIX a. pabaigos Užnemunės gimnazistams ir klierikams, palyginti su likusia Lietuvos dalimi. Kita vertus, Marijampolės gimnazijos absolventas Juozas Adomaitis-Šernas 1885 m. konstatavo, kad Mickiewicziaus kūryba veik nežinoma lietuvių skaitytojams, net ir tiems, kurie pagal išsilavinimą gebėtų poeto kūrinius suprasti. Tikėtina, kad dvarų ir seminarijų aplinkoje cirkuliavę Mickiewicziaus tekstai retai tepasiekdavo rusiškas gimnazijas išėjusius valstiečių kilmės lietuvius pasauliečius. 

Lietuviškų Mickiewicziaus vertimų sklaidos situacija ėmė keistis XIX a. pabaigoje, kai tiek lietuvių periodikoje, tiek atskirais leidiniais pasirodžiusiuose vertimų rinkinėliuose imta spausdinti poeto kūrinių ištraukas. Kitaip negu Jucevičius (savo vertimais siekęs Lietuvos bajorijai atskleisti menines lietuvių kalbos išgales) ir Nezabitauskis (jo auditorija – į Prancūziją po 1831 m. sukilimo pasitraukę Lietuvos sukilėliai, kurių daugumą taip pat sudarė bajorija), šio laikotarpio Mickiewicziaus kūrinių vertėjai savo darbus adresavo apsišvietusiems lietuviakalbiams skaitytojams, kurių daugumą sudarė valstiečiai ir iš jų kilę inteligentai. Pakitus auditorijai ir vertėjų intencijoms, atitinkamai keitėsi ir verčiamų tekstų atrankos kriterijai. 

XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių vertėjai dažniausiai rinkosi versti ištraukas iš poemų „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“. Jono Žiliaus-Žilinsko parengti dviejų tomų „Vertimai iš Mickevycziaus“ (pirmame tome – antra „Vėlinių“ dalis ir „Gražina“, antrame – „Konrado Valenrodo“ pradžia) Plimute išėjo net 1250 egzempliorių tiražu. Svarbu paminėti, kad būtent Žiliui (su bendraautoriu) priskiriamas šimtųjų Mickiewiczius gimimo metinių proga publikuotas straipsnis JAV lietuvių spaudoje, kuriame poetas vadinamas lygiai didžiu lietuvių, kaip ir lenkų tautiniu dainiumi. Ši inicialais pasirašyta publikacija yra vienintelis XIX a. lietuvių spaudos tekstas, kuriame Mickiewiczius vienareikšmiškai priskirtas lietuvių literatūrai. Nesureikšmindami kūrybos kalbos, straipsnio autoriai svarbiausiu poeto priskyrimo lietuvių literatūrai argumentu laiko jo kilmę ir lietuvišką kūrinių tematiką. 

Supažindinti lietuvių auditoriją su Mickiewicziaus kūryba pasišovę XIX a. pabaigos vertėjai pastebimai vengė tekstų, kuriuose deklaruotos unijinės tradicijos. Šiuo laikotarpiu nė karto neverstos „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“, stebėtinai mažai publikuota brandžiausiu poeto kūriniu laikomo „Pono Tado“ ištraukų vertimų. Tiesa, išlikę liudijimų, kad Seinų klierikai dainuodavę „Pono Tado“ įžangą, o toje pačioje seminarijoje porą metų praleidęs V. Kudirka vėliau panaudojo pirmąją poemos invokacijos eilutę kurdamas „Tautišką giesmę“.

Lietuvių spaudoje ne kartą publikuotas įžanginis „Pono Tado“ dvieilis ilgainiui tapo savotiška poeto etikete, brėžiančia lietuviškosios jo recepcijos vektorių – tėvynę Lietuvą labiau už visa mylėjusio poeto idealą. Vis dėlto ši etiketė funkcionavo atsietai nuo idėjinės poemos visumos (XIX a. pradžios pavieto bajorų gyvenimo epas ir Napoleono žygio į Rusiją sužadinta viltis atkurti ATR), tokios tolimos lietuvių tautinio sąjūdžio ideologijai.

Ano meto lietuvių spaudoje nefigūravo ir dar vienas lenkų tautos pranašo vardą Mickiewicziui pelnęs tekstas – garsioji Improvizacija iš trečios „Vėlinių“ dalies. Religiniam-metafiziniam dramos matmeniui (kuriame tautos kančia įprasminama kaip žmonijos atpirkimo auka) reikšmės neteikę liberalių demokratinių ir socialistinių pažiūrų vertėjai (Kudirka, Janulaitis, Juozas Baltrušaitis-Mėmelė) mieliau rinkosi versti tas trečios „Vėlinių“ dalies scenas, kurios įtaigiai perteikė carinio režimo brutalumą ir niekšybę (akivaizdu, įžvelgdami čia nemaža paralelių su savo meto politinėmis realijomis).

Taigi kitaip negu lenkiškasis wieszcz narodowy kultas, kuriam susiformuoti lemiamos reikšmės turėjo emigracinio laikotarpio Mickiewicziaus kūriniai (trečia „Vėlinių“ dalis, „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“, „Ponas Tadas“), lietuviškoji poeto recepcija kūrėsi viduramžių Lietuvos istorijos motyvais parašytų ankstyvųjų (ikiemigracinio laikotarpio) poeto kūrinių (daugiausia „Gražinos“ ir „Konrado Valenrodo“) pagrindu. Tokia temiškai ir ideologiškai motyvuota Mickiewicziaus vertimų atranka lėmė lietuvybės dėmenį akcentuojančią poeto asmens ir kūrybos recepciją modernėjančioje Lietuvoje. 

Prie lietuvių skaitytojo Mickiewiczių bandyta priartinti ir lietuvinant jo asmenvardį. Kaip žinoma, adaptuoti lietuvių kultūrai svarbių asmenybių vardus pradėta tautinio sąjūdžio laikotarpiu. Tai buvo dalis kultūrinės emancipacijos programos, kuria saviems ir svetimiems norėta parodyti, jog lietuviai turi ilgaamžę ir turtingą tautinę kultūrą. Siekdami išryškinti praeities epochų asmenybių lietuvišką kilmę, jų lotyniškai, lenkiškai ar vokiškai užrašytus asmenvardžius lietuvių spaudos bendradarbiai adaptavo, bandydami rekonstruoti lietuvišką jų skambesį.

Taip Martinus Mosvidius (Masvidius) lietuvių spaudos skaitytojams tapo žinomas kaip Martynas Mažvydas, Szymon Dowkont kaip Simonas Daukantas ir pan. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vykusi istorinių asmenvardžių lietuvinimo kampanija užgriebė ir pavardes lietuvių kultūrai svarbių kitakalbių asmenų, kurie nebuvo lietuviai (pavyzdžiui, vokiečių kilmės Rytprūsių filologas Philippas Ruhigas (Philippus Ruhigius) imtas vadinti Pilypu Ruigiu) arba buvo lietuviai istorine (regionine), bet ne etnine prasme (kaip Maria Rodziewiczówna, virtusi Mare (Marija, Marijona) Radzevičiūte). 

Atitinkamai lietuviškoje tautinio sąjūdžio spaudoje pagrečiui su originalia Mickiewicziaus vardo forma imti vartoti sulietuvinti variantai: Adomas Mickevičius, Adomas Mickevyčia, Adomas Mickus. Ilgainiui originali lenkiška, žemaitiška (Mickevyčia) ir bepriesaginė poeto pavardės forma vis labiau traukėsi į paraštes ir tarpukariu visuotinai įsivyravo adaptuotas Adomo Mickevičiaus variantas. 

Galima teigti, kad XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių literatai (rašytojai, kritikai, vertėjai), nors ir buvo išėję Vilniaus romantizmo mokyklą, klodami pagrindus moderniajai lietuvių kultūrai juto poreikį riboti ir reguliuoti Mickiewicziaus (ir kitų lenkakalbių istorinės Lietuvos rašytojų) kūrybos sklaidą bei poveikį lietuviškos spaudos skaitytojams. Nors dauguma to meto tautinio sąjūdžio dalyvių laikė Mickiewiczių lietuviu, tačiau kitokiu (t. y. lenkiškai kalbančiu ir rašančiu, ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją savo tėvyne laikančiu) nei jų projektuojama moderniųjų lietuvių bendruomenė. Jo (ypač emigracijos laikotarpio) kūryba buvo literatūrinė reprezentacija lietuviškai lenkiškos tapatybės (gente lithuanus, natione polonus), kurią nukonkuruoti kaip tik ir stengėsi modernusis lietuvių nacionalizmas. 

Kadangi tautinio sąjūdžio lietuvių spauda aktyviai siekė ugdyti skaitytojų sąmoningumą (estetinis jų ugdymas laikytas antraeilės svarbos uždaviniu), tai ir Mickiewicziaus vertėjai bei populiarintojai turėjo rasti būdų, kaip suderinti poeto kūrybos sklaidą su tautinio sąjūdžio aspiracijomis. Pasitelkę teminę ir ideologinę tekstų atranką bei lietuviškosios poeto tapatybės ir atitinkamos kūrybos tematikos akcentus, jie XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ėmė konstruoti lenkiškajai poeto recepcijai alternatyvų lietuviškąjį Mickiewiczių – Lietuvą kaip sveikatą branginantį ir ikikrikščioniškos krašto praeities įkvėptą „Gražinos“ ir „Konrado Valenrodo“ autorių. Būtent šiomis reikšmėmis poetas ilgam įaugo į lietuvių skaitytojų sąmonę.

Publikacijos parengimą pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-LIP-21-16).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien