2021 05 20

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

„Šeimos gynimo marše“ dalyvavę sutuoktiniai: vyksta ideologinis karas, ir mes neturime daug laisvės rinktis sąjungininkų

Gailius ir Lina Raškiniai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gegužės 15-ąją Lietuvoje įvyko „Didysis šeimos gynimo maršas“ – protesto mitingas, surengtas „dėl ideologinio karo metodais vykdomos agresyvios genderistinės propagandos ir valdančiosios daugumos rengiamų įstatymų, prieštaraujančių […] Konstitucijai“. Tą šeštadienį prasidėjęs skirtingose Lietuvos vietose, renginys kulminaciją pasiekė pavakarę Vilniaus Vingio parke, kur, oficialiais duomenimis, susirinko apie 10 tūkst. žmonių.

„Šeimos maršas“ vertinamas nevienareikšmiškai. Aš pats nepritariau ir iki šiol nepritariu nei maršo idėjai, nei – tuo labiau – jo organizatorių nepagarbiam požiūriui į žmones bei elgesiui. Priežasčių tam randu daugybę, dalį jų išsakau ir pokalbio, kurį tuoj pristatysiu, metu.

Tačiau negaliu ignoruoti fakto, kad marše dalyvavo nemažai dorų, šviesių krikščioniškų šeimų – šių žmonių niekaip nepavadinčiau nei radikalais, nei agresyviais -fobais. Atvirkščiai: kiek tenka girdėti ir matyti pačiam, tos šeimos rodo gražų ir visuomenei reikalingą krikščionišką pavyzdį.

Tad norėjosi su kuria nors šeima nuoširdžiai pasikalbėti, sužinoti (ir pamėginti suprasti) jų argumentus bei požiūrį į kai kuriuos „nepatogius“ momentus, susijusius su maršu. Labai džiaugiuosi, kad pati pirmoji šeima, į kurią kreipiausi, iškart atsiliepė – tai sutuoktiniai Lina ir Gailius Raškiniai.

Kolegė Toma rekomendavo pakalbinti Jus, kaip labai aktyvią, dorą katalikišką šeimą. Iš pradžių ar galėtumėte trumpai prisistatyti?

Gailius: „Aš esu Gailius, informatikas. Man dabar 48-eri. Su Lina esame susituokę 8 metus, turime tris dukrytes. Dėstau Vytauto Didžiojo universitete. Yra įvairių visuomeninių veiklų – esu ateitininkas, su Lina vedame sužadėtinių kursus, dalyvaujame parapijos veikloje.

Lina: „Aš esu Lina, man 37 metai. Esu įgijusi porą specialybių: viena yra chemijos inžinerija, o kita – religinis švietimas. Daug metų teko dirbti įvairiose bažnytinėse institucijose, o dabar pastaruosius 5–6 metus esu mama. Auginu tris dukrytes ir su jomis praleidžiu labai daug laiko. Galima sakyti, dabar tai yra mano pagrindinis užsiėmimas.

Linos ir Gailiaus Raškinių šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kad ir kaip pats nepritarčiau „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ idėjai, labai svarbu paminėti, kad tame renginyje, be jūsų, dalyvavo ir daug kitų krikščioniškų šeimų, tarp kurių buvo ir mano pažįstamų žmonių. Aišku, ten visko buvo, galima pamatyti iš nuotraukų žiniasklaidoje. Bet, Jūsų akimis, kokia šeštadienį buvo susirinkusi publika?

G.: Publiką matėm dviejose vietose. Pirmiausia – išvažiuodami iš Kauno, aikštelėje, kurioje rinkosi žmonės. Pažįstamų matėm daug, iš įvairių katalikiškų renginių. Maloniai bendravom, laikydamiesi visų saugumo nurodymų.

Ir paskui, aišku, matėm žmones Vingio parke. Mes nėjome į patį tirštumą, labiau laikėmės krašto, irgi laikydamiesi atstumų. Mane nustebino pati publika – aš galbūt tikėjausi, kad susirinks daugiau vyresni žmonės (aišku, buvo ir tokių), bet buvo daug už mus jaunesnių. Tikrai apsidžiaugiau, kad nemačiau nė vieno įžeidaus ar niekinančio, žmogaus orumą žeminančio plakato. Man, tiesą sakant, buvo dėl to kiek neramu važiuojant – nes  mes tų organizatorių nepažįstame, anksčiau su jais nebuvom susitikę. Kita vertus, tai manęs nesustebino, nes protesto taisyklės buvo gana aiškiai surašytos, ir visi tų taisyklių laikėsi, kad ir kaip ten būtų.

Na, žmonės tiesiog yra susirūpinę, pagrindinis jiems buvo šeimos klausimas. Aišku, jautėsi, kad yra ir kitų juos jaudinančių klausimų, kurie galbūt šalutinės svarbos – bet jie nuskambėjo pasisakymuose: tai buvo susiję su karantino sąlygomis, testavimais, smulkiuoju verslu. Matosi, kad žmonės buvo susirinkę dėl įvairių skaudulių, bet vis dėlto pagrindinis rūpestis – šeima – dominavo. Buvo smagu matyti vienybę šituo klausimu.

Kai važiavom į Vilnių, prisiminiau Sąjūdžio laikus, tada man buvo 17 metų. Žmonių palaikymas labai jautėsi – matėm žmones, mojuojančius vėliavomis ant viadukų ir šalikelėse. Supranti, kad eini kovoti už juos, jie tave remia. Ta vienybės dvasia buvo tvirta.

Nemačiau, kokias nuotraukas žiniasklaida rodė, manau, kad jos neturėjo būti labai gražios – nes šitas renginys neparankus dabartinei valdžiai ar žiniasklaidos priemonėms. Bet, kiek teko matyti savo akimis, viskas buvo labai kultūringa ir gražu.

Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

L.: Iš to, ką mačiau tiesiog stovėdamas Vingio parke, labiau prisiminiau kokią Dainų šventę ar panašų renginį, kuriame žmonės tiesiog atėjo su viena kryptinga intencija. Džiaugiausi, kad mitingas tikrai pasirodė kultūringas.

Mane tas kultūringumas išties nustebino. Turint omenyje, kaip kelis kartus prieš renginį buvo pasisakęs vienas iš maršo organizatorių Artūras Orlauskas – kad „mes apsupsim Seimą“, „statysim palapines“, „Seimo nariams į dantis įteiksim reikalavimus“, ir t. t. Jis visa tai kalbėdavo rimtu veidu, o kiti organizatoriai linkčiodavo galvomis. Man pusiau juokais, pusiau rimtai atrodė, kad šeštadienį laukia perversmas.

Jūs patys turbūt žiūrėjote maršo organizatorių vaizdo įrašus, domėjotės, kokie tie žmonės yra, ką jie sako? Ar nebuvo nuojautos, kad kažkoks galios panaudojimas mitingo metu (ar po jo) gali įvykti?

G.: Nepasakyčiau, kad žiūrėjau visus – nes ten daug vaizdo įrašų, įkeltų organizatorių svetainėje. Aš tiesiog peržiūrėjau keletą jų. Kai kas socialiniuose tinkluose pasidalindavo Orlausko sakytais anekdotais, kuriuose kas trečias žodis – keiksmažodis…

Bet, matot, mano supratimu, situacija šiuo metu Lietuvoje yra tokia: vyksta tam tikras karas, ideologinis karas. Man patiko, kad organizatorių svetainėje tas žodis įrašytas pirmoje vietoje. Taigi, mes esam karo padėtyje prieš genderizmo, leftizmo ideologiją. Anksčiau ji dundėjo toli – kažkokioje valstybėje išmetė mokytoją, kitur kažkoks paradas įvyko… O dabar šis karo frontas atsirito iki mūsų, ir mes neturime daug laisvės rinktis sąjungininkų. Kai vyksta karas, tu to nebežiūri.

Kas būtų buvę, jei, tarkim, kryžiuočių laikais vienas kunigaikštukas sakytų: „Aš su tavim kartu nesiginsiu, nes tu labai garsiai raugėji“, o kitas: „Tavo vėliavos spalva man nepatinka“? Tai yra šalutiniai dalykai, mano supratimu. Mes turime ieškoti žmonių, kurie gina šeimos vertybes.

Aišku, jeigu maršo metu būtume matę, kad išsakomos idėjos nesiderina su krikščioniškomis vertybėmis, jei žmonės būtų buvę niekinami, įžeidinėjami, skanduojama: „gėjai, lauk iš Lietuvos“, „mirtis gėjams“ – be abejo, būtume apsisukę ir išėję iš to mitingo, nes tai jau nesiderintų su tuo, kuo tikime. Bet žmonės tiesiog parodė, kad nenori eiti ten, kur juos veda dabartinė valdžia. Ir mums norėjosi dalyvauti šiame procese.

Nežinau, koks bus tolesnis šio proceso rezultatas, bet žmonės turi teisę pasakyti, kad jie nesutinka. Iš tikrųjų aš pats rašiau laiškus savo Seimo narei, išdėsčiau argumentus – negavau jokio atsakymo. Toks vaizdas, kad atsimuši į sieną. Yra traukinys, kuris važiuoja, o jūs, žmogeliai, šnekėkit, rėkaukit – niekas nekreips į jus dėmesio. Tada supratau, kad mano, kaip krikščionio, pirmas uždavinys yra malda ir kiti dvasiniai ginklai – bet, iš kitos pusės, jie nepanaikina fakto, kad mes turim būti ir politiškai aktyvūs. Abi priemonės tinkamos.

Kalbant apie sutirštintą retoriką, pasiskeryčiojimą – žinot, aktoriai yra aktoriai. Jie hiperbolizuoja, kartais perlenkia. Bet esminis dalykas yra žinia, kad reikia pasakyti „ne“ tam, kas vyksta. Šiuo atveju, mes dėl to norėjom dalyvauti.

Artūras Orlaukas. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

L.: Man į galvą ateina vienas pavyzdys. Jeigu pamatyčiau, kad dega namas, tikriausiai negalvočiau: „Tas Petriukas – alkoholikas, aš tai su juo negesinsiu gaisro.“ Arba: „Marytė – paleistuvė, aš jai tikrai neduosiu vandens, negesinsiu jos degančio namo.“ Tu tiesiog eini ir darai, kad kuo greičiau užgesintum, nežiūrėdamas, koks tas kaimynas yra.

Taip, mes nepateisinam jokių įžeidinėjimų. Norisi, kad visi nesikeiktume, nerūkytume, būtume kultūringi, neturėtume jokių baisesnių ydų. Bet mes žinome, kad Lietuvoje vienas mėgsta Rytį Ciciną, kitas – kitką… Užtat mes turime vieną pamatinį tikslą. Nors tu matai, kas vyksta nekultūringo, truputį primerki akį, kad kartu pastovėtum už pamatines, pagrindines vertybes.

Kaip Gailius, lygiai taip pat ir aš rašiau laiškus – ir ministrui, ir ministrei. Nulis sveikų. Tad kaip dabar man, trijų vaikų mamai, būti išgirstai? Smagu, kad yra daromi online renginiai, kaip „Šeimos – šeimoms“ ar pan. Bet paspaudi Zoom‘o mygtuką Leave meeting ir supranti, kad viskas.

Aš nesu prieš kažkokius konkrečius asmenis. Kalba ne apie tai. Visi mes Dievo mylimi vaikai, ir tai žinom. Bet esmė yra tam tikri įstatymai, ideologija. Mes nesutinkam su tuo, užtat kažkaip norisi tai parodyti. Ir čia žiūri, renkiesi.

G.: Na, kažkiek rizikuoji.

L.: Taip, kažkiek rizikuoji. Mes nežinojom, kuo viskas baigsis, ar Vingio parke nereikės apsisukti ir tuoj pat grįžti atgal į Kauną. Bet mes pasimeldėm, prašėm, kad Šventoji Dvasia lydėtų.

Kita vertus, mūsų dalyvavimą matau kaip savotišką aplinkos paspalvinimą, „praskiedimą“ – aš, kaip krikščionis, galiu kitiems nešti tai, kuo gyvenu. Ir galbūt kitas žmogus, išgirdęs, kad tu nesikeiki, gal susimąstys, pagalvos… Niekada nežinai. Nesinori būti su tokiu požiūriu, kad štai jie – tokie ir anokie, o va mes tai esam teisūs.

Bet, kalbant apie tuos pačius maršo organizatorius, man atrodo, kad čia ne vien jų kultūros, bet ir Jūsų minėto požiūrio į žmogų dalykas. Galim kalbėti konkrečiais pavyzdžiais, kas mane patį atmušė nuo maršo palaikymo.

