Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

„Scanoramos“ programos sudarytojas D. Gluščevskis: šiemet filmus rodysime tik kino teatruose

„Scanoramos“ programos sudarytojas Dmitrijus Gluščevskis. Vytautės Ribokaitės nuotrauka

Praėjusią savaitę prasidėjo Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Pernai dėl paskelbto karantino tik atidarytas festivalis buvo perkeltas į internetą. Organizatoriai tikisi, kad šiemet to daryti neteks. Priešingai, visus filmus rodys tik kino teatruose. Programa nepandemiškai gausi – 120 įvairių filmų, iš kurių net devynios lietuviško kino premjeros.

Kaip teigia „Scanoramos“ programos sudarytojas DMITRIJUS GLUŠČEVSKIS, organizuojant festivalį pandemijos sąlygomis reikia įdėti dar daugiau pastangų, nes žmonės bijo ateiti žiūrėti filmų: „Jeigu žiūrovai pradės jausti, kad organizatoriai dirba mažiau, tai jie gali pagalvoti, kad ir turinys gali būti prastesnis, ir dėl to nenorės ateiti į festivalį.“

Kaip pernai praėjo „Scanorama“? Tik prasidėjus festivaliui turėjote persikelti į internetą. Kokie išliko atsiminimai?

Praėjusių metai atsiminimai liūdni. Ne dėl to, kad būtų buvę didelių problemų ar kliūčių, o todėl, kad pati festivalio patirtis buvo liūdna. Galima sakyti, mums pasisekė. Mūsų festivalis buvo vienas vėliausių, todėl galėjome ramiai apgalvoti, kaip viską organizuoti. Padarėme nemažai namų darbų ir buvome pasiruošę netikėtai persikelti į internetą. Aišku, labai tikėjomės, kad to daryti neteks ir kad liksime kino teatruose.

Buvo labai svarbu „Scanoramą“ atidaryti gyvai. Tai suteikė daug psichologinių jėgų išgyventi festivalį internete. Viskas praėjo sklandžiai, bet nebuvo jokio bendravimo su žiūrovais. Žmonės žiūrėjo filmus, kai ką jiems rekomenduodavau, bet nebuvo keičiamasi tarpusavio emocijomis.

Labai nesinorėjo šiemet atsidurti tokioje pačioje situacijoje. Nežinome, kaip viskas bus. Esame susikoncentravę į festivalio organizavimą kine.

Sakote, kad šiemet „Scanorama“ vyks tik kino teatruose, o internete filmų nerodysite. Labai drąsus žingsnis. 

Nežinau, ar jis yra drąsus. Jis mūsų komandai yra emociškai priimtinesnis – tiesiog norisi festivalį rengti kino teatruose, nes kitaip būtų išvis sunku rasti motyvacijos jį organizuoti. Bet yra ir kitų niuansų.

Jei dalį filmų rodytume kino teatruose, neturėtume leidimo juos tuo pat metu rodyti ir interneto platformoje. Todėl reikėjo nuspręsti – ar kai kurių filmų teatruose visai nerodyti ir juos daryti prieinamus tik internete, ar pasirinkti kino teatrus kaip prioritetą ir visus ten rodyti. Taip ir padarėme.

Suprantame, kad tai gali nuskambėti kaip radikalus žingsnis, bet jis yra ir pragmatiškai motyvuotas. Visos interesų grupės – kino platintojai, prodiuseriai ir pan. – susiduria su mažiausiai nepatogumų.

Viena pamoka, išmokta pernai, – nėra prasmės visos programos dubliuoti internete. Kai kurie filmai, poetiškesni, lėtesni, kino teatruose būna gerai lankomi, ateina žiūrovų, kurie tokio kino ieško. Tačiau tokius filmus internete nelabai kas žiūri. Žiūrimi filmai, kuriuos gera žiūrėti ir mažame ekrane: turintys daugiau veiksmo, komedijos ar tie, kurių žmonės ir taip laukia.

Festivalio programa sudaryta kaip nepandeminėmis sąlygomis. Filmų bus net 120. Kas paskatino nesumažinti programos?

Pernai kalbėjomės su kino centro „Skalvija“ direktore Vilma Levickaite apie tai, kaip festivaliams gyventi tokiomis sąlygomis, kai kino teatrus lanko mažai žmonių. Priėjome prie išvados, kad nėra gerai organizuoti supaprastintą programą, iš karto nusiteikiant, jog ateis mažai žmonių, todėl nereikia įdėti ir tiek daug pastangų.

Kaip tik reikia jų įdėti daugiau, nes žmonės ir taip bijo ateiti žiūrėti filmų. Jeigu jie pradės jausti, kad organizatoriai dirba mažiau, tai jie gali pagalvoti, kad ir turinys bus prastesnis, ir dėl to nenorės ateiti į festivalį.

Vytautės Ribokaitės nuotrauka
Vytautės Ribokaitės nuotrauka

Praėjusiais metais sakėte, kad programą teko sudaryti filmus žiūrint internete. O kaip šiemet? Gal jau pavyko aplankyti užsienio festivalius? 

Tikrai buvo iš ko rinktis. Pernai matėme, kad svarbesni filmai arba žymesni režisieriai nusprendė palaukti, nes buvo prastos sąlygos. Todėl susidarė filmų kamštis, visi juos pasilaikė sau.

O šiemet buvo akivaizdu, kad visi nori savo darbus išleisti į kino teatrus. Kai antroje vasaros pusėje pasidarė įmanoma tai padaryti, filmai pasipylė kaip iš gausybės rago. Konkurencinės filmų gavimo sąlygos irgi buvo toli gražu ne pandeminės. Visi festivaliai jų norėjo. Sunku buvo ne dėl to, kad nėra filmų, o dėl to, kad jų visiems reikia.

Kai pradėjo galioti europietiškas žaliasis pasas, visi, ypač europiečiai, pradėjo važinėti į gyvus festivalius ir gausiai lankytis. Iš kitų šalių, Rusijos ar Kinijos, buvo mažiau. Pavyzdžiui, Kanų kino festivalyje filmų pardavimų agentai jiems sudarė sąlygas tam tikru metu filmus pažiūrėti internete. Taigi interneto platformos liko integralia didžiųjų festivalių dalimi.

Šiemet „Scanoramoje“ daug lietuviškų premjerų. Penki pilnametražiai ir keturi trumpametražiai filmai. Kokios priežastys lėmė, kad jų tiek daug pasirodo „Scanoramoje“?

Pilnametražių premjeros priklauso ir nuo to, kokių planų turi konkretaus filmo prodiuseriai. Kai įvyksta pasaulinės filmų premjeros, tuomet jie išleidžiami į kino teatrus. Lietuvoje irgi susidarė nemažas kamštis. Antroje metų pusėje tiek režisieriai, tiek prodiuseriai suprato, kad nebėra prasmės laukti, nes vėliau bus dar sunkiau juos parodyti kino teatruose.

Neseniai Varšuvos festivalyje įvyko mažiausiai dvi lietuviškos premjeros: Algimanto Puipos „Sinefilija“ ir Ernesto Jankausko „Man viskas gerai“. Talino „Juodųjų naktų“ tarptautiniame kino festivalyje vyks Emilio Vėlyvio naujojo filmo „Piktųjų karta“ premjera.

Taip pat yra ir su mūsų „jaunimu“, su „Naujojo Baltijos kino“ (NBK) filmais. Šiemet pagrindinis lietuviškų filmų šaltinis – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – neturi nei bakalaurantų, nei magistrantų. Niekas nekuria baigiamųjų darbų.

Tačiau paraiškų gavome labai daug, daugiau, nei gaudavome įprastomis aplinkybėmis. Džiaugiamės, kad žmonės tampa vis raštingesni kurdami kiną.

Dažnai nuvertiname savo kūrėjų darbus, kad nelabai sugebame kurti gerų filmų. Įdomu pamatyti, kaip jaunieji atrodo tarptautiniame kontekste. Gal jau gana skųstis?

Man atrodo, kad kartais esame per daug savikritiški. Žiūrime lenkų kiną ir sakome, va, jaučiasi lenkų kino mokykla, o mūsų filmuose savitos kino mokyklos nepastebime, kad tie filmai pernelyg skirtingi. Bet gal nereikėtų reikalauti iš savęs būti panašiems į lenkus.

Mūsų filmai kviečiami į festivalius, jie laimi apdovanojimų, dažnai dalyvaujame ir Kanų kino festivalyje. Tai gal mokame kurti, gal turime savo braižą. Kai kas nors pavyksta, reikia pasidžiaugti. Nereikia nuolatos save nuvertinti.

Kaip žmogui susivokti tarp tiek daug filmų ir išsirinkti, ką žiūrėti? Turite dvi dideles programas: „Naujienos iš Šiaurės“ ir „Kertant Europą“. Ko tikėtis iš Šiaurės šalių filmų programos ir į ką būtų verta atkreipti dėmesį?

Kad susiorientuotum, reikia smalsumo, trupučio drąsos ir nekelti filmams per aukštų reikalavimų. Jeigu pažiūrėtas vienas nepatiko, tai patiks kitas. Nusivilti yra normalu. Tiesiog reikia ateiti ir pabūti filmo pasaulyje.

O ko tikėtis iš „Naujienų iš Šiaurės“? Gerąja prasme – to paties. Skandinaviškas kinas turi nusistovėjusį braižą, savitą nuotaiką. Mažai yra filmų, kurie sukurti radikaliai kitaip, nei skandinaviškam kinui yra būdinga.

Šiemet išsiskiria „Malonumas“, tai moters režisierės Ninjos Thyberg darbas. Filmas yra apie JAV pornografijos industriją. Mergina iš Švedijos tiksliai žinodama atvažiuoja užsidirbti. Ji žino, kad nori tapti pornografijos žvaigžde. Tai tam tikru atžvilgiu filmas yra mūsų pernai atidarymo filmo „Prakaituok“ dvynys pagal tematiką, toks tik suaugusiesiems. Gerai atliktas tyrimas, vaidmenis atlieka ir žymesnės pornografijos žvaigždės. Jaučiama, kad jis nufilmuotas JAV.

Valdimaro Johannssono drama „Avelė“ buvo apdovanota Kanų kino festivalyje. Tai gan retas fantastinio žanro pavyzdys. Tačiau jis vis vien skandinaviškas – lėtas, psichologinis, jame daug gražios poetinės kino kalbos. Reikėtų paminėti ir Petterį Næssą su nauju savo filmu, komedine drama „Menki juokai“. Režisierius pats pristatys filmą Lietuvoje.

Nereikėtų pamiršti Bento Hamerio ir naujo jo darbo „Tarpininkas“. Tai keista absurdiška komedija-drama – lyg juokauja, bet pasidaro liūdna. Jis skandinaviško kino gyvas klasikas. Prieš keletą metų „Scanoramoje“ jam buvo skirta retrospektyva. Būtina paminėti Anderso Thomaso Jenseno (filmo „Adomo obuoliai“ režisierius – A. M.) naują energingą, pilną veiksmo ir humoro filmą „Teisingumo raiteliai“. Jame pagrindinį vaidmenį vadina Madsas Mikkelsenas.

„Scanoramos“ programos sudarytojas Dmitrijus Gluščevskis. Vytautės Ribokaitės nuotrauka

O kas svarbaus programoje „Kertant Europą“?

Koks yra europietiškas kinas? Jis socialiai angažuotas, žaidžiantis su klasikiniais festivalinio kino naratyvais.

Iš žymiausių programos darbų – Kirilo Serebrenikovo „Petrovų gripas“ – labai ryškus, ambicingas ir kinematografiškai tirštas darbas. Po jo peržiūros festivalyje pagalvojau: „Oho! Reikia pailsėti!“ Taip pat nesinori, kad šiemet žmonės praleistų filmą „Pradžia“, kurį turėjome rodyti pernai. Jį reikia pamatyti kino teatre.

Būtinai reikia pamatyti „Suvenyrus“. Abi dalis. Tai puikūs filmai, džiaugiamės antrą sykį festivalyje galėdami parodyti pirmą „Suvenyro“ dalį. Jei kažkas jos dar nematė, rekomenduoju pamatyti.

Mano vienas didžiausių atradimų – Gasparo Noe naujas filmas „Sūkurys“. Viena vertus, tai vis dar Gasparo Noe darbas – vizualiai išskirtinis, su gera muzika. Bet, kita vertus, tai yra ir ne G. Noe filmas – jis gan melancholiškas, lėtas, brandus, liūdnas.

Tai filmas labiau apie mirtį, o ne apie gaivališką gyvenimą. Jaučiama, kad režisierius išgyveno insultą ir gulėjo reanimacijoje ligoninėje. Sukurti šį filmą iš dalies įkvėpė ta patirtis. „Sūkurys“ praplės šio režisieriaus auditoriją.

Viename programos „Kertant Europą“ filmų vaidina tragiškai žuvusi režisieriaus Šarūno Barto dukra Ina Marija Bartaitė. Koks jos vaidmuo filme „Mano legionierius“ – ryškus ar epizodinis? Čia Lietuvos ir užsienio šalies koprodukcija?

Tai ne Lietuvos ir užsienio koprodukcija. Ina Marija Bartaitė Prancūzijoje dirbo aktore ir tiesiog gavo šį vaidmenį. Režisierės debiutą 2016 m. „Baden Badenas“ pristatėme „Scanoramoje“. Tai jos antras filmas. Pati režisierė tarp savo dviejų filmų tarnavo, tad ne iš nuogirdų žino, kaip veikia kariuomenė.

Ši drama yra apie prancūzų legionierius ir jų žmonas. Jame gilinamasi į dviejų porų santykius. Viena jų – patyręs karjerą darantis legionierius, kurį vaidina Louisas Garrelis, ir jo žmona, kuri žino, ką reiškia nematyti vyro ir kaip geriausiai praleisti tas retas valandas, kurias jie praleidžia kartu. Kita pora yra jiems priešinga – jauna, vyras neseniai tapęs legionieriumi. Jo sužadėtinę ir vaidina I. M. Bartaitė. Lygiaverčiai visų keturių portretai, lygiaverčiai ir visi keturi aktoriai. Dramoje tikrai stiprus I. M. Bartaitės vaidmuo.

Šiemet vieną iš retrospektyvų skiriate italų režisieriui Vittorio de Sicai. Kuo ypatingas šis režisierius?

Po Antrojo pasaulinio karo kinas naujai atrado save. Iki karo visame pasaulyje buvo nusistovėjusi studijinė, eskapistinė kino tradicija su gražiais žmonėmis, gražiomis temomis, buvo stiprus pramoginio kino elementas. Po karo šie kino bruožai nebeatliepė žmonių psichologinių lūkesčių. Reikėjo kitokios kino kalbos, kitokių temų.

Viena iš srovių, iš kurių gimė šiuolaikinis europietiškas kinas, buvo italų neorealizmas. Režisierius Vittorio de Sica buvo vienas iš jo pradininkų, o anksčiau jis buvo gabus ir žymus aktorius. Jo filmai „Šiuša“, „Umberto D“ ar „Dviračių vagys“, kuriuos rodysime retrospektyvoje, minimi šalia kitų žymių itališkojo neorealizmo režisierių – Roberto Rossellini, Luchino Visconti – darbų. V. de Sica karjerą pradėjo kurdamas neorealistinius filmus, bet vėliau sukomerciškėjo. Tačiau visi jo darbai buvo pripažinti, gavo „Oskarų“ ir kitokių apdovanojimų.

Mano žiniomis, „Oskarų“ geriausio filmo užsienio kalba kategorija atsirado iš dalies dėl V. de Sicos darbų. JAV buvo susivokta, kad reikia apdovanoti gerus europietiškus filmus, bet nebuvo nominacijos. Tad jo filmai buvo viena priežasčių, kodėl ši nominacija atsirado ir yra dabar. Taigi jis padarė milžinišką įtaką, kaip kino industrija atrodo šiais laikais.

Festivalis vyks tik kino teatre, su kuo iš kūrėjų žiūrovai galės pasimatyti?

Visi lietuvių režisieriai pristatinės savo filmus – tiek NBK konkursantai, tiek pilnametražių filmų kūrėjai. Iš užsienio sulaukėme mažiau svečių, negu norėjome.

Lankysis Sergejus Loznica, kuris pristatys savo naują filmą „Babij Jaras. Kontekstas“, lankysis Peteris Nessas ir pristatys „Menkus juokus“, lankysis Valdimaras Johannssonas, kuris pristatys jau minėtą „Avelę“. Taip pat bus galima susitikti su Alina Gorlova. Jos filmą „Ši liūtis niekada nesibaigs“ neseniai rodė „Nepatogus kinas“. Kadangi ji sutiko būti viena iš NBK konkursinės programos žiuri narių, nusprendėme pasiūlyti pačiai pristatyti filmą. Bus galimybė su ja pasikalbėti ir paklausinėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien