2020 12 10

Agnė Grinevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.
Stovi prie stalo su įranga.
Marie Curie Kiuvjė gatvės laboratorijoje 1913 m. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)

2020 12 10

Agnė Grinevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Savo gyvenamąjį metą pralenkusi M. Curie ir šiandien išlieka įkvepiančiu pavyzdžiu

„Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“. Vilnius, 2020 m. Knygą išleido asociacija „BASNET Forumas“ bendradarbiaudama su Vilniaus universitetu. Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė, lietuviško leidimo redaktorė – Dalia Šatkovskienė.

Kasmet gruodžio 10-ąją, Alfredo Nobelio mirties dieną, vykdant jo testamentą už svarbiausius mokslo atradimus teikiama Nobelio premija. 1903 metais šią dieną Švedijos mokslų akademija pasauliui paskelbė, kad fizikos Nobelio premija skiriama Pierre'ui ir Marie Curie. Deja, pasiligoję ir pavargę sutuoktiniai į iškilmingą ceremoniją Stokholme negalėjo atvykti.

Šią dieną prasminga prisiminti pačią M. Curie. O tam itin pasitarnauja šiemet asociacijos „BASNET Forumas“ ir Vilniaus universiteto iniciatyva lietuviškai išleista knyga „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“. Leidinyje nuosekliai apžvelgiamas M. Curie gyvenimas ir veikla nuo gimimo 1867 metais Rusijos valdomoje Lenkijos sostinėje Varšuvoje iki mirties 1934 m. Sanselmozo sanatorijoje Aukštutinėje Savojoje, Prancūzijoje.

Lapkritį knyga buvo virtualiai pristatyta mūsų šalies visuomenei, o pristatyme dalyvavo ir pati M. Curie anūkė Hélène Langevin-Joliot. Įdomus sutapimas, kad šiais metais taip pat pasirodė ir filmas „Švytinti tamsoje“ (Radioactive, rež. Marjane Satrapi) apie šią nepaprastą asmenybę, dėl daugelio dalykų įėjusią į istoriją, bet pirmiausia turbūt dėl to, kad vienintelė du kartus pelnė Nobelio premiją ir buvo pirmoji moteris, kurios nuopelnai mokslui įvertinti šiuo garbingu apdovanojimu.

Knyga „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ prancūzų kalba išleista 2017 m. minint M. Curie 150 metų jubiliejų.

Leidinio skyrių pavadinimai tampa savotiškais kelrodžiais, apibendrinančiais svarbias šios moters gyvenimo atkarpas: „Jaunystė“, „Aistra mokslui“, „Pripažinimas“, „Nauja atsakomybė“, „Patriotinė veikla“, „Sklaida“. Jie padės atsakyti, kas gi iš tikrųjų slypi už M. Curie asmenybės švytėjimo.

Knygos viršelis.
Agnės Grinevičiūtės nuotrauka

M. Curie (Maria Salomea Skłodowska) buvo jauniausia penkių vaikų šeimoje, ji augo mokytojų Bronisławos Boguskos ir Władysławo Skłodowskio šeimoje, kurioje buvo skatinama domėtis mokslais, literatūra, mokytis užsienio kalbų. Fiziką norėjusios studijuoti merginos iš pradžių laukė nemažai išbandymų – to daryti Varšuvoje ji negalėjo, nes rusų valdžia draudė moterims studijuoti universitete. Siekti aukštojo mokslo norėjo ir Marios sesuo Bronia, tad abi seserys sutarė viena kitai padėti finansiškai, nes neapgalvotai investavęs W. Skłodowskis prarado visas santaupas. Maria 1886–1889 metais dirbo guvernante Żorawskių šeimoje Ščukų kaime. Čia ji pradėjo studijuoti prancūzišką chemijos vadovėlį. 1888 metų pabaigoje pusseserei laiške rašė: „<…> Čia atvykau vos aštuoniolikos, ir ko tik man neteko išgyventi! Buvo tokių akimirkų, kurias tikrai laikysiu vienomis žiauriausių savo gyvenime. Viską išgyvenu nepaprastai jautriai, fiziškai skausmingai, bet paskui atsipeikėju <…> Svarbiausia taisyklė: nesileisti palaužiamai nei žmonių, nei įvykių.“

Praėjus dvejiems dvejonių dėl studijų metams ji 1891-ųjų rudenį pagaliau išvyko į Paryžių, apie kurį taip svajojo. Tuo metu būsimoji pasaulinio garso mokslininkė nė neįtarė, kaip jos gyvenimą pakeis šis sprendimas. Atvykus į Paryžių prasidėjo naujas etapas: Maria, suprancūzinusi savo vardą į Marie, tapo Sorbonos gamtos ir tiksliųjų mokslų licenciato studente. Apsigyveno sesers Bronios ir jos vyro Kazimierzo Dłuskio namuose, o po metų persikraustė į tarnaitei skirtą kambarėlį netoli Sorbonos. 1893 metais ji gavo fizikos, o dar po metų – matematikos licenciato diplomą. Apie studijų laikotarpį Marie rašė: „Vakarais dirbdavau savo kambaryje – kartais iki vėlumos. Viskas, ką atrasdavau ir sužinodavau, mane nepaprastai žavėjo. Sakytum, man prieš akis vėrėsi naujas pasaulis, o aš pagaliau turėjau galimybę laisvai jį pažinti.“

1894 metai atnešė dar vieną lemtingą įvykį: Marie susipažino su magnetizmo specialistu Pierre’u Curie, kuris neilgai trukus tapo jos vyru. Viename laiškų Pierre’as prisipažino: „Vis dėlto būtų nuostabu – nors nedrįstu tuo tikėti – praleisti gyvenimą drauge, pakerėtiems savo svajonių: jūsų patriotinių ir mūsų humanitarinių bei mokslinių.“

Portretas.
Marie ir Pierre’as Curie 1904 m. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Stovi prie namo su dviračiais.
Marie ir Pierre’as Curie 1895 m. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Stovi abu laboratorijoje.
Marie ir Pierre’as Curie 1904 m. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)

Atrodo, šiai Pierre’o svajonei buvo lemta išsipildyti: po vedybų 1895 metais sutuoktiniai drauge pasinėrė į mokslinę veiklą – ėmė tyrinėti urano spinduliuotę. Po truputį Marie skleidėsi ir kaip savarankiška mokslininkė, atlikdama disertacijai būtinus bandymus. 1898-aisiais P. ir M. Curie atrado du radioaktyvius cheminius elementus: polonį ir radį. Greta mokslinės veiklos, moteriai taip pat reikėjo rūpintis šeimos židiniu, 1897 metais gimusia pirmagime Irène. Vis dėlto Marie 1903 metais apgynė daktaro disertaciją „Radioaktyviųjų medžiagų tyrimai“, su vyru Pierre’u ir Henri Becquereliu gavo fizikos Nobelio premiją, o trejais metais anksčiau buvo priimta į Sevro aukštąją normalinę merginų mokyklą dėstyti fizikos pirmo ir antro kursų studentėms. Tačiau 1903-ieji paženklinti ir ne tokiais džiugiais įvykiais: Marie patyrė persileidimą, mirė jauniausias sesers Bronios sūnus, dar labiau suprastėjo Pierre’o sveikata.

Po Nobelio premijos ramią sutuoktinių gyvenimo tėkmę sutrikdė išaugęs žurnalistų dėmesys, trukdęs susitelkti darbui. 1905 metais šeimos gyvenimas tapo kiek ramesnis: Pierre’as ir Marie triūsė laboratorijoje, moteris ir toliau rūpinosi pagausėjusios šeimos (1904-aisiais gimė antroji Curie atžala Ève) gerove, atostogas ir savaitgalius leido Ševrezo slėnyje netoli Paryžiaus. Deja, idilišką šeimos gyvenimą užtemdė gedulas: 1906 metais per eismo nelaimę žuvo Pierre’as. Marie iš po kojų ėmė slysti žemė. Iš to sielvarto ji užvedė dienoraštį, kuriame rašė laiškus Pierre’ui… Ištrauka iš pirmojo laiško: „Mielasis Pjerai, kurio daugiau čia neišvysiu, noriu su tavimi pasikalbėti šioje tylioje laboratorijoje, kurioje man teks gyventi be tavęs – nemaniau, kad taip nutiks. <…>.“ Arba: „Einu gatve kaip užhipnotizuota, apie nieką negalvodama. Nenusižudysiu – net nenoriu žudytis. Bet nejaugi tarp visų tų ekipažų nėra nė vieno, kuris man lemtų mylimojo likimą?“ Knygoje spausdinamos Marie laiškų faksimilės.

Gedulą M. Curie mėgino slopinti darbu: Sorbonos universitete tęsė vyro pradėtas skaityti paskaitas, sudarė jo raštus, intensyviai dirbo laboratorijoje, publikavo dviejų tomų „Traktatą apie radioaktyvumą“, o artimų mokslininkų raginama priėmė anuomet beprecedentį sprendimą – kandidatuoti į Mokslų akademiją, į kurią dar niekada nebuvo išrinkta jokia moteris (iki pergalės Marie pritrūko vos dviejų balsų). Toks sprendimas sulaukė nevienareikšmės Prancūzijos visuomenės reakcijos: vieni tvirtino, kad smegenys neturi lyties, kiti stebėjosi, kaip „moteris drįsta kandidatuoti į Akademiją!“

1911 metai mokslininkei atnešė ir džiaugsmo, ir užtraukė šiokią tokią nemalonę: jai paskirta chemijos Nobelio premija už radžio ir polonio tyrinėjimus, tačiau išaiškėjo romanas su vedusiu vyru: šeimos draugu, buvusiu Pierre’o studentu Pauliu Langevinu. Nors ir nutraukė su juo santykius, bet ir toliau Marie jį vertino bei gerbė už mokslinę veiklą.

Albertas Einsteinas 1911 metais laiške M. Curie rašė: „Turiu jums pasakyti, kaip smarkiai žaviuosi jūsų protu, energija, sąžiningumu. Manau, man pasisekė, kad asmeniškai susipažinau su jumis Briuselyje. Visada jausiuosi dėkingas, kad tarp mūsų esama tokių tikrų žmonių kaip jūs – ir kaip Lanževenas, – kurių draugija taip džiugina. Jei prastuomenė ir toliau neduos jums ramybės, nebeskaitykite tų laikraštpalaikių. Palikite juos tiems gyvatėms, kuriems jie ir buvo sukurti.“

Per Pirmąjį pasaulinį karą M. Curie, norėdama būti naudinga savo antrajai tėvynei, ėmėsi ieškoti galimybių panaudoti mokslines žinias: išėjo būtiną apmokymą apie rentgeno spindulių pritaikymą medicinoje, taip pat dėjo pastangas, kad lauko ligoninėse atsirastų rentgeno aparatų. Jos dėka buvo paruošti radiologinių tyrimų automobiliai: kartu su vairuotoju Marie leidosi į kelionę po Prancūzijos šiaurę, kur atliko medicininius radiologinius tyrimus. 1914-aisiais su septyniolikmete dukra Irène išvyko fronto link, kur padėjo išgelbėti daugybę karių gyvybių. 1914 metų vasarą bei rudens pradžioje Marie savo dukroms iš Paryžiaus rašė šiltus, meilės ir motiniško nerimo kupinus laiškus į L‘Arkuestą, kur jos tuo metu buvo apsistojusios, net ir tokiu sudėtingu metu pabrėždama lavinimosi būtinybę.

Per karą Prancūzijoje keliolika kartų padaugėjo stacionariųjų ir mobiliųjų radiologijos centrų (karo pradžioje tokių buvo 21, pabaigoje šis skaičius išaugo iki 400). Tai veikiausiai galima laikyti vienu iš M. Curie nuopelnų.

Pasibaigus karui Curie šeimos gyvenimas toliau tekėjo sava vaga: Marie grįžo dirbti į laboratoriją, Irène, neabejojusi savo pašaukimu, ėmė talkinti motinai, o Ève pasirinko muzikės kelią. Į M. Curie laboratoriją pradėjo plūsti studentai iš viso pasaulio (1925–1927 m. pas M. Curie stažavosi ir chemikė iš Kauno R. Gurvičaitė), o mokslininkė vis dažniau buvo kviečiama į užsienio šalis. Ji aiškiai suvokė, kad savo autoritetą ir pripažinimą galinti panaudoti mokslo raidai skatinti, visuomenės pažangai, moterų padėčiai tiksliuosiuose moksluose gerinti. Tad nedvejodama pasinaudojo šia galimybe. Itin daug žiniasklaidos dėmesio sulaukė pirmoji M. Curie išvyka į JAV 1921 metais: prieš išvykstant jai įteikta 13 tomų įrištų laikraščių su 19 845 straipsniais, kuriuose buvo pasakojama apie mokslininkės viešnagę!

Marie su A. Einsteinu aktyviai dalyvavo Tautų Sąjungos tarptautinės mokslinio bendradarbiavimo komisijos veikloje, vykdavo į įvairius suvažiavimus, rasdavo laiko ir mieliems anūkams Hélène  ir Pierre’ui. Tačiau M. Curie suvokė, kad artinasi jos gyvenimo saulėlydis. 1928 metais laiške dukrai Irène ir jos vyrui Frédéricui Joliot rašė: „Kuo labiau sensti, tuo stipriau jauti, kad mokėjimas džiaugtis dabartimi prilygsta malonei.“

Sėdi prie stalo.
Marie Curie savo laboratorijoje Paryžiaus Radžio institute 1922 m. Matuoja radioaktyvumą pjezokvarcinėmis svarstyklėmis. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Su kolba rankose.
Marie Curie savo chemijos laboratorijoje Paryžiaus Radžio institute 1921 m. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Sėdi būryje tarp vyrų.
Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Stovi su kolba rankoje.
Marie Curie. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Sėdi ant kėdės.
Marie Curie 1913 m. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Stovi laboratorijoje.
Marie Curie 1908 m. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Portretas.
Marie Curie su dukra Irène 1904 m. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Stovi keturiese.
Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Sėdi prie stalo.
Kiuvjė gatvės laboratorijoje Marie Curie su chronometru rankoje matuoja radioaktyvumą, 1904 m. Ant stalo stovi Pierre'o Curie sukurtas matavimo prietaisas – pjezokvarcinės svarstyklės.Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)
Prie laboratorijos stalo.
Marie ir Pierre'as Curie. Fotografija iš knygos „Marija Kiuri: moteris, pralenkusi savo laiką“ (Vilnius, 2020 m., asociacija „BASNET Forumas“, VU)

1934 metais, prabėgus keliems mėnesiams po M. Curie mirties, Irène su Frédéricu paskirta fizikos Nobelio premija už dirbtinio radioaktyvumo atradimą.

M. Curie gyvenimo prasmę ir esmę galėtų iliustruoti ši jos pačios mintis iš laiško dukterėčiai: „Manau, kiekvienu metu gyvenimas gali būti įdomus ir naudingas. Svarbiausia – jo nesugadinti ir galėti ištarti: „Padariau viską, ką įstengiau.“ Tai viskas, ko galima iš mūsų reikalauti, ir taip pat vienintelis dalykas, kuris mums suteikia bent šiek tiek laimės.“

Apibendrinant galima pasakyti, kad aptariama knyga-albumas itin estetiškai ir visapusiškai atskleidžia M. Curie asmenybę: kaip mokslininkę, žmoną, motiną, aktyvią pilietę, jos nuopelnus fizikai ir chemijai, parodo kelią pripažinimo link, asmeninę raidą, įtaką visuomenei. Net ir po M. Curie mirties jos gyvenimas ir darbai išlieka įkvėpimo šaltiniu daugeliui žmonių visame pasaulyje.

Tekstinę leidinio informaciją papildo itin gausios ir kokybiškos iliustracijos: niekur iki šiol nepublikuotos fotografijos, asmeniniai laiškai iš šeimos archyvo. Ši knyga – tai aktualumo ir šiomis dienomis neprarandantis paminklas M. Curie, iš kurio semtis minčių bei prasmės gali praktiškai kiekvienas jau dabar ir lietuvių skaitytojas, nes knyga (arba tam tikras jos skyrius) gali būti įdomi, aktuali bet kuriam iš mūsų. Dėl aiškios, patogios struktūros leidinį galima skaityti ir atskirais skyriais.

Susidomėjusieji ir norintieji įsigyti knygą turėtų kreiptis į asociaciją „BASNET Forumas“ el. paštu sandra.pralgauskaite@ff.vu.lt.