Pavyzdžiui, viena iš organizatorių Vitolda Račkova viename iš ankstesnių mitingų citavo „Šeimos maršo“ kito organizatoriaus Antano Kandroto-Celofano žinutę, kad „tokius [kaip Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius] reikia šaudyti“. Tai buvo pasakyta nuo scenos, susirinkę žmonės plojo…

Tas pats Kandrotas (kuris maršo dieną buvo transliacijos vedėjas, ant viaduko netoli „Megos“ kalbino žmones) Seimo nariui Matui Maldeikiui buvo parašęs, kad po maršo susiras, kur jis gyvena ir „pasigaus prie namų“. Paties maršo metu (ir anksčiau reklaminėse maršo laidose) jis kalbino Seimo narį Petrą Gražulį – pristatė kaip kokį herojų. O Gražulio požiūris į tuos pačius homoseksualius asmenis, deja, nėra krikščioniškas. Ir yra daugybė kitų dalykų, kurie mane atgrasė.

Kad ir pats maršo vaizdo klipas, kuriame okupacinis sovietų režimas ir puolantys kryžiuočiai lyginami su demokratiškai išrinkta Lietuvos valdžia. Kad ir kiek jos planuojami įstatymai neatitiktų tradicinės šeimos sampratos ir politikos – ar tikrai teisinga lyginti tokius dalykus, kai su kardu joja pagonis, su šautuvu eina partizanas, o šalia jų – maršo dalyvis su vėliava? Man tai pasirodė kaip galios demonstravimas ir netgi neapykantos užtaisas, kai tuo metu krikščionybė visada kovoja argumentais.

Pavyzdžiui, kalbant apie Stambulo konvenciją, aš manau, kad jos klausimas Seime atidėtas didele dalimi dėl to, kad buvo parašyta nemažai įstatymą kritikuojančių tekstų, straipsnių. Žmonių nepasitenkinimas buvo išreikštas kultūringai – be jokių klaustukų, ar bus smurto proveržis, ar nebus.

Ką jūs atsakytumėt į tokias mintis?

G.: Vienas iš jūsų klausimų – apie reklaminio klipo medžiagą, taip?

Man kyla klausimas, kokią žinią jis neša, kas juo norima pasakyti. Organizatoriai dažnai kalbėjo, kad dabartinė Lietuvos valdžia yra „režimas“, o mes esam okupuoti, užgrobti. Man atrodo, kad tai yra melas. Mes patys tą valdžią renkam. Jeigu būtume okupuoti, negalėtume nei tokių maršų rengti, nei viešai pasisakyti ar dabar kalbėti.

Galiausiai pati maršo idėja man atrodo tokia: aš esu piktas dėl visko – ir dabar tiesiog noriu nuversti valdžią velniop. Kas bus vietoje jos – čia jau kitas klausimas.

G.: Gerai, kalbant apie „režimą“ – aš tokio termino, ko gero, nevartočiau. Aišku, reikėtų aiškintis, ką tas žodis čia reiškia – ar tai yra diktatūros sinonimas. Be abejo, mes negyvename diktatūroje, pas mus yra demokratinė tvarka. Žodis „režimas“ yra šiek tiek paniekinantis, jis turbūt vartojamas, kad sumenkintų dabartinę valdžią.

Bet jeigu tas žodis reiškia mintį, kad valdžia neatsižvelgia į žmonių valią, norus – tada būtų galima ginčytis. Nes man susidaręs vaizdas, kad dabartinė Vyriausybė neįsiklauso į didelės dalies Lietuvos norus. T. V. Raskevičius minėjo, kad „mes pirma priimsim įstatymus, o paskui jau žmonės pasikeis“. Na, tai yra atviru tekstu pasakyta – mums nerūpi, ką jūs galvojat. Tai šia prasme gal ir būtų galima pateisinti žodį „režimas“. Bet sakau, tas įžeidinėjimo momentas nelabai „skanus“.

Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Dabar dėl reklaminio klipuko. Pirmas įspūdis, jį pasižiūrėjus, – oho, profesionaliai padaryta, taikoma į žmogaus jausmus. Kaip aš sau interpretuoju įrašo mintį ir žinutę – kad tautos istorijoje yra momentų, kai tu turi sustoti, pasižiūrėti, kas vyksta aplinkui, galbūt mesti tai, ką darai, ir imtis ryžtingų veiksmų. Kuriam laikui atidėti arimą ar rašymą mašinėle, kad sustabdytum blogį, kuris šliaužia. Aš nemačiau tame dabartinės Vyriausybės lyginimo su kryžiuočiais, okupantais ar pan. Mačiau kvietimą susimąstyti, sustoti, susitelkti. Tokią žinutę gavau.

