Savo ego beieškant

XFM radijo laidos „Po knygos viršeliu“ vedėja SANDRA ANUŠKEVIČIENĖ pristato Mariuso Morino knygą „Iškęsti ir tobulėti nedarant aukų“. Autorius yra kunigas, psichoterapeutas ir pedagogas, Lotynų Amerikoje jis dėstė filosofiją ir teologiją. Kaip veiklus jaunimo ir ligonių dvasinis patarėjas, autorius plėtojo bendravimo ir aktyvaus klausymo sritis.

M. Morino manymu, krikščioniškasis žmogiškosios išminties ir dvasines laisvės kelias visuomet yra aktualus, todėl yra išleidęs ne vieną knygą šiomis temomis. Kitos autoriaus knygos – „Atrasti savo dvasingumą“ ir „Karšti klausimai“.

Šio veikalo tikslas, pasak autoriaus – išmokti pažinti save nieko nepaverčiant aukomis, ir, norint tai pasiekti, svarbu neatskirti trijų mūsų būtybės matmenų – asmens, ego ir savasties. Siekdami įgyti kitų pripažinimą, mes vengiame patys savęs ir ieškodami nusiraminimo nebūname ištikimi patys sau, todėl dar sunkiau pasiekti ramybę ir laimę.

Būti ištikimam savo unikaliajam ego reiškia išdrįsti mąstyti ir veikti dėl savęs. Norėdamas pasiekti tikrą pilnatvę, žmogus privalo prisijaukinti visybę, kad galėtų numalšinti troškulį Amžinojoje Meilėje, tuomet suvoks nebesąs vienas, išmoks labiau atjausti, mylėti gyvenimą, ir ši gili dvasinė bendrystė leis laisvai reikštis gyvenimo siekiams ir mėgautis tikrąja laime.

Knyga sudaryta iš keturių skyrių: „Ego asmuo“; „Ego individo beieškant“; „Atskleisti visybinę paslaptį“; „Bendrystė su gyvenimo dvasia“.

Pirmajame skyriuje kalbama apie ego odos atradimą. Autorius užduoda klausimą: „Ką veiktumėt, jei nedarytumėt to, ką darote?“ Jis kviečia patyrinėti savo vidinį pasaulį: „Kas aš būčiau, jei nedaryčiau to, ką darau?“ Dažnai mūsų pasirinkimai būna nulemti išorinių aplinkybių – tėvai, mokytojai, kiti autoritetai nulemia mūsų pasirinkimus. Pastato ant bėgių, kuriais važiuojame nesusimąstydami, ar judame norima linkme, ar esu tas, kas noriu būti. Atsakymai į šiuos klausimus atveria kelią gyvenimo nepažintiems siekiams, kuriuos kažkada sutramdėme. Visa tai vyksta mums to net nežinant, užsimirštame atsiliepdami į kitų reiklumą. Ištobuliname socialinį ego, prisitaikome prie aplinkos. Ta dalis, kurią rodome kitiems, yra vadinama mūsų asmeninės būties lapija. Kaip formuojasi mūsų ego?

Pasak knygos autoriaus, pati pradžia yra ego odos atsiradimas, kuri formuojasi nuo pirmų vaiko ir mamos atsiskyrimo momentų. Jau tada kūdikis ima justi išorinį pasaulį, o jis būna nemalonus (šalta, per daug šviesos, per daug garsų). Jau tada prasideda prisitaikymas prie aplinkos. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis yra kaip kempinė, sugerianti viską į save. Jis negeba atskirti daug dalykų išoriniame pasaulyje, tačiau iš vidinių virpesių pajunta, ar jį glaudžia rami, ar suirzusi mama, o galbūt jį laiko visai ne mamos rankos.

Pirmieji ego vystymosi etapai prasideda jau ankstyvoje vaikystėje. Kaip teigia autorius, tas momentas yra labai svarbus, nes jau tada vaikas pajunta, ar jis yra priimamas, ar ne. Vėliau atsiranda ego asmuo, kuris formuojasi augant vaikui. M. Morinas remiasi psichologijos mokslu ir kalba apie dvejų–trejų metų vaiko amžių ir tada vykstantį individualizacijos (atsiskyrimo) procesą, jau tuomet jis išmoksta nuslopinti savo poreikius. Autorius prisipažįsta, kad ir jam būna sunku išreikšti liūdesio, gėdos ar kaltės jausmą, nes jau vaikystėje išmoko tuos jausmus slopinti.

Ankstyvosios vaikystės patirtys suformuoja prielaidą, kad ne visi jausmai šiame pasaulyje yra legalūs. Norėdami būti priimti, jausdami baimę, kad mus atstums ar nemylės, išmokstame paslėpti tam tikras ego individo dalis. M. Morinas teigia, kad viešasis ego nemėgsta skirtumo, kuris yra nemalonus išorėje, ir vidinis pasaulis, pajutęs, kad yra nepriimtinas, bando pasislėpti ir ieško būdų, koks mano ego galėtų būti priimtinas kitiems.

Paauglystėje pradedame kurti strategijas, kurios leidžia plaukti egzistenciniais keliais. Tai darome gana sėkmingai prisitaikydami prie to, ko iš mūsų reikalauja aplinka. Vidinis konfliktas, kuris kyla tarp to, ko aš noriu ir ko reikalauja aplinka, dažnai išorėje virsta įvairiais simptomais – nerimo sutrikimu, depresija ir kt.

Penki ego formavimosi spąstai

Baimės spąstai. Baimė gyvenime turi apsauginę funkciją, saugo mus nuo pavojų, tačiau ji tampa spąstais tuomet, kai pradeda vadovauti gyvenimui. Baimei ėmus vadovauti, tampame jos auka. Įveikti baimes yra svarbu, tačiau tai nėra lengvas procesas. Norint įveikti baimę, pirmiausia reikia ją įsisąmoninti, prisijaukinti ir priimti.

Puikybės spąstai. Išpuikęs žmogus giliai viduje yra gundytojas, kitus jis pavergia savo švelnumu, moka atpažinti ir tenkinti kitų poreikius. Visą tą laiką jis neatsižvelgia į savo poreikius. Tada jis yra garbinamas, nejučiomis tai tampa gyvenimo ašimi, o gyvenimas ima suktis apie kitų poreikius, pamirštant savuosius. Toks žmogus daro tai, kas patinka kitiems, ir apleidžia save.

Pavydo spąstai. Šie spąstai – tai pyktis, siutas. Pavydėdamas žmogus savo žvilgsnį nukreipia į kitus, gyvena nuolat nusivylęs, lygina save su kitais. Papuola į rungtyniavimą su kitais ir gyvena ne dėl savęs, bet dėl to, kad aplenktų kitą. Taip lengvai prarandamas gyvenimo tikslas, asmeniniai poreikiai.

Išsibarstymo spąstai. Pasak autoriaus, suaugęs žmogus turi daug įsipareigojimų. Siekdamas juos visus įgyvendinti ir norėdamas tai atlikti tobulai, žmogus išvargsta. Nuovargio akivaizdoje sunku atpažinti savo tikslus, siekius, asmeninius poreikius. Pamirštama atsakyti į klausimą – dėl ko aš gyvenu ir ko siekiu.

Priklausomybės spąstai. Praradę save imame ieškoti malonumų prieglobsčio, ilgainiui tas malonumo šaltinis tampa priklausomybe ir ima valdyti žmogaus gyvenimą.

Knygoje autorius apie asmenybę kalba per medžio asociaciją. Ego asmuo būtų medžio lapija, kuri kaip medžio vainikas žavi, traukia akį. Ego individas – tarsi medžio kamienas, kuris jungia lapiją su šaknimis. Ego savastis – tai medžio šaknys, iš ten ateina visa gyvybė.

Antras knygos skyrius pasakoja apie ego individą. Jis gana dažnai pasislepia po ego asmeniu. Tai įvyksta dėl jau anksčiau išvardintų spąstų. Bandydami patikti kitiems paneigiame patys save, leisdami kitiems spręsti apie save, atiduodame jiems savo gyvenimo autorystę. Norintiesiems apsisaugoti autorius siūlo išlikti ištikimiems sau. Tai reiškia, kad teks priimti ir pamilti net savo tamsiausias savybes. Teks pripažinti, kad esu ribotas, netobulas, nuodėmingas. Pripažindami savo trapumą atrandame savo pajėgumą. Tokiu būdu sugriauname savo tobulo paveikslo kūrimą. Taip pat ego individas formuojasi per gyvenimo išbandymus, integruodami tas patirtis tampame brandesni.

Trečias skyrius: atskleisti visybinę savastį. Susidurti su savimi – tai reiškia susidurti su savyje esančiais šešėliais. Mumyse gyvena baimė šešėlio, kurį turime. Šešėlį sudaro visa tai, ką mes esame išstūmę į pasąmonę – vaikystės patirtis. Tai pamatyti nėra paprasta, nes reikia pereiti uždangą, kuri slepia šį šešėlį. Todėl reikia sunaikinti visas uždangas, neleidžiančias priartėti prie savo tikrųjų gelmių. Sunaikinimo metu turi griūti pastatytas fasadas, tik taip priartėsime prie savo savasties. Joje gali slėptis mūsų nemylimos dalys. Nemylimų dalių prisijaukinimas ir integravimas yra bet kokio psichologinio ar dvasinio augimo sąlyga. Priimti savo atstumtas dalis reiškia pažadinti savyje motiniškumo dalį sau pačiam. Tai yra tapti save globojančia mama. Duoti sau tai, ko galbūt nedavė tėvai.

Sandra Anuškevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Jau atliekame technologijų atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.