Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 10

Vilma Venckutonytė

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šeimos ir pavieniai savanoriai kviečiami tapti Lietuvoje prieglobstį gavusių užsieniečių mentoriais

Regina Krukonienė. Carito nuotrauka

Turbūt daugiausiai apie pernai Lietuvos pasienyje sulaikytus ir jau seniai mūsų šalyje gyvenančius migrantus gali papasakoti Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ užsieniečių integracijos programos darbuotojai, kurie lydi migrantus visuose jų įsitvirtinimo mūsų šalyje etapuose. Šiomis dienomis specialistų pajėgos sutelktos pagalbai pabėgėliams iš Ukrainos, tačiau lygiagrečiai vykdoma daugybė pagalbos migrantams veiklų, o Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos savanorių koordinatorė Regina Krukonienė pasakoja apie pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria migrantai, norintys įsitvirtinti Lietuvoje.

Kaip, jūsų akimis, pasikeitė Lietuvoje ilgą laiką gyvenančių migrantų padėtis per 2021-uosius metus?

Iškart pastebėjome, kad 2021-ųjų situacija prie sienos su Baltarusija paaštrino ir neigiamas visuomenės nuostatas jau seniau čia gyvenančių užsieniečių atžvilgiu.  Mokyklose migrantų vaikai sulaukia daugiau patyčių, kai kuriems užsieniečiams teko pakeisti darbus dėl nepakančios darbinės atmosferos.

Manau, kad mes, Lietuvos visuomenė, labai mažai žinome apie pabėgėlius, prieglobsčio prašytojus. Garantuoju, kad visi žmonės, neigiamai pasisakantys jų atžvilgiu, gyvenime nėra sutikę nė vieno pabėgėlio.

Suprantu tas baimes, kylančias iš nežinojimo. Valdžios atstovai irgi nėra kažkuo išskirtiniai žmonės, jie taip pat nėra susipažinę su žmonėmis, prašančiais prieglobsčio. Tada viskas tampa nuasmeninta – yra kažkokia „nelegalų banga“, bet jie visų pirma yra žmonės. Ir mes juos priimame.

Savanoriavimas yra pats geriausias būdas vieną kartą pamatyti, o ne dešimt kartų išgirsti.

Su kokiais iššūkiais susiduriate migrantų integracijos procese?

Sunkiausias integracijos etapas yra būsto paieškos ir nuoma. Darbą rasti nėra taip sunku, kaip būstą.

Darbo paieškas palengvina subsidijos, kuriomis darbdaviai suinteresuoti. O dėl būsto – susiduriame su didžiuliu nenoru nuomoti būstą imigrantams, ypač išsiskiriantiems rasiniais požymiais.

Net nekalbu apie tai, kad pakelia kainą ir prašo kelių mėnesių užstato, bet apskritai, pasakius, kad gyvens užsienietis iš Sirijos ar kitų arabų šalių – meta telefono ragelį, prieš tai tėkšdami „priimkite gyventi pas save“.

Beje, būsto klausimu ypač padeda migrantus kuruojantys mentoriai ir savanoriai: jų apsilankymas svečiuose iškart sušvelnina neigiamas kaimynų nuostatas.

Kokios migrantų sėkmės istorijos jums labiausiai įsiminė?

Sėkmingos migrantų integracijos istorijų yra daugybė: vieni puikiai išmoko lietuvių kalbą ir sėkmingai dirba vertėjais, kiti  įkūrė savo verslus ir net sugebėjo nusipirkti būstus mažesniuose šalies miestuose.

Gal mūsų specialistai tą sėkmę supranta visai kitaip, negu plačioji visuomenė. Pavyzdžiui, mes labai džiaugiamės, jeigu mūsų globotiniai susiranda draugų – ir tai yra sėkmė!

Neseniai pradėjote naują pagalbos migrantams iniciatyvą – papasakokite apie ją…

Su Šeimų mentorystės programa kviečiame šeimas bei pavienius savanorius tapti Lietuvoje prieglobstį gavusių užsieniečių mentoriais ar draugais. Mentoriais tapę vietos gyventojai padėtų pabėgėliams orientuotis Lietuvos kasdienybėje, susipažinti su šalies institucijų veikla, pažinti kultūrą, užmegzti draugystę, praktikuoti lietuvių kalbą.

Pagrindinis reikalavimas lietuvių šeimoms, norinčioms būti mentoriais, tai – noras, atvirumas ir nebijojimas bendrauti.

Šeimos, kurios laukia mentorių iš Lietuvos, yra atvykusios iš Tadžikijos, Turkijos, Sirijos, Afganistano, Irako, Irano. Jeigu integracijos etape migrantai kažko nežino ar susiduria su problemomis, dažniausiai jie kreipiasi į mus, Vilniaus arkivyskupijos „Caritą“. Tačiau kartais kur kas paprasčiau pasiklausti draugų.

Šią Šeimų mentorystės programą įgyvendiname kartu su Pabėgėlių taryba ir menų agentūra „Artscape“. Programą pradėjome dar liepos mėnesį ir, matydami mentorystės naudą ir džiuginančius rezultatus, organizuojame antrą bangą ir kviečiame mentoryste užsiimti ir naujas šeimas.

Moterų ratas – antrasis mūsų projektas, kurį pradėjome vasario mėnesį. Tai – bendruomeninės veiklos lietuvėms ir užsienietėms moterims. Kas antrą sekmadienį susitinkame mūsų bendruomeniniame centre „Kultūrų įkalnė“. Tai – saugi erdvė kalbėtis apie jautrius rūpimus klausimus, drauge kurti ir megzti tarpkultūrinę draugystę. Šie susitikimai ypač svarbūs moterims, kurios Lietuvoje dar neturi draugių, jaučiasi kitokios. Tikimės, kad ši veikla padės joms auginti pasitikėjimą savimi, pažinti naujus dalykus, o kažkam ir gydyti praeities žaizdas. Kviečiame moteris prisijungti.

Kokie yra pagrindiniai migrantų norai, troškimai, įsivaizdavimas apie gyvenimą Lietuvoje?

Imigrantų šeimų norai – labai žemiški. Jie nori, kad jų vaikams sektųsi, kad jie gautų išsilavinimą, susitvarkytų jų sveikata, nurimtų išgyvento karo ar neramumų traumos.

Kai kuriems – buvusiems gydytojams ar teisininkams – tenka pradėti visą profesinį kelią nuo nulio.

Kokiuose etapuose lydite į Lietuvą atvykstančius migrantus?

Visuose etapuose: dirbame ir su prieglobsčio prašytojais, ir su gavusiais prieglobstį, ir su trečiųjų šalių piliečiais, kurie turi leidimą gyventi Lietuvoje arba nacionalinę vizą. Šią vizą gavę gali gauti teisininko, įdarbinimo specialisto, psichologo, vaikų užimtumo pagalbą, organizuojame jiems bendruomeninius renginius.

Aktyviai skatinate savanorystę, o kas sudaro jūsų savanorių komandą ir kaip savanoriai gali prisidėti?

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programoje dirba 20 žmonių, jiems padeda dar 40–50 savanorių. Dauguma savanorių yra žmonės, kadaise patys buvę emigrantais ir žinantys, ką reiškia būti svetimu kitoje šalyje.

Integracijos specialistų veiklos pastaraisiais metais gerokai keitėsi. Anksčiau savanorių veiklos buvo labiau pramoginės. Per karantiną atsirado poreikis padėti organizuoti nuotolinį mokymąsi, o dabar daug savanorių pajėgų nukreipta į prieglobsčio prašytojų stovyklas ir humanitarinės pagalbos užtikrinimą. O pastarąją savaitę užsieniečių integracijos programos darbuotojai savo pajėgas skiria pagalbai Ukrainos pabėgėliams, kad atliepus būtiniausius jų saugumo poreikius, sklandžiai vyktų ir socialinė žmonių integracija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien