2021 06 09

Jonė Kučinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Šeimų bendruomenė KANA kviečia poras iš naujo išgyventi vestuvių puotą

Kanos šeimų bendruomenės archyvo nuotrauka

Per dvidešimt metų Lietuvoje KANA programą baigė daugiau nei 200 porų. Daugybę jų, skaičiuojančių kelerių, keliolikos ar keliasdešimties metų santuokos sukaktis, ši bendruomenė ne tik išmokė, kaip per įtemptą dienotvarkę rasti laiko poroje, atnaujinti žvilgsnį vieno į kitą ir vėl mėgautis pasimatymais – bet ir padėjo nusimesti sunkias piktumų naštas ar net išsaugoti bepradedančias byrėti santuokas.

Trys KANA šeimų bendruomenės poros apie tai dalijasi savo patirtimi.

Dažnai lengviau išsipasakoti tikėjimo nei biologinei šeimai

Nepriklausomybės vaikai – Viktorija ir Vykintas Kuodžiai – tik šiemet švęs savo trisdešimtmečius. Jie susituokę septynerius metus, o prie KANOS šeimų bendruomenės prisijungė pernai vasarą.

„KANA porų vasaros stovykla buvo geras atspirties taškas, padėjęs vėl kreipti žvilgsnį vienam į kitą, pamatyti savo vyrą kaip tą, į kurį gali remtis“, – pradeda pokalbį Viktorija ir šypteli: „Žinoma, jei sakyčiau, kad po šios porų savaitės viskas pasikeitė, būtų iliuzija. Problemos, rūpesčiai niekur nedingsta. Bet KANOJE mes išmokome, kaip reikėtų kalbėtis vienam su kitu. Mums tai buvo nelengva, bet pamatėme, kad kitos poros tai daro, ir mes šitai irgi pradėjome praktikuoti.“

„Kaniečiai“ Viktorija ir Vykintas Kuodžiai su sūnumis Jonu ir Petru. Šeimos archyvo nuotrauka

Be to, KANA poroms suteikia ir daugybę kitų įrankių: kaip melstis kartu, kaip kalbėtis sunkiais klausimais, kaip paskirstyti laiką tarp šeimos, darbo ir visuomeninių veiklų.

„Man nėra lengva kalbėti, parodyti savo silpnumą“, – atitaria Vykintas. Jaunas vyras kalba norįs būti tobulas, bet supranta toks nesąs, ir apie tai nėra lengva kalbėti. Tačiau kas mėnesį vykstantys KANA šeimų bendruomenės porų susitikimai mažose grupelėse (po 4–5 poras) moko atsiverti tiek savo bendruomenės broliams ir seserims, tiek ir sutuoktinei.

„Dalytis savo sunkumais, sužeidimais su bendruomene, tikėjimo broliais ir seserimis yra gerokai lengviau nei su šeimos nariais ar biologiniais broliais ir seserimis“, – pastebi Vykintas ir palygina: „Čia, sakyčiau, panašu į išsipasakojimą psichologui, kuris yra svetimas žmogus, niekaip nesusijęs su tavo sužeidimais, kurie neretai atsinešti iš vaikystės, iš šeimos – tad gali kalbėti atviriau, leistis giliau.“

Vykinto žodžiais, ne tik įvairiais intymiais gyvenimo klausimais, bet ir tikėjimo klausimais dažnam yra gerokai lengviau kalbėti su tikėjimo šeima nei su savo biologine šeima. Mat dažnai net ir tikinčiose šeimose nėra tikėjimo gylio.

Pasak Viktorijos, kalbėjimasis, dalijimasis savo rūpesčiais tiek su kitomis poromis, tiek savo poroje yra dovana: „Kai pasidalijame sunkumais su tikėjimo broliais ir seserimis, paaiškėja, kad ir kitos poros turi įvairiausių naštų, kad visi einame per savo iššūkius. Žinoma, gali atrodyti, kad kaip čia galiu dalytis savo bėdomis, tai savotiška stigma. Bet iš tikro tik tada, kai pradedame nebijoti atvirai kalbėti, tada išmokstame išbūti su sunkumais.“

Jauna moteris įsitikinusi, kad sunkumai nėra užkrečiami, tad tikrai nereikia baimintis tiek dalijantis, tiek išklausant kitus. Anot Vykinto, išgirdus, kad ir kitos poros turi rūpesčių auklėjant vaikus ar kitų sunkumų, supranti, kad nesi vienas, kad ir kiti visko patiria.

Bendruomenės malda stiprino labai anksti gimusią dukrą

Tiesa, Viktorijos ir Vykinto patirtis – unikali. Reta tiek KANA pora, tiek bendruomenei nepriklausanti šeima yra patyrusi tai, ką šiemet išgyveno mūsų pašnekovai.

Netrukus po KANA porų vasaros savaitės Viktorija pasijuto besilaukianti. Šia ypatinga žinia pora pasidalijo su bendruomene per rudens rekolekcijų savaitgalį „Moterys ir vyrai: lygūs, bet skirtingi“, vykusį pernai spalį Telšiuose. Bet jau lapkritį dėl nėštumo komplikacijų jaunai moteriai teko gultis į ligoninę. O šių metų vasario 23-iąją Viktorija ir Vykintas susilaukė 24 savaičių, 514 gramų svorio Onos Marijos.

Viktorijos Kuodienės mažoji dukrelė Ona Marija „kengūruojama“ (speciali sveikatinanti neišnešiotų naujagimių terapija, kai ankstuko nuogas kūnelis liečiasi prie mamos, tėčio ar kito artimo žmogaus kūno) ant mamos krūtinės. Šeimos archyvo nuotrauka

Pirmosios mažylės gyvenimo akimirkos ir pirmosios valandos bei dienos buvo kupinos dramatiškų išgyvenimų. Onos Marijos gyvybė buvo labai trapi.

„Mums labai padėjo bendruomenė. Pirmiausia malda. Mes patys daug meldžiamės už Oną Mariją ir su mumis kartu meldėsi ir tebesimeldžia visa bendruomenė bei daugybė kitų žmonių. Ir tai suteikė ramybę ir tikėjimą, kad viskas bus gerai. Aš nežinau, kaip viskas būtų buvę, jei tiek daug žmonių nebūtų meldęsi už Oną Mariją, – tęsia Vykintas. – Na, ir finansiškai taip pat padėjo bendruomenė kaip tik tada, kai mums labiausiai to reikėjo. Dievas tikrai viską žino geriausiai, pats niekuomet taip visko nesudėliotum.“

„Kai yra kritinė situacija, mes mažai ką galime pakeisti, bet galime dvasiškai daug padaryti, nes, kaip Jėzus sakė: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu“ (Mt 18, 20). Ir aš visą laiką jutau bendruomenės maldos galią, kuri teikė ramybę, padėjo priimti situaciją, nepriklausomai nuo to, kaip ji baigtųsi. Iš tiesų gerokai anksčiau laiko gimus Onai Marijai, mes patyrėme daugybę stebuklų: situacija keisdavosi net ne dienomis, o valandomis“, – dalijasi Viktorija.

Fizinę įtampą ir nuovargį dar didino ir tai, kad su Kauno klinikų Neišnešiotų naujagimių intensyvios terapijos skyriuje (reanimacijoje) slaugoma Ona Marija ligoninėje laiką leidžianti Viktorija dėl pandemijos keletą mėnesių negalėjo ne tik pasimatyti su šeima, bet ir apkabinti judviejų su Vykintu penkerių ir dvejų metų sūnelių ar išeiti į lauką pasivaikščioti. Vykintas taip pat tik pirmąją savaitę po gimimo matė Oną Mariją, kai ji buvo ligoninėje pakrikštyta. Visą šį laiką sutuoktiniai bendrauja tik vaizdo skambučiais: Viktorija siunčia Onos Marijos nuotraukas, o Vykintas rodo, kaip jam sekasi namuose su mamos ir sesės išsiilgusiais vyresnėliais.

Šiandien Ona Marija, nešama tėvelių, senelių, kitų artimųjų ir kaniečių maldos, jau gerokai sustiprėjusi. Mama Viktorija viliasi, kad vasarą jos su dukrele jau grįš į namus. „Kartu su vyru jaučiame Dievo paraginimą per Onos Marijos istoriją liudyti Jo daromus stebuklus, kiek daug gali malda“, – tęsia Viktorija.

Per šią patirtį jauna moteris naujai pažvelgė ir į jųdviejų su Vykintu įsitraukimą į KANA šeimų bendruomenę. „Šiomis dienomis galvoju apie Evangelijos pagal Morkų vietą (Mk 6, 7), kur Jėzus siunčia savo mokinius po du skelbti Gerosios Naujienos pasauliui, – kalba pašnekovė. – Aš jaučiu, kad mes irgi esame siunčiami iš savo šeimos „burbulo“, kuriame subuitėjame, eiti į pasaulį ir liudyti. Mes neturime laiko namuose sustoti ir pasiklausyti, ką mums kalba Dievas, nes namuose kitur nusikelia akcentai, o bendruomenė yra kaip tik ta vieta, kuri mums parodo būdų, kaip stabtelti, kaip klausytis ir išgirsti, ką Jėzus mums sako.“

„Bendruomenė yra priemonė į šventumą“, – paantrina Vykintas. Jaunas vyras yra tikras: jei atsiliepiame į Viešpaties kvietimą burtis į bendruomenes ir darome, „ką Jis mums liepia“ (Jn 2 ,5), gyvenime visa ima keistis.

„Kaniečiai“ Inga ir Andrius Kanaporiai su dukromis Liepa, Guste ir Rasa. Šeimos archyvo nuotrauka

Supykus Dievas padeda „jei ne šiandien, tai rytoj“ vėl mylėti sutuoktinį

Inga ir Andrius Kanaporiai KANOJE jau penkta vasara. Vaikystėje juodu buvo aktyvūs skautai, vėliau – skautų vadovai, o bendruomenės ėmė ieškoti gimus pirmai dukrai. „Vaikai paskatino ieškoti bendruomenės, – juokiasi Inga. – Gimus vaikams daugelis porų patiria įvairių krizių, tad pradeda ieškoti atramos. Mes – taip pat.“

Andrius neslepia – jo vaikystė buvo kupina skaudžių išgyvenimų: sudėtingo būdo, priklausomybių turėjęs dabar jau amžinatilsį jo tėtis nebuvo tas pavyzdys, iš kurio jaunas vyras galėjo pasisemti tėvystės įgūdžių. „Gimus vaikui tu turi tapti tėvu, vyru, bet nežinai kaip, o per jėgą to nepadarysi, – sako pašnekovas. – Ir tik kai įsitrauki į bendruomenę, pasikalbi su kitais maldos žmonėmis, pasidaliji su kitais vyrais savo suspaudimais, kažkas, kas buvo tavyje užspeista, ima ir išlaisvėja.“

Tiesa, pradžioje jie ketverius metus dalyvavo kitoje, ne krikščioniškoje programoje, bet, kaip sutartinai teigia abu sutuoktiniai, kadangi joje „nebuvo Dievo“, tai ir dalyvių atvirumas buvo „ribotas“, trūko gelmės.

Vėliau jie vienus metus vedė sužadėtinių kursus ir po metų atėjo į KANĄ, į kurią juos pakvietė bičiuliai skautai, buvę KANOS atsakingieji Elina ir Arenijus.

„Kaniečiai“ Inga ir Andrius Kanaporiai piligriminiame žygyje „Camino Lituano“. Šeimos archyvo nuotrauka

„KANOJE yra Jėzus, nors aš ir dabar supykstu ant vyro, bet pyktis tapo kitoks, minkštesnis. Su Dievo pagalba aš kasdien pasiryžtu iš naujo mylėti ir pasitikėti savo vyru, na, gal ne šiandien (jei būna labai pikta ir liūdna), bet rytoj arba poryt, tai jau tikrai“, – šypsosi Inga ir apibendrina, kad KANA yra savotiška prevencinė skyrybų (o juk Lietuvoje kasmet išsiskiria kas antra pora) programa.

Andrius pritardamas sutuoktinei pabrėžia, kad KANA jiems padėjo atnaujinti jų poros santykį. „Jei mes ir pykstamės, tai vis tiek žinome, kad mes abu gyvensime toliau kartu visą gyvenimą, nebėra jokių kalbų, kad gal čia ne mano žmogus. Su Dievo pagalba mes galime įveikti visus nesusikalbėjimus“, – dėsto Andrius ir paaiškina, kad KANOS programa suteikia kiekvienai porai „įrankių dėžutę“. Vyras šypsosi prisiminęs, kad po pirmosios KANA porų vasaros stovyklos jis septynis mėnesius gyveno tarsi jaunavedys: meilėje, dvasios pakilime, ramybėje, darnoje, nors su Inga jau augino tris dukras.

Inga atvirauja, kad iki KANOS jos supratimas apie meilę buvo per žodį „gauti“. Dalyvaudama bendruomenės programoje ji suprato, kad meilė yra ne „gavimas“, o „davimas“, tai yra kiek pats į sutuoktinį ir santuoką įdėsi meilės, rūpesčio, tiek ir pats gausi. Tik abiem įdedant pastangų laimi abu, o jei tik vienas neriasi iš kailio ir „duoda“ kitam, o kitas tik „ima“ – nieko gero nelauk.

Inga sako, kad šiandien jiems, labai užimtiems, daug dirbantiems žmonėms, KANA yra pasimatymų vieta: „Kasdienybėje mes beveik nesusitinkame, nes dirbame kartais net ir po keliolika valandų. Bet KANOJE prioritetas yra tavo sutuoktinis. Todėl jam reikia skirti laiko savo dienoje, savaitėje. Ir mes tai darome.“

„Kaniečiai“ Inga ir Andrius Kanaporiai piligriminiame žygyje „Camino Lituano“. Šeimos archyvo nuotrauka

Sutuoktiniai turi savo pasimatymų laiką, bendrą poros maldos laiką, taip pat kas mėnesį vykstančius susitikimus su kitomis penkiomis poromis. Jie yra vienos iš šešių KANA porų grupelių vadovai. Pasak Ingos, šiose grupelėse išgirstami pasidalinimai, o supratimas, kad ir kitos poros irgi susiduria su panašiomis kliūtimis, vidiniais išgyvenimais, padeda nepasiduoti ir neįsileisti minties apie skyrybas.

Bendruomenė – poros santykių katalizatorius

Tiek Inga, tiek Andrius yra įsitikinę, kad tarptautinė KANOS programa sutuoktiniams yra viena stipriausių programų Lietuvoje. „KANOJE savo poros santykius gali peržiūrėti ir įsivertinti tokiais pjūviais, apie kokius net negalėtum pagalvoti. Ir mes dargi esame drąsinami tai daryti, – tęsia Inga ir pajuokauja: – Kartais sutuoktiniai bijo važiuoti kartu į Druskininkus ar Birštoną, nes kartu leidžiant laiką gali paaiškėti, kad jie neturi apie ką tarpusavyje kalbėtis. O KANOJE nebijai, nes esi ne vienas.“

„KANOJE suvokiau, kad aš turiu ne žmoną perkeisti, o pats pasikeisti ir kad labai daug kas priklauso nuo mano paties požiūrio, – aiškina Andrius. – Be to, šeimoje gali būti tiek tiesų, kiek joje yra narių.“

Sutuoktinių manymu, bendruomenė yra reikalinga visiems, ypač krikščionims. „Šiandieniame pasaulyje yra labai daug pagundų, labai daug išorės puolimų, ir, jei esi vienas, be bendruomenės, sunku nepalūžti, sunku išsaugoti santuoką“, –paklaustas, kodėl reikalinga bendruomenė, teigia Andrius. O Ingos žodžiais, bendruomenė, ypač porų ar šeimų, yra „išlikimo sąlyga“.

Kanos šeimų bendruomenės archyvo nuotrauka

Tiesa, abiejų sutuoktinių vertinimu, tam, kad iš tiesų pajustum ir patirtum bendruomenės naudą ir į ją įsilietum, joje būtina išbūti bent ketverius metus. „Jei kaip vaikas lakstysi iš vieno būrelio į kitą, iš futbolo į gitarą, iš gitaros į šachmatus, iš šachmatų į dailę, nieko gero nepatirsi“, – vaizdžiai kalba Andrius.

Vis dėlto, net ir kalbėdami apie bendruomenės naudą jų bei kitoms poroms, Andrius ir Inga prisipažįsta: vasarą jiems nelengva susiruošti ir važiuoti į stovyklą tarnauti kitoms, naujai kasmet prie KANOS prisijungiančioms, poroms. „Kiekvieną vasarą mes sakome, kad nevažiuosime, bet atvažiuojame, ir kai pamatome dar keliasdešimt kitų porų su vaikais, iš viso apie pusantro šimto žmonių, tada tas tavo laiko ir jėgų kitam „davimas“ sugrįžta šimteriopai“, – teigia Inga.

„Iš tikro KANOJE nėra kaukių, čia esi autentiškas, niekas tavęs nesmerkia už tai, koks esi silpnas ar kur tau nepavyko, čia visi yra lygūs: ir stambių bendrovių direktoriai, ir gydytojai, ir teisininkai, ir paprasti darbininkai, ir katalikai, ir evangelinių bendruomenių nariai, ir ką tik susituokusios jaunos poros, ir pusamžės, ir vyresnės, jau anūkų turinčios poros. Visi ima ir skuta bulves, plauna indus, – antrina Andrius. – Ir taip pat džiugu, kad mano vaikai mato čia pilnas, nesuirusias šeimas, kad juos supa tikintys tėvai, kad KANOJE visi žmonės šypsosi, šnekučiuojasi, apsikabina vienas kitą, nėra piktumų.“

Pastebėjus, kad dalis žmonių įsitikinę, jog bendruomenės reikalingos tik „senukams“, kurių socialiniai kontaktai susiaurėję ir kurie per gyvenimą prikaupia naštų, sunkumų, o jaunimui bei vidutinio amžiaus žmonėms tai nieko neduoda, Andrius nusistebi: „Žinoma, suaugę žmonės gali bendrauti ir vakarėliuose. Bet kokia ta bendrystė? Ryte po baliaus mane su kitu vyru sieja nebent skaudanti galva, bet, ko gero, net neprisiminsime, apie ką išvakarėse šnekėjomės. Gal kai kam užtenka bendrystės baliavojant, žaidžiant krepšinį ar žvejojant, bet tokioje bendrystėje mažai atvirumo. Štai susitinki kolegą, klausi, kaip gyveni, o jis „paatvirauja“: ‚Ai, labai gerai, turiu daug darbų, nieko nespėju.‘ Bet ar tai bendrystė?“

Danguolė ir Virginijus Bičkauskai. Šeimos archyvo nuotrauka

Bendruomenės labiausiai reikia jaunoms poroms

Danguolė ir Virginijus Bičkauskai susituokę jau 35-erius metus, o KANOJE yra nuo praėjusios vasaros stovyklos. Tiesa, jie jau turi nemenką bendruomeninio gyvenimo patirtį. Danguolė ir Virginijus dar pirmaisiais savo santuokos metais, kurie sutapo su Nepriklausomybės Lietuvoje pradžia, atrado charizmatinę bendruomenę, kurioje prasidėjo jų, kaip krikščionių, augimas. „Kartu derinomės savo santykius poroje, ieškojome savo vietos kaip profesionalūs specialistai naujai besikuriančioje visuomenėje. Esminis dalykas, kurį tuo metu suteikė bendruomenė – tai mokymas apie Kristaus Evangeliją, taip pat ir draugai, bendraminčiai. Tuo būdu stiprėjo mūsų pasaulėžiūra ir moralinės vertybės, sąmonėjome kaip krikščionys, mokėmės savo gyvenime pritaikyti Kristaus mokymą“, – pasakoja Danguolė.

Pasak Virginijaus, klausydami pamokslininkų misionierių, brandžių krikščionių, tikinčių porų, jiedu matė pavyzdį, į ką galėtų orientuotis. Jų dalinimasis tiek savo santuokos, tiek tikėjimo patirtimi padėjo jaunai porai suprasti, kas vyksta jų gyvenime, kaip įveikti savo santykių krizes. „Tie sąmoningi pagrindai ir, aišku, pasitikėjimas Dievo malone ne kartą padėjo išlaikyti gyvenimo laivą nenuskęstant sunkių išbandymų metu, užauginti vaikus, kurie vis dar mato mudviejų meile ir pagarba pagrįstus santykius“, – dėsto Danguolė.

Poros žodžiais, bendruomenės svarbios dar ir dėl to, kad, nuoširdžioje aplinkoje pasidalinus savo skausmu, palengvėja, nes nebelieka vietos gėdai ir kaltei. „Gėda ir kaltė yra du labai gniuždantys jausmai, kurie lydi kiekvieną žmogų, kai jam kas nors nesiseka ar nutinka nelaimė. Kalbėjimasis pašalina įtampą, sudaro sąlygas analizuoti ir ieškoti išeities ar prasmės, o parodyta atjauta sustiprina“, – pažymi Virginijus.

 

Anot sutuoktinių, neretai išsipasakoti bendruomenės nariams, kurie yra svetimi žmonės, dažnai lengviau nei šeimos nariui. „Psichologai galėtų išsamiau paaiškinti, kodėl taip yra, bet veikiausiai dėl to, kad namiškiai turi daugiau lūkesčių vieni kitiems ir nesinori jų nuvilti… savo netobulumu, – svarsto Virginijus. – Kalbėtis su tikinčiaisiais yra paprasčiau, nes visi sutaria vienu esminiu klausimu – tobulų ir absoliučiai laimingų žmonių nėra.“

Kanos šeimų bendruomenės archyvo nuotrauka

Vadinasi, visi turi apie ką pasiguosti, paprašyti palaikymo ar maldos. „Žinoma, ir tokioje erdvėje uždaram ar baugiam asmeniui pernelyg atvirauti gali būti nejauku, tad labai svarbu, kad klausantysis ar moderatorius turėtų jautrią dvasinę klausą, išlaikytų pagarbą parodytam atvirumui, – priduria Danguolė. – Kitaip gali atsirasti ir gilių dvasinių sužeidimų.“

Pora džiaugiasi, kad jų grupelės lyderiai Lina ir Artūras šiemet sukūrė ypatingą atmosferą bendrauti, nors dėl pandemijos dažniau teko susitikti ne gyvai, o nuotoliniu būdu. Sutuoktinių žodžiais, žmogus turi įgimtą poreikį bendrauti, dalintis savo patirtimi, ieškoti paramos ir žinių rūpimais klausimais, ir dėl to jam yra būtina bendruomenė. „Žmonės yra socialinės būtybės, kurios sąmoningai, o kartais gal ir intuityviai ieško bendraminčių, kad gyvenimas būtų įdomesnis ir darnesnis, o kartu ir lengvesnis“, – akcentuoja Danguolė.

Pašnekovų manymu, bendruomenės labiausiai reikia jaunoms poroms, kad jos mokytųsi pasirinkti, darytų teisingus sprendimus, turėtų nuoširdžių draugų, su kuriais galėtų dalintis savo džiaugsmais ir sunkumais, kartu išbandytų, kokios dvasinės vertybės veikia, o kas griauna santykius.

„Jaunimui reikia ieškoti pagalbos ar bendrystės tarp tais pačiais principais besivadovaujančių žmonių. Juk ne vien duona (pinigais) žmonės yra sotūs. Kiek skausmo ir nusivylimo būna jauniems, kai pasirenka ne tuos draugus, nedoras kompanijas, neteisingus sprendimus ar santykius, kurie grįsti apgaule ar savanaudiška manipuliacija. Iš tikrųjų jauniems žmonėms labai svarbu turėti patikimą aplinką dvasinei atgaivai kuriant materialią savo gyvenimo bazę“, – antrindami vienas kitam kalba sutuoktiniai.

KANOS stiprybė – augimas poroje

Esminis Danguolės ir Virginijaus atradimas KANOJE – kad ji skirta porai. „Čia nėra ką veikti pavieniam asmeniui, kaip kad įprasta kitose rekolekcijose ar renginiuose. Žvilgsnis yra nukreiptas į poros santykį, todėl padeda išsigryninti, koks jis, o gal jo jau seniai nebėra. Tokie „restartai“ labai reikalingi, jei pora turi tikslą išsaugoti santuoką, o ne lengvai keisti savo jaunystės pasirinkimą“, – tvirtina Virginijus.

Kita vertus, krikščioniškoje aplinkoje nėra ką veikti asmenims, kurie pasirenka tokį gyvenimo moto: gyvenimas mažytis, tad nėra ko varžytis. „Krikščionybė yra kaip iššūkis ir kvietimas įveikti gyvenimo beprasmiškumą ir žmogaus prigimties egoistinį ribotumą pakviečiant į savo gyvenimą Kristaus Evangeliją“, – tęsia pašnekovai.

Kanos bendruomenė, KANA, Kėvalas
Bendruomenės rekolekcijos: susitikimas su arkivysk. Kęstučiu Kėvalu. KANOS šeimų bendruomenės archyvo nuotrauka

O tai, kad KANA yra atvira įvairioms krikščioniškoms konfesijoms, anot Danguolės ir Virginijaus, yra didelis jos privalumas ir pažanga. „KANOJE yra galimybė arčiau pažinti tai, apie ką esi tik girdėjęs, surasti naujų pažįstamų, plėtoti tiek pažinimą, tiek draugystes. Yra tik viena sąlyga – nė vienai konfesijai nesijausti kuo nors aukštesnei ar svarbesnei. Labai svarbu nepamiršti Kristaus mokymo, kuriame Jis mokė visus būti Dievo vaikais, broliais ir seserimis, Jo bendradarbiais – bendražygiais“, – primena Danguolė.

Pašnekovai akcentuoja, kad ekumeninėje bendruomenėje nesusipratimų gali iškelti tik labai griežtas kokių nors kanoninių tikėjimo dogmų ar istorijos įvykių akcentavimas, dėl kurių ir atsiranda konfesijos, arba asmeninės nuostatos (pvz., nuosavas teisumas ar teisimas, smerkimas). „KANOS objektas yra santuoka, o ji visose konfesijose patiria tuos pačius ar labai panašius išbandymus“, – priduria Virginijus.

Į KANĄ naujos poros įsitraukia vasarą, atvykusios į savaitės trukmės porų stovyklą. Rudenį ir pavasarį vyksta vadinamieji KANOS savaitgaliai (trumpos dviejų dienų rekolekcijos), o žiemą – dar vienos savaitės trukmės rekolekcijos, kurių temos kasmet keičiasi: „Bendruomeniškumas“, „Tyla“, „Šventasis Raštas“.

Paklausti apie „buvimo bendruomenėje atsakomybės naštą“, tai yra tarnystes rekolekcijose, kurios atima laisvą laiką per atostogas, savaitgalius, sutuoktiniai šypteli: „Klausimas, dėl ko tai daroma. Jei dėl savo santuokos išsaugojimo, santykių stiprinimo, pasidalinimo savo patirtimi ir kitų priėmimo – tai ne praradimai, bet atradimai.“

Kita vertus, anot Danguolės ir Virginijaus, kiek laiko žmonės praleidžia virtualioje erdvėje ar monitorių šviesoje ir nemano, kad tuščiai prarado daug laiko – nors dažnai tai būna tik smalsumas ar nuobodulio užmušimas: „Tuo tarpu KANOS veikloje kuriama nauja realybė tarp žmonių, santykių, minčių ir veiklų. Socialumą mėgstantiems, rezultato norintiems žmonėms tai yra tikrai prasminga.“

Kanos šeimų bendruomenės archyvo nuotrauka

KANA – ekumeninė programa poroms

Priminsime, kad KANA yra ekumeninės „Chemin Neuf“ bendruomenės, įkurtos jėzuitų ir charizmatikų, programa porai. Ši programa sukurta 1980 m.

Šiuo metu KANA veikia 50-yje pasaulio šalių, jos programoje dalyvauja daugiau kaip 15 tūkst. žmonių. Bendruomenės veikloje dalyvauja skirtingų denominacijų krikščionys: katalikai, ortodoksai ir įvairių atšakų evangelikai.

Lietuvoje KANA savo veiklą pradėjo 2000 m., o 2002 m. mūsų šalyje surengta pirmoji bendruomenės porų vasaros stovykla. Šiuo metu Lietuvos KANOS šeimų bendruomenės programoje dalyvauja 29 poros, kurių amžius svyruoja nuo 19-os metų iki 70-ies. Kas mėnesį poros susitinka gyvai (o pandemijos metu – nuotoliniu būdu) mažose pasidalijimų grupelėse po 4–5 poras.

Tarptautinė bendruomenė, be programos poroms, dar turi ir kitų programų, skirtų šeimoms ir sužadėtiniams. Taip pat veikia programa KANA Samarija (tai – rekolekcijos, skirtos išsituokusioms poroms) bei KANA vidinio išgydymo rekolekcijos bei kursai: „KANA Welcome“, KANA tėvams.

Lietuvoje kol kas yra kviečiama į KANOS šerdį – KANA poroms programą, o Kaune veikia „Chemin Neuf“ misija jaunimui.

Kanos šeimų bendruomenės archyvo nuotrauka

Pasibaigus karantinui Lietuvoje turėtų pradėti veikti dar viena KANOS misija – tai minėtoji „KANA Welcome“. Ji skirta poroms, norinčioms įsitraukti į KANOS veiklą, tačiau negalinčioms skirti visos savaitės laiko vasarą. Apie tikslią „KANA Welcome“ programos pradžią bus paskelbta bendruomenės svetainėje www.kana.lt, taip pat feisbuko paskyroje.

Atkreiptinas dėmesys, kad svarbiausia KANOS misija yra paremti žmones, norinčius išlaikyti tvirtą poros ir šeimos gyvenimo pagrindą.

Na, o bendruomenės pavadinimas KANA yra kilęs nuo Evangelijos pagal Joną vietos – kurioje aprašomas pirmas viešas Jėzaus stebuklas, kai jis, atvykęs į Galilėjos Kanoje vykusias giminaičių vestuves, prašomas savo motinos Marijos, vandenį paverčia geriausiu vestuvių puotos vynu. „Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (bet tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prižiūrėtojas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiol“ (Jn 2, 9-10).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

KANA – tai puiki proga atitrūkti nuo kasdienybės ir leisti Kūrėjui pakeisti mūsų kasdienybės vandenį į vestuvių puotos vyną. Tikime, kad tai gali įvykti ir Jūsų gyvenime.

Šį straipsnį finansuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš šeimos gerovės projekto „Sužadėtinių rengimas šeimos gyvenimui ir sutuoktinių palaikymo vystymas“, 2021 m.