Savo bokštus privalome ginti

Viena iš tos šventės puoselėtojų – gamtininkė Onutė Grigaitė, irgi gimusi gruodžio mėnesį. Šiemet ji atšventė ir savo gražų jubiliejų. O švenčiant Tado Ivanausko jubiliejų Onutė stovėjo vidury kambario ir dalijosi prisiminimais, kaip mokėsi čia buvusioje mokykloje, kurią įsteigė T. Ivanauskas su savo žmona Honorata. Kai Onutė mokėsi, kambarys buvo daug didesnis, be pertvaros. Tame didžiuliame kambaryje vienu metu tilpo trys klasės. Pirma, antra ir trečia.

Dvidešimt vienas mokinys ir viena mokytoja Danutė Genserauskaitė. Onutės klasėje buvo aštuoni mokiniai. Išaugo Onutė puikiu žmogumi. Ištikima Musteikos kaimui, gamtos mokslų daktarė, pasaulinio Fokoliarų judėjimo narė, knygų autorė, pasak Henriko Gudavičiaus, „rašanti mažai, bet gerai“.

Stovėdama prie knygų etažerės su prof. T. Ivanausko knygomis O. Grigaitė pasakojo: „Aš pati iš mokyklos laikų tų knygų neatmenu, neskaičiau jų. Bet mokytoja pasakojo, kad kiekvieną kartą, dažniausiai pavasarį, kai profesorius atvažiuodavo į Musteiką, ateidavo mokyklon. Atnešdavo knygų ir apžiūrėdavo, ar skaitomos jo knygos. Jei susidėvėjusios, atsiųsdavo kitų.“

Ta istorija buvo lyg ir girdėta, su įvairiomis variacijomis. Profesorius džiaugėsi, jei knyga būdavo nučiupinėta, o lapai riebaluoti, vadinasi, ją skaito. Bet Onutė keliais sakiniais priminė ir kitą, mažiau minimą istoriją. Istoriją apie meilę ir pagarbą profesoriui: „1982-ųjų gruodžio savaitgalį mes – grupė gamtininkų – maždaug 12 žmonių, nuvažiavome iki Lebiodkos autobusais iš Vilniaus. Ten tarp arimų buvo kelių senų medžių gojelis – kaip mums liudijo (neatmenu, kas), buvo Ivanauskų giminės kapai. Į maišelį, kurį pasiuvo ir išsiuvinėjo pati Giedrė Žmuidzinavičiūtė-Gučienė, įdėjome porą saujų žemės. Ir jas, pakartodami Ivanauskų kelią iki Musteikos, parnešėme, pakišome po Musteikos mokyklos slenksčiu. Paskui čiuožėme slidėmis iki Puvočių, pavasarį plukdėme Merkiu ir Nemunu, o mirties dieną – birželio 1-ąją – išbėrėme žemes ant jo kapo Tabariškių kapinėse.“

Gyva 1982 metų istorinė žmogaus gyvenimo kelionės rekonstrukcija verta „Daiktų istorijos“, bet žemė ne daiktas, ji gyvesnė nei daugelis daiktų. Kad ir kaip žiūrėsi, žemės atmintis senesnė ir gilesnė nei žmogaus.

Toje profesoriaus gimtadienio šventėje gamtininkas dr. Mindaugas Lapelė, kalbėdamas apie T. Ivanausko 140 metų jubiliejų, stebėjosi, kodėl Vinco Krėvės jubiliejinių 140-ųjų gimimo metinių švenčių renginiai ir jo paminėjimas praslydo, o profesoriaus T. Ivanausko tokių pačių garbių metų – strigo. Ir M. Lapelė savo feisbuko paskyroje gruodžio 17 d. parašė: „Su gimtadieniu, profesoriau.“ O į klausimą, kodėl taip įvyko, galimi įvairūs atsakymai.

Mano galva mūsų – Lietuvos – politinio, kultūrinio, ekonominio gyvenimo šakos skleidžiasi viršūnėlėmis didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Vieni drebulių šakelėmis, kiti ąžuolų vainikais. Gal todėl gyvenimas ir įdomus, kad dar ne vienodi esame. Bet medžių viršūnėlės ošia ne tai, ką vėjas liepia, o tai, ką šnabžda šaknys, įsiklausydamos į vėją ir žemės balsą.

Merkinės kraštas, Subartonys, o iš dalies ir Varėna į Lietuvos Atgimimą ėjo aukštai iškėlęs Krėvės vėliavą. Ir šitų pozicijų niekada neužleidome. Kai užleidi savo tvirtovių bokštus, juos atkovoti sunku, o pastatyti naujus dar sunkiau, nes reikia statyti pačiam, iš naujo. O gebėjimai ne visada atitinka lūkesčius, ir parako užtenka tik kritikai, o kad perneštum bent saują žemių, reikia pastangų. Kaip dzūkai privalo nešti aukštai iškėlę Krėvės vėliavą, taip gal ir gamtininkai turėtų ginti profesoriaus T. Ivanausko idėjas ir darbą Lietuvos gamtos naudai.