Savojo pašaukimo atradimas – priešnuodis depresijai ir beprasmybės pojūčiui

„Žmogus, kuris neatranda savojo pašaukimo, vis blaškosi, lieka nelaimingas, susitelkęs vien į save“, – sako kun. Eugenijus Puzynia SJ, Vilniaus universiteto kapelionas ir Šv. Jonų bažnyčios vicerektorius. „Labai svarbu, kad pasirinkimas būtų orientuotas ne į kažko atsisakymą, o paties geriausiojo pasirinkimą“, – priduria vienuolė asumpcionistė Danguolė Gervytė RA, Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazijoje direktorės pavaduotoja.

Bažnyčios lobynas yra kupinas priemonių ir įžvalgų, padedančių išskirti, kas konkrečiam žmogui yra geriausia. Vienas iš jų – Samuelio grupė, apie kurią „Bernardinai.lt“ pasakoja akademinės sielovados bendradarbiai.

Nors nepaprastai vertiname laisvę, tačiau konkrečiame gyvenime neretai ji tampa našta. Našta pasirinkti. Ką apie tai sako jūsų patirtis, bendravimas su jaunais žmonėmis?

Danguolė Gervytė RA: Pasirinkimas niekada nebuvo lengvas dalykas, juk pasirinkti reiškia ir kai ko atsisakyti. Tačiau, man atrodo, jog labai svarbu, kad pasirinkimas būtų orientuotas ne į kažkokį atsisakymą ar savęs apribojimą, o paties geriausio pasirinkimą. Pasirinkimas visada sunkus, nes nėra lengva išskirti, kas yra tas geriausias dalykas.

Ar pats kontekstas padeda rinktis? Manau, kad yra toks pat kaip ir anksčiau. Gal įžvalgos procesas šiandien tapo sudėtingesnis, nes gyvenimas yra labiau fragmentuotas, yra daugiau trukdžių, daugiau pasiūlymų, kurie sudrumsčia suvokimą, kas gi yra tas geras ir geresnis.

Kun. Eugenijus Puzynia SJ: Palydėdami žmones tikrai matome, kad jiems tai yra labai svarbus, skaudus ir daug nerimo keliantis klausimas. Kartais – atidėliojamas. Jauni žmonės neranda priemonių ir pagalbos, kas šioje situacijoje galėtų jiems padėti.

Dažnai yra formuojami tam tikrų patirčių, idealų. Pavyzdžiui, savo tėvų pasirinkimų, šeimos vertybių arba kitų įtaką padariusių asmenų: mokytojų, artimųjų… Užtenka pasikalbėti su abiturientais ir iškart matyti, koks sunkus jiems tai klausimas. Tradicinis klausinėjimas: „Na, tai kur stosi?“ jaunam žmogui yra didžiulio streso šaltinis. Labai svarbu, kad atsirastų žmonių, su kuriais būtų galima ramiai apie tai kalbėtis, su pasitikėjimu įžvelgti, kas patinka, kokios dovanos, patirtys: sutvirtinti jauną žmogų.

Yra ir gilesnė pasirinkimo plotmė: dėl ko renkuosi? Kaip tai susiję su mano gyvenimu? Su džiaugsmu, mano buvimu pasaulyje? Ką noriu duoti geriausio? Šie klausimai suponuoja savotišką dvasingumo patirtį. Nors dažnai žmonės mano, kad dvasingumas yra kažkas labai apibrėžto ir puoselėjamo tik Bažnyčioje, tačiau kiekvienas turime savo dvasingumo patirtį ir galime padėti jam skleistis. Palydėtojai, mokytojai, šalia esantys artimieji, bendruomenės galėtų būti patys geriau su juo susipažinę, dalintis ir padėti jauniems žmonėms įvardinti, kas glūdi giliau, yra dvasinio pobūdžio ir taip padėtų ieškančiajam atpažinti tuos tikruosius troškimus bei daryti gerus pasirinkimus.

Kalbate apie dvasingumą – pagrindą, iš kurio turėtų išaugti pasirinkimai, tačiau labai dažnai renkamės, paprasčiausiai reaguodami į aplinkos spaudimą: kas dabar yra madinga, kas teikia prestižo, gerovę ar panašiai. Kokią strategiją siūlote jūs? Kaip neapsigauti, neįpulti į įvaizdžio pinkles?

Danguolė: Pirmiausia labai svarbu negalvoti, kad praeityje spaudimo nebuvo: tik pažiūrėkime į šventuosius. Kiek daug jų turėjo rinktis politinę karjerą, kažkokį sąžiningą ar mažiau sąžiningą kelią, sąžiningą ar nesąžiningą turto naudojimą. Nekalbant jau apie radikalius pasirinkimus – tokius kaip pašvęstasis gyvenimas, kai visa giminė ar aplinka spaudė daryti priešingai. Turime ir šv. Pranciškų, ir Ignacą Lojolą ir daugybę visų laikų šventųjų, kuriems buvo siūlomi įvairūs dalykai, kurių jie nesirinko dėl didesnio ir geresnio surasto idealo.

Ignaciškasis dvasingumas yra išauginęs labai stiprią tradiciją ir aiškią metodologiją, kaip „atskirti dvasias“, tai yra išgirsti, koks yra giliausias tavo troškimas, kur tave Dievas veda, kaip pasirinkti, kaip tai patikrinti ir pan.

Gyvenime mes renkamės labai įvairiai. Tarkim, vienas asmuo labai natūraliai apsisprendžia dėl pasirinkimo per kasdienio gyvenimo kelionę: atpažįsta savo pašaukimą iš kitų žmonių pastebėjimų, savo vidinių polinkių. Kitas galbūt įsivardina savo svarstymo etapą, bet nenaudoja kažkokių ypatingų metodų: tiesiog apgalvoja ir intuityviai suvokia, koks jo kelias. Taip dažniausiai pasitaiko renkantis profesiją ar partnerį. Yra atvejų, kai žmogui labai sunku apsispręsti arba jam pritrūksta priemonių tam sprendimui, ir tada Bažnyčios tradicija siūlo dvasinį palydėjimą, kursus ir grupes. Viena iš tokių grupių yra Samuelio grupė, skirta jauniems suaugusiesiems.

Kun. Eugenijus: Kalbant apie strategiją, sutinku su Danguole, kad, ko gero, kiek yra žmonių, tiek skirtingų poreikių, sudėtinga pateikti universalų taisyklių rinkinį, kuris tiktų visiems. Visada geriausia pradėti nuo pokalbio. Pokalbis yra labai gera, paprasta ir universali priemonė. Apie tai, kas rūpi. Pokalbis – galimybė priimti kitą, išgirsti jo nerimą, pabandyti įsiklausyti į jo istoriją bei sutvirtinti tai, kas yra pozityvu šiame gyvenime.

Dažnai žmonės, ypač jauni, net nežino, kad yra toks dalykas kaip dvasios tėvas ar motina, palydėtojas, kuris galėtų padėti. Arba nedrįsta kreiptis, galvodami, kad jie labai užsiėmę ir neras laiko asmeniškam pokalbiui.

Kalbant apie atpažinimo strategiją: ji turi būti labai susijusi su gyvenimu, tuo, kas pozityvu, kas yra asmens turtas. Dažnai, kai modeliuojame save į kažkokias vien pragmatines kryptis, tikslus, jaučiame, kad nesame visiškai laisvi. Svarbiausias dalykas pasirenkant padėti žmogui vis labiau atsikovoti tą vidinę laisvę, kurią jam dovanoja Dievas.

O kaip tą vidinę laisvę pasiekti? Čia jau galime žvelgti į Bažnyčios tradiciją, įvairius metodus, tokius kaip dvasių skyrimo… Šioje srityje šv. Ignacas Lojola yra akivaizdus lyderis. Pateikia susistemintą kelionę į dvasinę laisvę. Pradedant nuo dvasinių pratybų ir einant konkrečiai prie suvokimo, kas vyksta mano vidiniame pasaulyje, kokie pojūčiai, postūmiai. Šis procesas įvardinamas kiek gąsdinančiu „dvasių skyrimo“ terminu arba dar vadinamas dvasine įžvalga. Mėginama atskirti, susidėlioti į lentynėles, arba atpažinti, iš kur ateina, kokie yra šaltiniai vienų arba kitų potyrių. Jaučiu nerimą? Pabandau pasižiūrėti, kodėl jis? Arba atvirkščiai, jaučiu padrąsinimą: vidinį džiaugsmą, trauką – iš kur jie?

Tada prasideda palydėjimas, supažindinimas su tam tikrais etapais, suteikiami instrumentai, kad žmogus išmoktų atskirti, atpažinti ir gebėtų pasirinkti laisvai. Kaip sakytų Ignacas, neveikiamas kažkokių netvarkingų prisirišimų. Vidinės laisvės atsikovojimas iš esmės yra visas pratybų tikslas.

Kaip Lietuvoje prasidėjo Samuelio grupė, kas jos iniciatoriai?

Danguolė: 1987 m. Milano kardinolas Carlo Maria Martini (1927–2012), besirūpindamas studentų sielovada, sugalvojo, kad sekmadienio vakarais reikia pasiūlyti jaunimui skaityti Dievo Žodį bei pakviesti palydėti asmeniškai. Aišku, 100 studentų, susibūrusių į pirmąją grupę, jis negalėjo palydėti, tad subūrė komandą, į kurią įtraukė ir pasauliečius. Taip spontaniškai gimė sielovados projektas, skirtas palydėti jauną žmogų sprendimo link. Metodas gimė iš jo kasmėnesinių katechezių, palydėjimo į Dievo Žodžio skaitymą.

Lietuvoje prieš gerą dešimtmetį pirmoji jį pabandė sesuo Alma Urbšytė RA, subūrusi grupę kunigų, pasauliečių, vienuolių. Pirmaisiais metais kurse dalyvavo per 40 norinčiųjų – atliepas buvo neįtikėtinas! Pasirodė, kad tokio dalyko tikrai labai reikia.

Tačiau Vilniuje kursas po kelerių metų nutrūko dėl vadovų stygiaus. Tuo pačiu metu įkurtos grupės Kaune ir Klaipėdoje. Šiuo metu devynių mėnesių trukmės programa vyksta Kaune (šiemet pusiau nuotoliniu būdu). Kitais metais vėl prasidės Vilniuje. Labai tikimės, kad jau bus kontaktinė! Ją organizuoja akademinės sielovados grupė drauge su seserimis asumpcionistėmis.

Kam skirtas kursas ir ko gali tikėtis Samuelio grupės dalyviai?

Kursas skirtas pirmiausia jauniems 18–30 m. suaugusiesiems. Kita vertus, žinome, kad šiais laikais jauno arba sprendimo nepadariusio asmens amžiaus riba būna ir aukštesnė. Tad bus priimtas ir 40-metis, norintis atpažinti savo pašaukimą. Pirmoji tikslinė grupė yra akademinis jaunimas, tačiau jis tinka kiekvienam.

Programa apima tris kryptis: pažinti save, pažinti Jėzų ir atpažinti savo vietą Bažnyčioje bei visuomenėje. Tikslas gal kiek ir pretenzingas – toks galėtų būti viso gyvenimo užmojis… Tačiau programa siekiama atsakyti į labai konkretų klausimą. Pavyzdžiui, žmogus svarsto labai didelį savo gyvenimo projektą: ar jam rinktis šeimą, ar pašvęstą gyvenimą? Tokiam svarbiam klausimui kartais neužtenka vienų metų, bet jau atėjimas į grupę yra apsisprendimas jį spręsti, pirmas žingsnis, savotiška pradžia.

Kitiems dalyviams gal aktualu įgyti aiškumo, tarkim, dėl profesijos, savanorystės, kažkokios veiklos: pavyzdžiui, tęsti studijas magistrantūroje ar metams išvažiuoti į misijas? Eiti dirbti kažkur ar kurti savo verslą? Kurti šeimą ar dar palaukti, nes dar nesu tam pasiruošęs?

Klausimai gali būti labai įvairaus lygio. Nutinka, kad proceso metu pats klausimas pasikeičia: atėjo žmogus gal su profesiniu klausimu, o išeina svarstydamas apie pašaukimą…

Programa trunka devynis mėnesius: devyni susitikimai plius savaitgalio rekolekcijos. Kadangi šį metodą sukūrė kard. Martini, kuris buvo jėzuitas, tad aišku, kad jis grįstas ignaciškuoju dvasingumu.

Susitikimo metu yra skaitomas ir apmąstomas Dievo Žodis. Dalyviai individualiai skaito paruoštą įvadinį tekstą – tai, ką kardinolas darydavo Milano katedroje, o paskui dalijasi grupelėje, kaip jam prakalbėjo Dievo Žodis.

Kitas elementas, tradiciškai vadinamas išgryninimu – netvarkingų prisirišimų atpažinimas ir jų atsisakymas. Kvietimas atpažinti, kas mano gyvenime yra perteklinio, nereikalingo, mane saistančio ir niekur nevedančio, manęs nepripildančio.

Trečias elementas, einantis per visą programą, yra tyrimas – mokoma ignaciškosios įžvalgos metodo. Pavyzdžiui, pateikiamas trumpas įvadas apie dvasių skyrimą, paguodą-nepaguodą, dienos ar kokio laikotarpio peržvalgą. Kaip perskaityti savo patirtį, kaip atskirti manyje vykstantį dvasinį procesą, kokie yra galimi aplinkos man siunčiami ženklai? Ką reiškia, kai patiriu sėkmę, pasitenkinimą arba net ir nesėkmę, bet žinau, kad tai yra teisinga ir gera, teikia man pilnatvę…

Be to, kiekvienas dalyvis įsipareigoja bent kartą per mėnesį susitikti asmeniniam pokalbiui su dvasiniu palydėtoju.

Kun. Eugenijus: Derėtų pridurti, kad ignaciškasis dvasingumas nėra vien jėzuitų nuosavybė, jis –universalus. Ignaco charizma yra dovana visai Bažnyčiai – kaip ir daugelio kitų šventųjų.

Žinant, kad kard. Martini yra didysis Biblijos specialistas, labai natūralu, jog programoje daug erdvės skiriama Šventajam Raštui. Ir tai labai svarbu, juk Biblija yra puikiausias šaltinis, kupinas daugybės pašaukimo istorijų. Ir pats programos pavadinimas „Samuelio grupė“ yra paimtas iš pasakojimo apie jaunojo Samuelio pašaukimą. Prisimename jo žodžius: „Klausau, tavo tarnas yra čia, kalbėk Viešpatie“ (plg. 1 Sam 3).

Įsigilinimas į Šventąjį Raštą – tą didžiulę pašaukimo ištyrimo tradiciją – liudija, kad programa nėra kažkoks vėjo plaikstomas dalykas, o konkreti bei solidi. Tai yra svarbus motyvas tiems, kurie rimtai vertina savo pašaukimą ir nori gilaus, išsamaus proceso. Metodas yra išties solidus, bet kol kas, deja, dar mažai žinomas.

Derėtų daugiau apie tai kalbėti ir drąsinti. Juk žmogus, kuris neatranda savo pašaukimo, kuris vis save projektuoja ir blaškosi, galiausiai yra nelaimingas, susitelkęs į save, vis kažko ieškantis… Yra suskilęs, nepilnas, bedžiaugsmis ir nelaisvas… Kai atrandi tai, kas tau padeda gyvenime stabiliau išreikšti save, labiau atiduoti save, tas teikia džiaugsmo. Šis atradimas yra geriausias priešnuodis prieš visokias depresijas, beprasmybę, baimes…

Ko programos dalyviams negalite pažadėti?

Danguolė: Žmonės negali tikėtis, kad grupės vadovai arba pats palydintysis pasakys, ką tau gyvenime daryti. Tai didžiausia klaida, kokią tik galėtume padaryti, vykdami į rekolekcijas ar eidami dvasinio pokalbio. Dažnai žmonės sako: „Paklausiu dvasios tėvo, dvasios vadovo…“

Šiandien kalbame ne tiek apie dvasios vadovą, kiek apie palydėtoją – tai yra žmogus keliauja pats, o palydintysis, turėdamas įžvalgos patirtį, maldos patirtį, gali padėti atpažinti tavo polinkius, kryptis, bet jokiu būdu nevadovauti.

Negalime tikėtis ir dar vienos bažnytinės grupelės. Kartais kyla pavojus, kad jauni žmonės prisijungia čia prie vienos bažnytinės grupelės, čia prie kitos, važiuoja į vieną stovyklą, paskui į kitą… Galima ateiti ir į šitą grupę, bet tikriausiai ji neatlieps tokių poreikių. Čia siūloma ne kažkokia pamaldumo praktika, o darbas su savimi. Įžvalga kartais būna ir nelengvos kovos patirtis. Derėtų nusiteikti dvasiniam darbui ir dėl kažko, – ne šiaip raumenų auginti. Kad rinkčiausi geriausia, ką Dievas man yra paruošęs.

Kun. Eugenijus: Ateiname su tam tikrais lūkesčiais, tačiau dar įvyksta išsigryninimas. Gal mano maksimos, mano lūkesčiai – pernelyg siauri?.. Gal ir iš Dievo neturime tikėtis, kad Jis „privalo“ išėjus Samuelio kursą man atsakyti, ką turiu daryti – tartum norėtume savotiškai paspausti Dievą.

Apskritai vyksta didžioji dvasinio gyvenimo pamoka, apie kurią kalba šv. Ignacas: neužbėgti Šventajai Dvasiai už akių, o leistis būti vedamam.

Mes bandome klausytis ir duoti instrumentų, kad žmogus galėtų išmokti šiuos principus taikyti savo gyvenime. Net ir padarius kažkokį svarbų, nekeičiamą pasirinkimą, gali tekti dar daug dirbti, kad jį reformuotum, gilintum ir vis labiau suprastum… Vis pasirinktum kasdien tai, ką jau pasirinkai.

Gal derėtų šiame kontekste trumpai patikslinti, ką turime omenyje, sakydami „Dievo valia“?

Kun. Eugenijus: Yra svarbu išvengti klaidos, apie kurią šv. Ignacas vis primindavo jėzuitams. Reikia būti labai atsargiems, aiškinant predestinacijos klausimą, esą viskas yra Dievo iš anksto nulemta ir pan.

Tai sudėtingas tiek teologinis, tiek filosofinis klausimas.

Gyvenime mes dažnai „sukietiname“, teigdami: „O, čia – Dievo valia!“ Esame linkę į savotiškus kraštutinumus: arba teigiame, kad tokio dalyko kaip Dievo valia nėra, egzistuoja vien mano valia, arba priešingai – viskas yra Dievo valia…

Išties turėtume kalbėti apie nuostabų bendradarbiavimą, slėpinį: laisvoji Dievo valia, Dievas Kūrėjas, sukuria savo kūriniją, tačiau ją taip myli, kad įgalina ją laisvai atsiliepti. Įgalina daryti tai, kas ji yra. Atsiliepti į meilę, bet laisvai. Vyksta dviejų meilių susitikimas. Vadinasi, ir dviejų laisvių susitikimas.

Galiu jausti, kad Dievas mane kviečia ten, bet žinau, kad turiu teisę pasirinkti.

Kartais mano valia gali būti klaidinga, tai reiškia, nutolstanti nuo Dievo valios ir vedanti klystkeliais, bet kartais renkuosi teisingai ir jaučiu paguodą, tai duoda gerų rezultatų.

Manau, svarbu, kad Dievo valios nesuvoktume kaip savotiško Damoklo kardo virš galvos: „Turiu atpažinti taip ir taip…“ Dievas kviečia į dialogą. Mes suvokiame Dievą kaip kalbantį, kaip užmezgantį santykį su savo kūriniais. Vyksta vidinis pokalbis, dvasinis gyvenimas, malda. Pradedu atpažinti, kurie postūmiai mano viduje yra dieviškos dvasios prisilietimai, nes iškart sustiprina sielą, gyvenimą, mane. Ir kur atvirkščiai, ką Igancas vadina priešo dvasios dalykais, kurie atitolina mane nuo Dievo ir nuo manęs paties.

Žmogaus ir Dievo valia sutapo tame pirmapradžiame žmoguje… Tačiau vėliau pasirodė nuodėmė, gimtoji nuodėmė, ir viskas tapo sunku bei nenatūralu.

Dažnai duodu pavyzdį: ateinu prie bedugnės krašto ir nusivylęs šaukiu: „Dieve, ko tu nori iš manęs? Ko tu nori?“ O aidas atsako: „O ko tu nori? Ko tu nori?“ Dievas kviečia, jis yra viską tau davęs, jo meilė jau išreikšta, jis kviečia atpažinti, priimti, suvokti, kur aš labiausiai atsiskleidžiu. Jam norisi, kad mes žydėtume, būtume laimingi ir kitus darytume laimingus.