Aš irgi manau, kad tas tiesioginis palyginimas būtų neteisingas, nepaisant to, kad į žmonių nuomonę elitas nelabai atsižvelgia. Mes demokratiniu keliu išsirinkom šitą valdžią, demokratiškai galbūt kada nors ją pakeisime.

Dar minėjau organizatorių smurtines nuostatas.

G.: Iš tikrųjų aš nemačiau to įrašo, kur jie skatina gėjus šaudyti. Tikiu, kad tokių dalykų galėjo būti.

Tuos žodžius pasakiusi Vitolda Račkova yra „Šeimos maršo“ Rytų Lietuvos koordinatorė. O A. Kandrotas – tas, kieno žodžius ji perskaitė.

G.: Tokie dalykai liūdina. Bet organizatoriai galbūt to nematė ar nežinojo. Jei būtų žinoję, būtų nepriėmę – man dabar sunku spėlioti. Aš nemanau, kad tai yra oficiali organizacinės komandos pozicija. Tokie žmonės turbūt pasiūlė pagalbą, jei dalyvavo… Tiesiog spėlioju.

Jie yra organizatoriai. Tie žmonės, apie kuriuos kalbam, yra patys organizatoriai šitoje komandoje.

Aš tik įsivaizduoju, kad tokį renginį suorganizuoti buvo milžiniškas darbas. Kiekvienas, kuris siūlė savo pagalbą, tikriausiai buvo sutinkamas išskėstomis rankomis, nelabai aiškinantis, kokia to žmogaus praeitis, ir pan.

Be abejo, ten gali būti ir provokatorių, ir KGB agentų. Tokioje situacijoje galėjo ateiti visokiausių žmonių, kaip buvo ir Sąjūdyje. Tik paskui išryškėjo, kad vienas tarnavo KGB, kitas informavo sovietus, ir t. t. Manau, kad dabartinė situacija niekuo neišsiskiria. Bet laikas parodys, kas ko vertas. Vis dėlto, kad ir kaip tai būtų nemalonu, ką jūs sakot, – kad yra žmonių, su kuriais neičiau į karą, kovą ar arbatos gerti – bet vis tiek tas tikslas, dėl ko kovojama, yra svarbiau. Suprasdami, kas vyksta visuomenėje, turime nelabai daug manevro laisvei rinktis sąjungininkų.

L.: Ką aš mačiau ir matau – žmonės supyko. Jie tikrai supyko. Ir, atrodo, kol dar mums nelipa ant galvos (kaip mitinge sakė kunigas R. Grigas, man atrodo), lietuviai yra pakantūs. Bet, kai prasideda lipimas, tada pyksta.

Galvoju, kad čia ir yra skirtumas. Tie žmonės, kurie stengiasi gyventi pagal krikščioniškas vertybes, dirba su savimi, prašo, kad Dievas padėtų. Jie bando valdyti liežuvį, atleisti… Jie stengiasi būti šiek tiek „minkštesni“. Na, o jeigu žmonės yra netikintys – tai suprantat, kaip jie pyksta, taip ir pyksta. Kaip jiems atrodo, taip ir „varo“ (juokiasi). Suprantu, kad yra žmonių, kurie turi diplomatiškumo, kantrybės – bet mūsų tauta yra labai spalvinga.

Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Manęs nestebina, kad turime tokių labai „tirštai“ pasisakančių asmenų. Tik tiek, kad juos išgirsta (juokiasi). Aišku, aš nesu už tai, kad jie taip nepagarbiai kalbėtų. Mes visi ne už tai esame. Tik aš matau, kad žmonės yra supykę, ir ne visi moka tą savo pyktį išreikšti, sulaikyti ir suvaldyti. Kas „ant seilės“, tą ir sako. Tai nėra gerai – bet žmonės yra žmonės, ir jie yra besikeičiantys. Visaip gali nutikti – galbūt šito maršo ar kitų protestų dėka jie persvarsto įvairius dalykus? Mes nežinom. Ir galbūt yra proga, kad krikščionys parašytų tiems organizatoriams: „Na, klausykit. Mes meldžiamės už jus, bet jūs irgi pergalvokit savo sprendimus, kalbėseną ir t. t.“

O ar toliau tu su tais žmonėmis eisime? Klausom, ką jie šneka, kur link viskas juda. Žiūri, ar dalyvauti, ar nedalyvauti – ir meldiesi.

Tai, ką sakot, yra labai gerai. Pritariu, kad mes, krikščionys, esam druska, kuri tą „maistą“ – visuomenę – pasūdo, pagerina. Ir mes turime eiti visur – ne tik ten, kur viskas gražu ir tvarkinga.

Bet man kyla tokia mintis: žmonės keičiasi tada, kai kažkas reikšmingo nutinka. Kai kažkas iš šono jiems pasako: „tu blogai darai“, „šitaip nieko gero nebus“, ir pan. Bet, kai į tavo renginį ateina tūkstančiai žmonių, – ar tada nėra taip, kad imsi galvoti, jog jie palaiko tiek tavo idėją, tiek ir tavo gyvenimo, kalbėjimo ir elgsenos būdą? Tada organizatoriai gali sau sakyti: „Mes viską darom ir šnekam gerai! Nes va, žmonės ateina.“ Tokiu atveju, kaip gali įvykti tas žmogaus keitimasis? Gal net dar didesnė puikybė gali atsirasti?

L.: Aš manau, kad tai galbūt tiesiog yra kaip patvirtinimas, jog tai, ką jie daro, atliepia žmonėms. Bet taip – mes, kurie dalyvavom, turime būti broliai ir sesės. Kaip rašome laiškus į Seimą, taip galbūt reikėtų parašyti ir jiems – su meile, paprastai, kad „klausyk, broli, taip negalima daryti“.

Kita vertus, kaip kažkas sakė, jeigu Vyskupų konferencija suorganizuotų tokį renginį, sąjūdį, tai būtų visai kitas lygis. Bet mes kol kas neturime tokio varianto. Yra kažkokių mažesnių – bet kaip padaryti, kad tai matytųsi, girdėtųsi?

G.: Kalbant apie druskos pavyzdį, esu girdėjęs vieną tikrą istoriją. Sovietų laikais kunigas Juozas Zdebskis ir dar vienas dvasininkas (dabar nepamenu, koks) už vaikų katekizaciją buvo gavę metus kalėjimo ar fizinių darbų. Jiedu su kitais nuteistaisiais kasė melioracijos griovius, apsirengę paprastais rūbais. Niekas nepasakė, kad štai, su jumis drauge dirba du kunigai. Bet iš jų elgesio kaliniai ėmė pamažu tai nujausti. Tada vienas iš tų nuteistųjų, nieko nežinodamas, priėjo prie vieno kunigo, parodė į J. Zdebskį ir pasakė: „Žinai, man atrodo, kad tas yra kunigas. Tu prie jo nesikeik…“ Vadinasi, pats buvimas tų, kurie savo elgesiu rodė standartą, sukėlė pagarbą – ir toje konkrečioje situacijoje žmonės galbūt ėmė mažiau keiktis.

Manau, kad šita situacija analogiškai tinka ir maršo atveju. Kai kunigas Arnoldas Valkauskas pakvietė maldai, praktiškai visas stadionas meldėsi. Net ir tie, kurie Dievą galbūt supranta savaip – ne taip, kaip mes, krikščionys. Jie kreipėsi į Dangų, į Kūrėją. Ir tai daug žadantis ženklas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aš manau, kad mes visiškai sutinkam dėl to, kad visada turėtume elgtis krikščioniškai ir su pagarba – ir tos pagarbos kartais viešojoje erdvėje trūksta. Ir kad iš „Šeimos maršo“ organizatorių tikėtumės solidesnio ir pagarbesnio tono.

Bet, kaip suprantu Jūsų poziciją, nepaisant viso šito, taip pat ir neaiškių, gal net ir antivalstybinių momentų, susijusių su organizatoriais, bendra situacija Lietuvoje yra tokia bloga, ir tas priešas – genderizmo ir leftizmo ideologija – yra taip užsėdęs ant sprando, kad kitos išeities nėra. Tad Jums tenka nesirinkti sąjungininkų ir, kaip sakot, kovoti, taip?

G.: Mano supratimu, situacija būtent tokia. Mes tiesiog nebeturime tam laiko.

Viso pokalbio su Lina ir Gailiumi Raškiniais klausykitės šioje tinklalaidėje: