Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 09

Sabina Brilo

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

„Savo akimis per televiziją mačiau“

Baltarusija 2011 m. EPA nuotrauka

Iš rusų k. vertė Vytenis Končius.

Kartais pagalvoju: ar tas, kurį apgaudinėja, yra kaltas, kad tiki apgaule? Ar galima tokį žmogų kaltinti, pareikšti jam kaltinimus? Ir jeigu taip, kokius? Nekritišku mąstymu? Kvailumu? Bendrininkavimu apgaudinėjant? Pagalba blogiui?

Kalbu apie tai, ką vadiname „propaganda“, „sąmonės aptemdymu“ arba „smegenų plovimu“, naudojant žiniasklaidą, ypač televiziją. Kodėl žmogus įtiki absurdiškais teiginiais, kurie prieštarauja ne tik sveikam protui ar logikai, bet net ir jo asmeninei empirinei patirčiai? Kodėl jis taip tiki „televizijos žmogumi“, kad siunta net ant savo akių ir ausų, kurios už ekrano mato ir girdi visiškai kitokius dalykus?

Mano pažįstama gyvena Vilniuje ir periodiškai lanko gimines viename iš Baltarusijos miestelių. Ji negali suprasti savo sesers, kuri įsitikinusi, kad Baltarusijos valdžia stabdo maisto kainų augimą. Anot jos, sesuo nueina į parduotuvę ir puikiai mato, kad faršas, kuris kainavo tris rublius penkiasdešimt, dabar kainuoja aštuonis rublius, tačiau tai jai netrukdo tvirtinti, jog valstybė rūpinasi, kad kainos neaugtų. „Kodėl sakai, kad kainos nekyla, jei perki bakalėjos produktus dvigubai brangiau nei anksčiau?“ – klausia mano draugė sesers. „Kadangi jie mums pažadėjo per televiziją, kad maistas nebrangs, ir aš tikiu mūsų prezidentu.“

Prisiminiau, kaip kažkada vykdžiau žurnalistinę apklausą, ir viena iš respondenčių ištarė įspūdingą frazę: „Savo akimis per televiziją mačiau.“ Šis nuoširdus, beveik nesąmoningas prisipažinimas labai gerai apibūdina tokią suvokimo specifiką, kai medija (šiuo atveju televizija) suvokiama ne kaip perdavimo priemonė, o kaip informacijos šaltinis, pirminis šaltinis. Tai, kas matoma per televiziją, interpretuojama taip, tarsi būtų matyta savo akimis, todėl nekelia jokių abejonių ar kritinių minčių.

Sabina Brilo. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tiesą sakant, pasitikėti nėra blogai. Visa mūsų civilizacija XXI amžiuje yra pagrįsta pasitikėjimu: atiduodame pinigus bankui, vartojame kitų paruoštą maistą ir vaistus, renkame valdžią balsuodami popieriniu biuleteniu, kurį lengva padirbti, savo problemų sprendimą deleguojame įvairių sričių specialistams ir t. t. Be pasitikėjimo šiuolaikinis socialinis gyvenimas būtų neįmanomas.

Galbūt demokratinėje visuomenėje, kurioje žiniasklaida nepriklauso valdžiai, žmogus tikrai gali pats pasirinkti informacijos kanalą, kuriuo pasitiki. Žmogus užsiima savo reikalais, o informaciją apie jį supantį gyvenimą semiasi iš šaltinio, kurį jis laiko patikimu, nes šis šaltinis dažniausiai nemeluoja. Tačiau autoritarinėje visuomenėje tikrasis pasaulio vaizdas dažniausiai nesutampa su tuo, kurį pateikia televizija. Maža to – jie vienas kitam prieštarauja ir vienas kitą paneigia.

Į klausimą, kas galėtų tapti Lukašenkos varžovu rinkimuose, žmonės, ypač periferijoje, kartais nuoširdžiai atsakydavo, kad Baltarusijoje tokio žmogaus tiesiog nėra.

Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos Baltarusijos žiniasklaida suskilo į „valstybinę“ ir „nevalstybinę“ (Lukašenka kažkada valstybinės žiniasklaidos žurnalistus pavadino „sąžiningais“, o nevalstybinės, atitinkamai, – „nesąžiningais“). Baltarusiai seniai priprato prie to, kad iš esmės yra dvi žiniasklaidos realybės: ta, kurią rodo televizijos žinios (televizija Baltarusijoje yra valstybinė), ir ta kita, kurioje jie gyvena. Daugelį metų prezidentas buvo pagrindinis žinių aktorius, herojus ir naujienų kūrėjas.

Televizijos žinių programos struktūra iki 2020 metų buvo maždaug tokia: pirmąsias 10–15 minučių (o kartais ir iki pusvalandžio, nors vakaro žinių blokas trunka tik 40–45 minutes) žiūrovui būdavo rodomos prezidento kelionės, jo pasitarimai ar susitikimai su įmonių darbuotojais, į kuriuos jis atvykdavo pasikalbėti su darbininkais ar „įvesti tvarką“; tada rodydavo apie pasiekimus vienoje ar kitoje pramonės, mokslo ar šalies ekonomikos srityje; toliau – naujienos iš užsienio (aš tai vadinau „siaubu užsienyje“, nes ten dažniausiai būdavo žinios apie tragedijas ir katastrofas, migraciją, karą, policijos piktnaudžiavimą ar streikus); tada – kultūra, sportas ir, žinoma, orų prognozė.

Siužetų, kuriuose buvo pasakojama apie naujų pareigūnų paskyrimus, kadrai kartais atrodydavo komiškai: korespondentas pamini, pavyzdžiui, naujojo viceministro pavardę, tačiau žiūrovas mato tik stovinčio viceministro pakaušį ir prezidento, suteikiančio jam pareigas, veidą; apdovanojimų ceremonijos kartais atrodė lygiai taip pat: žiūrovas matydavo Lukašenkos veidą ir apdovanojimo laureato ar titulo gavėjo nugarą.

Nuo 2020 metų vasaros Baltarusijos propagandos specifika labai pasikeitė.

Dėl tokio naujienų pateikimo vadinamiesiems „paprastiems žiūrovams“ susidarė įspūdis, kad Baltarusijoje visas politinis gyvenimas priklauso tik nuo vieno žmogaus. Stebėjimas, kurį atlikome priešrinkiminiais laikotarpiais, parodė, kad A. Lukašenkos asmenybė užimdavo apie 80 procentų naujienų laiko, o kiti politikai, jei ir turėjo „šlovės minučių“, paprastai būdavo siejami su neigiama ar beasmene informacija. Būtent todėl į klausimą, kas galėtų tapti Lukašenkos varžovu rinkimuose, žmonės, ypač periferijoje, kartais nuoširdžiai atsakydavo, kad Baltarusijoje tokio žmogaus tiesiog nėra.

Čia svarbu pabrėžti, kad Lukašenka nuo pat pradžių kovojo su alternatyviais informacijos šaltiniais. Po 2006 ir 2010 metų rinkimų žiniasklaidos laukas buvo vis labiau kontroliuojamas, o 2020-ųjų vasarą Baltarusijoje vis dar veikiančius nevalstybinės žiniasklaidos kanalus su socialine-politine darbotvarke jau buvo galima suskaičiuoti pirštais. Tačiau tada mes jau gyvenome šalyje, kurioje internetas veikė puikiai. Hostingai ir socialiniai tinklai padarė gerai matomus tuos, kurie niekada nebūtų buvę rodomi televizijos naujienose.

Protestai Baltarusijoje 2020 m. vasarą. EPA nuotrauka

Žiauriai numalšinus taikų sukilimą Baltarusijoje, televizija ir toliau dirba savo darbą. Nuo 2020 metų vasaros Baltarusijos propagandos specifika labai pasikeitė: iki paskutinių prezidento rinkimų pagrindinis valstybinės žiniasklaidos naratyvas buvo: „Lukašenka – taikos ir stabilumo šalyje garantas“, „Viskas, kas gera šalyje, ateina iš Lukašenkos“, „Rusija yra mūsų pagrindinė draugė ir sąjungininkė“, „Vakarai pūva ir pūva“, o pastaruosius dvejus metus jau aktyviai kalbama, kad „į mūsų šalį įsiskverbė priešai, prisidengę nevyriausybinėmis organizacijomis“, „jokio pasigailėjimo ekstremistams“, „kiekvieno piliečio pareiga – informuoti apie valstybės priešus“ ir kt.

Žiniasklaidos ekspertai teigia, kad, paėmus citatas iš Ruandos „1000 kalvų radijo“, galima rasti daug panašumų su pastarųjų dvejų metų Baltarusijos propagandos naratyvais. Nieko nestebina neapykantos ir visiško nužmoginimo tonas baltarusių propagandistų pasisakymuose. Jie tiesiogiai nurodo „priešą“ ir legitimizuoja jo sunaikinimą.

Kartu ekspertai pažymi, kad televizijos žiūrėjimas Baltarusijoje pastaruoju metu išaugo, o nepriklausomos žiniasklaidos vartojimas sumažėjo. Ko gero, auga informacijos badas – daugelis populiarių nepriklausomų šaltinių Baltarusijos teritorijoje blokuojami, kai kurie yra pripažinti kaip ekstremistiniai dariniai. Todėl darosi pavojinga skaityti ir platinti jų medžiagą, nes dėl naujų „antiekstremistinių“ įstatymų už tai galite gauti realią kalėjimo bausmę.

Kuo baisesnė tikrovė už televizoriaus ribų, tuo transliacija atrodo ir skamba absurdiškiau, pikčiau, apgaulingiau. Žmonės, kurie „mato savo akimis per televiziją“, dažnai atsisako suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, kai kurie netgi neigia tragedijas savo šeimose. Gal jie mano, kad tikėjimas televizija yra jų išgyvenimo būdas, saugumo strategija? Nežinau. Taip pat nežinau, kiek šie „paprasti žmonės“ yra pasirengę vykdyti televizijos propagandos nurodymus, atsiliepti į jos raginimus. Atvirai sakant, man baisu apie tai net pagalvoti.

Iš rusų k. vertė Vytenis Končius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien