Šeimos ir saviugdos centras „Bendrakeleiviai“ kviečia į seminarą „Krikščioniškoji antropologija“

Seminarą ves medicinos ir teologijos mokslų daktarė Ligita Ryliškytė SJE. Bus nagrinėjama šv. Pauliaus, šv. Irenėjaus, šv. Grigaliaus Nisiečio, šv. Augustino, šv. Bonaventūros, šv. Tomo Akviniečio, Karlo Rahnerio ir Bernardo Lonergano teologinė antropologija. 

Registracija į seminarą.

Kodėl reikia kalbėti apie krikščioniškąją antropologiją? Kuo ji svarbi žmogui ir Bažnyčiai? Medicinos ir teologijos mokslų daktarė LIGITA RYLIŠKYTĖ SJE mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Krikščioniškosios antropologijos išskirtinumas. Kuo ji skiriasi nuo klasikinės filosofinės?

Krikščioniškosios antropologijos centre – žmogaus slėpinys biblinio apreiškimo šviesoje. Filosofinė antropologija (klasikinė ar ne) susitelkia ties tuo, ką apie žmogų galime suprasti savo prigimtiniu intelektu. Be abejo, krikščioniškoji antropologija dažnai (ir ne visada kritiškai) rėmėsi filosofinėmis įžvalgomis apie žmogų. Tarkime, šv. Augustinui didelę įtaką darė Platono filosofinė mokykla, kuriai būdinga dualistinė kūno ir sielos samprata, vėliau bent iš dalies pakoreguota šv. Tomo Akviniečio, kuris rėmėsi naujai atrastomis Aristotelio filosofijos įžvalgomis.

Iš laiko perspektyvos šis poslinkis vertintinas pozityviai, nes Aristotelio kūno ir sielos vienovės samprata (sielą suprantant kaip kūno formą) yra artimesnė biblinei žiniai nei platoniškasis dualizmas. Tai ypač aiškiai atsiskleidžia krikščionių tikėjime kūno prisikėlimu amžinajam gyvenimui ir Įsikūnijimo slėpiniu. Panašiai posūkis į istoriją ir subjektą filosofijoje turėjo didelę įtaką dvidešimto amžiaus krikščioniškajai antropologijai, kaip kad regime Karlo Rahnerio teologinėje antropologijoje. Dėmesio centre atsiduria žmogaus kaip dinamiškos, save nuolat pažinime ir meilėje peržengiančios būtybės samprata, jo sąveika su supančiu pasauliu ir istorinė atsakomybė. 

Kitaip sakant, krikščioniškoji teologija nuo pirmųjų amžių neatsiriboja nuo tarpdisciplininio dialogo – ir su filosofija, ir vėliau su kitais mokslais, ypač socialinės srities. Toks dialogas padeda geriau suprasti tikėjimo slėpinių integralumą ir svarbą mūsų konkrečiai istorinei būčiai. Tačiau teologija nėra nekritiška įvairių natūraliai intelekto pasiekiamų įžvalgų atžvilgiu – kaip žinome iš patirties, žmogus linkęs klysti. Pasirenkant dialogo partnerius, pagrindinis matas yra tai, kiek konkrečios įžvalgos suderinamos (arba ne) su Dievo savęs atskleidimu istorijoje, ypač per Įsikūnijimą. Apreiškimo šviesoje galime išskirti dvi krikščioniškosios antropologijos pamatines kolonas, kurios ženklina jos išskirtinumą: neatšaukiama kiekvieno žmogaus kaip Dievo atvaizdo prigimtinė vertė ir tikrojo žmogiškumo atpažinimas Jėzaus Kristaus asmenyje. 

Kodėl mes kalbame apie krikščioniškąją antropologiją? Ką ji duoda tikinčiajam, visuomenei?

Visuomenėje, kuri turi krikščioniškas šaknis (nepriklausomai nuo jos sekuliarizacijos laipsnio), krikščioniškas antropologinis diskursas yra būtinas. Net ir tie šiuolaikinės visuomenės nariai, kuriems krikščioniška tapatybė nėra sava, nėra izoliuoti nuo istorinių procesų, formavusių Europos ir kitų istoriškai krikščioniškų šalių kultūrą. Dauguma šiuolaikinių mąstytojų ir prigimtinių žmogaus teisių, ir kitas humanizmo idėjas bei idealus kildina iš krikščioniškosios tradicijos, kuri yra įsišaknijusi judaizme. Pavyzdžiui, kanadietis krikščionis filosofas Charlesas Tayloras savo knygoje „Sekuliarusis amžius“ (A Secular Age) pateikia išsamią analizę, kaip krikščioniškoji save neatlygintinai dovanojančios meilės (gr. agape) samprata palaipsniui transformavosi į moralinį visuotinio geranoriškumo idealą sekuliariajame humanizme.

Mūsų krašto žmonių savivoką taip pat lemia daugybė sąmoningai ar nesąmoningai perimamų krikščioniškosios teologinės antropologijos prielaidų, darančių įtaką ir dabartinei lietuviškajai polemikai apie lyčių tapatybę ir vaidmenis bei migracijos problemas. Kaip minėta pradžioje, dalis šių prielaidų savo kilme anaiptol nėra nei biblinės, nei krikščioniškos (net jei jos pateikiamos kaip tokios), jos yra susiformavusios krikščionybės sandūroje su vyraujančiomis kultūrinėmis ir filosofinėmis antropologinėmis tradicijomis. Keliai į dialogą ir bendrojo gėrio siekimą mūsų visuomenėje dažnai lieka uždaryti, kol tos prielaidos nėra iškeliamos į dienos šviesą ir kritiškai įvertinamos autentiškos krikščioniškosios antropologijos šviesoje. 

Ar krikščioniškosios antropologijos analizė svarbi Bažnyčios atnaujinimui?

Taip, manau, kad labai svarbi. Krikščioniškosios antropologijos analizė neatstos asmeninio ir bendruomeninio atsivertimo, kuris įmanomas tik dėl Šv. Dvasios veikimo. Tačiau tokia analizė gali padėti paruošti dirvą tam, kad mes kaip Bažnyčios nariai taptume jautresni ir atviresni malonės veikimui. Ši analizė atskleidžia, kad krikščioniškas supratimas apie žmogų nestovi vietoje ir kad šio supratimo raida yra vienas iš laiko ženklų. 

Tai galime nesunkiai pastebėti XX a. Romos katalikų bažnyčios popiežių mokyme, pavyzdžiui, lyčių etikos srityje. Popiežius Paulius VI enciklikoje „Humanae Vitae“ mini pasikeitusias pažiūras į moterį ir jos vaidmenį žmonių bendruomenėje kaip vieną iš priežasčių, kodėl reikia atnaujinti Bažnyčios mokymą apie santuokinį gyvenimą (#2). Panašiai Jonas Paulius II savo 1995 m. „Laiške moterims“ naudojasi krikščioniškos antropologinės analizės vaisiais, atsiprašydamas už tai, kad ne kartą ir pačios Bažnyčios viduje „moterų kilnumas dažnai buvo nepripažįstamas…, nustumiant jas į visuomenės pakraščius“ (#3).

Dabartinio Popiežiaus Pranciškaus posinodinis apaštališkasis paraginimas „Amoris Laetitia“ toliau plėtoja šias įžvalgas, pasmerkdamas bet kokį smurtą prieš moteris ir kviesdamas gėrėtis aiškesniu moters kilnumo bei jos teisių pripažinimu kaip Šv. Dvasios darbu. Cituodamas vieną savo katechezių, Popiežius tęsia: „Kai kas mano, kad daugelis dabartinių problemų kyla iš moters emancipacijos. Tačiau net šis argumentas yra negaliojantis, jis apgaulingas, jis nėra teisingas! Tai – vyriškasis mačizmas.“ (#54). Antropologinė analizė čia pasitarnauja Bažnyčios atsinaujinimui pasmerkiant nuostatas, nesuderinamas su krikščioniškuoju mokymu apie prigimtinę vyro ir moters lygybę. 

Galbūt kurią nors teologinę antropologiją galėtumėte išskirti kaip artimiausią jums?

Negalėčiau išskirti vienintelio teologo, tačiau man didžiausią įtaką darė augustiniškosios-tomistinės minties mokykla, ypač jos perteikimas Karlo Rahnerio ir Bernardo Lonergano teologinėje antropologijoje. Jos centre – žmogaus dvasios judesys lbegalybės (Dievo slėpinio) link per potencialiai beribį (tačiau istoriškai visada ribotą) troškimą pažinti ir mylėti, istorijoje pasireiškiantį siekiu kurti teisingesnį ir gailestingesnį pasaulį. Kadangi tiek Lonerganas, tiek Rahneris buvo jėzuitai, jų teologinė antropologija aiškiai nulemta ir Šv. Ignaco dvasinės tradicijos, kuri man taip pat labai artima. Šv. Ignaco „Dvasinės pratybos“ atskleidžia gilią biblinę žmogaus sampratą, kur visa žmogaus prigimtis – su valia, protu, atmintimi, juslėmis ir t. t., yra atvira Dievo gydančiam ir laisvinančiam veikimui. 

Šv. Ignaco įkvėptas ir mano vienuolinės bendruomenės įkūrėjas, lietuvis jėzuitas t. Pranciškus Masilionis rašė apie pilnutinį išganymą: išganymą, kuris apima visokeriopą žmogaus kaip Dievo paveikslo, taip pat ir viso žmogaus pasaulio perkeitimą. Ignaciniame dvasingume neabejotinai girdime ir Bažnyčios tėvų teologinės antropologijos atgarsius. Kaip pavyzdį galime pacituoti įsimintiną šv. Irenėjaus frazę: Gloria Dei vivens homo – „Dievo šlovė yra (visiškai) gyvas žmogus.“

Nors platoniškojo dualizmo veikiama krikščionybė ne kartą nepagrįstai supriešino sielą ir kūną, dvasią ir materiją, Dievo teikiamo išganymo ir Dievo karalystės ženklai neapsiriboja vien dvasiniu perkeitimu – perkeitimas neaplenkia ir mūsų tikrovės kaip įkūnytos. Šv. Pauliaus minties apie visos kūrinijos dūsavimą tebelaukiant išganymo (Rom 8,22) paskatinti, šiuolaikiniai teologai, tokie kaip Celia Deane-Drummond, pridėtų, kad išganymas galiausiai pasiekia ne tik žmones, bet ir visą kūriniją. Popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato Si‘“ kvietimas į integralų ekologinį atsivertimą puikiai liudija, kad krikščioniškasis dvasingumas turi įtakos viso materialaus pasaulio ateičiai.

Kuo grindžiamas religingumas – jausmu ar protu? Ir ar žmogaus vertę kuria valia ir protas?

Puikūs klausimai! Iš to, kas anksčiau pasakyta, matyti, kad žmogaus nereikėtų skirstyti į atskiras dalis: jausmai, protas, valia, atmintis, juslės – visa yra įkūnyta ir tarpusavyje susiję. 

Religingumas nėra išimtis: jis nėra grįstas nei jausmais, nei protu, jis – abiejų harmonija. Daugiau apie tai ir kaip jie tarpusavyje dera, kviečiu išgirsti būsimame teologinės antropologijos seminare Guronių rekolekcijų namuose. Tik norėčiau pridurti, kad panašiai yra ir su žmogaus verte: nors, pradedant šv. Augustinu, klasikinė Vakarų krikščioniškoji tradicija dažnai Dievo paveikslą žmoguje lokalizavo prote ir valioje, tokia pozicija turi savų keblumų. Pavyzdžiui, ką tuomet galime pasakyti apie vertę žmonių, kurių galimybės naudotis šiomis galiomis dėl biologinių kliūčių yra visiškai apribotos? Biblinėje ir patristinėje teologijoje tokia žmogaus kaip Dievo atvaizdo interpretacija taip pat nėra dominuojanti. 

Biblistai sakytų, kad žmonės yra Dievo atvaizdas, nes jie reprezentuoja Dievą rūpindamiesi vienas kitu ir visa kūrinija. Naujojo Testamento šviesoje Jėzus yra tobulas Dievo atvaizdas, savo gailestinga ir tarnaujančia meile apreiškiantis kiekvieno žmogaus pašaukimą. Taigi kartu su dvidešimto amžiaus teologais, tokiais kaip Catherine LaCugna, kuri seka Rahnerio teologija, galime teigti, kad žmogaus vertė grįsta pačiu žmogiškumo faktu – žmogiškumo, kuris skleidžiasi per teisingą santykį su savimi, kitais, visu sukurtuoju pasauliu ir per tai su pačiu Dievu. 

Krikščioniškosios antropologijos pamatinis įsitikinimas – kiekvienas žmogus turi būti laikomas vertingu vien dėl to, kad jis drauge su kitais žmonėmis yra sukurtas kaip Dievo atvaizdas. Taigi Dievo atvaizdas – taip pat mūsų vertė – slypi ne vien mūsų valioje ir prote, bet visame įkūnytame žmogiškume, kuris skleidžiasi ir bręsta dėl save dovanojančios meilės ryšių. 

Šeimos ir saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ seminaras „Krikščioniškoji antropologija“ vyks rugpjūčio 26–29 d. Guronių rekolekcijų namuose. 

Registracija čia.

Šeimos ir saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ informacija