„Šeimų maršas“, Sausio 13-oji ir melas sau

Komentaras perskaitytas 2022 m. sausio 15 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Per Sausio 13-osios minėjimus rengti politinę akciją – visiškai nesvarbu, ką manai apie valdžią – šlykštu, niekinga ir žema. Tai didžiausia nepagarba, kuriai iki šiol galėjo ryžtis tik tokie veikėjai kaip Algirdas Paleckis, kurį su savo kompanija, kaip ir įvairius kitus prokremlinius ir antivalstybinius veikėjus, taip pat teko išvysti tą dieną prie Seimo. Per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją, bent jau kiek žinau ir kiek pajėgiu atsiminti, net didžiausi demagogai ir populistai nedrįso bandyti užgrobti ar savo tikslams naudoti svarbiausių valstybinių minėjimų ar švenčių. Kad pasirinkta taikyti į būtent Sausio 13-ąją ir būtent Laisvės premijos teikimą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjams ir bendradarbiams, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, Bernadetai Mališkaitei ir Gerardai Šuliauskaitei, deja, vargu ar atsitiktinumas. Žinoma, kam ši data ir jos minėjimas visada buvo kaip ašaka gerklėje.

Taip, didžiulės aukos, visų pirma atidavusiųjų savo gyvybę aną 1991 m. sausį dėka šiandien esame laisva ir demokratinė valstybė. Demokratijoje niekuomet nebūna visiškos vienybės ar visiško sutarimo. To ir negalima siekti neatsisakant demokratijos. Tačiau iki šiol Sausio 13-osios minėjimai buvo viena tų nedaugelio datų, kai įvairios politinės ambicijos ir aistros buvo paslenkamos į šalį, o kažką prieš anuomet žuvusiuosius ir Lietuvą burnodavo tik grupelė prokremlinių marginalų.

Taip, valdžią galima ir būtina kritikuoti, taip, niekas neprivalo jai pritarti, bet ar tikrai bloga valdžia yra motyvas taikytis į vieną rimčiausių valstybinių minėjimų? Socialiniuose tinkluose tuojau atsiskleidė visų etatinių kovotojų prieš vakcinas veidmainiškumas – esą didžiausia nepagarba yra ne minėjimą paversti savo politiniu spektakliu, o tautos negerbianti valdžia (išvis itin papilto mada kalbėti „Tautos vardu“), esą ne baubimas buvęs nepagarbus, o kaip tik baubikus gėdinantieji elgiasi nepagarbiai. Apie skiepus ar Covid-19 galima manyti ką tik nori, bet tai neatsako į klausimą – kodėl Sausio 13-osios minėjimą ir Laisvės premijos teikimą „Kronikos“ leidėjams reikėjo užgožti savo dėmesio troškuliu? Jei čia ne arogancija, tai nežinau, kas yra arogancija.

Beje, kadangi ten buvau, galiu patvirtinti, jog buvo švilpiama buvo ne tik kalbant premjerei ar Seimo pirmininkei, bet ir ses. Bernadetai Mališkaitei. Tai labai aiškiai parodė, kad didžiumai atėjusių į protestą Sausio 13-osios ir aukų atminimas visiškai nerūpi, dalis turbūt išvis nelabai suprato, kokio pobūdžio renginys čia vyksta. Nelabai kas ten turbūt žinojo, kas ta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Baubimo ir švilpimo nebuvo tik kalbant prezidentui Gitanui Nausėdai. Kai kalbėjo Paulė Kuzmickienė, taip pat gerokai mažiau ūbauta, bet, spėčiau, tik dėl to, kad dauguma susirinkusiųjų į protestą nelabai žinojo, kas ji tokia.

Kas blogai su protestu per minėjimą? Kai kas jau spėjo apie tai paklausti ar net pradėjo aiškinti, kad esą viskas čia buvo gera ir gražu. Filosofė Simona Merkinaitė socialiniame feisbuko tinkle parašė žymiai ramiau ir skaidriau nei aš kada nors sugebėčiau: „2021 m. išdidžiai buvo minimos dvi sukaktys – 30 metų nuo Sausio 13-osios ir 80 metų nuo Holokausto Lietuvoje pradžios. Panašu, kad nei viena, nei kita data kai kurių neišmokė nieko, svarbiausia – kuklumo ir pagarbos kitiems. Visi mūsų minėjimai yra politinių taškų rinkimas (priklausomai nuo to, kas kuo tiki). Tą patvirtina vakar [2022 m. sausio 13 d.] diena. Galima kalbėti apie valstybės ir jos simbolių niekinimą, o galima apie nepagarbą, kuri kyla iš kažkokio metafizinio aukos sindromo. Šių aukų vargai begaliniai. Tai jums ne tas skausmas, kurį išgyvena artimieji ir mylimieji tų, kurie žuvo, ne tų, kurie visam gyvenimui paženklinti siaubų, kuriuos teko liudyti, kai tankai traiškė žmones […]. Minėjimų esmė – atminti aukas. Taip žmonės, kuriems istorija yra galbūt bent iki šiol buvo atlaidesnė, be gėdos užsideda aukų rūbus. O aukos, tikrosios Sausio 13-osios aukos, buvo nutildytos ir liko šešėliuose.“

Beje, mačiau mitinge ir vaikštančiųjų su popierinėmis geltonomis Dovydo žvaigždėmis. Esą – mes mažne nacių sukurtų getų ir mirties stovyklų kankiniai. Bet toks lyginimasis yra pagrįstas melu. Lygintis su Holokausto aukomis galima tik arba būnant visišku ciniku, arba nelabai suprantant, ką darai. Bet vaikščiojo šie žmonės, šūkavo ir net atėję į minėjimą nei prie jų lindo, nei juos mušė ar žemino. Tad tikrai esama mūsų visuomenėje tolerancijos ir proto.

Tačiau yra dar viena bėda – 2014–2015 m. visi prokremliniai ir antivalstybiniai elementai dabinosi „koloradinėmis“ juostelėmis (ir buvo pelnytai laikomi politiniu užribiu), o dabar jie bando uzurpuoti valstybinius Lietuvos simbolius. Pagal vaizdą iš karto po Laisvės premijos teikimo – kokie 40 proc. žmonių buvo visiškai normalūs ir atėjo į minėjimą. Tiesa, protestuotojai ne tik nesilaikė jų mitingui paskirtos aikštės pusės, bet ir tarp į minėjimą atėjusių žmonių bandė įsimaišyti taip, kad visi atėjusieji atrodytų kaip mitingo dalyviai. Dėl to nemažai į minėjimą susirinkusių žmonių nežinojo, kur jiems dėtis ar kur stovėti. Daugelio ilgus metus keikta neužmirštuolė, beje, buvo vienas nedaugelio dalykų, leidžiančių minioje atpažinti tuos, kurie atėjo į minėjimą ir Laisvės premijos teikimą, o ne dergtis ir šūkauti. Beje, jau panašu, kad išpuolių ir chamizmo galima tikėtis ir per Vasario 16-ąją.

Sunku sugalvoti tam tikrą apibendrinimą to, kas įvyko. Viena gal aišku, kai kurių aukštas pareigas ėjusių ir einančių politikų, viešųjų intelektualų, taip pat dvasininkų bei hierarchų flirtas su „Šeimų maršu“ ir kovotojais prieš skiepus šitą išsityčiojimą įgalino. Stebėtis būtent dabar čia atrodytų keista: ar verta buvo tikėtis kažko kitko? Bet gal visgi yra apie ką susimąstyti, jei vienoje pusėje matai einant ne tik pasiklydusius, nelaimingus ar pykčio aptemdytus žmones, bet ir visus antivalstybinius marginalus? Tai neatrodo kaip gana ryškus signalas, kad kažkas negerai? Buvo, žinoma, ir šiaip sveiką protą praradusių, nelaimingų ar piktų žmonių.

Žinoma, turbūt vėl kalta valdžia, Europos Sąjunga ar supuvę Vakarai. Tik ne tie, kurie elgiasi kaip chamai, ne tie, kurie kviečia smurtui ir jį kursto. Tik ir šita racionalizacija tėra melas, kurio įsikibę dabar save guodžia dalis patriotų, su radikalais nuėjusių obuoliauti.

Vienu dalyku visgi galime save paguosti. Anuomet jedinstvininkai ir kitos tamsos jėgos nelaimėjo, nelaimės ir naujoji jedinstva. Jedinstvos vienybė nenugalėjo ir nenugalės Sausio 13-osios vienybės. Padėk mums, Dieve.