Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Šeimyninis choras, arba tiek, kiek Dievas dovanos

Daina ir Tomas Stravinskai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. rugsėjo mėn. (9) numerio.

Šios vasaros gauta nepaprasta dovana – susitikimas su Daina ir Tomu Stravinskais, užauginusiais penkiolika sūnų ir vieną dukterį. Tomas juokiasi, jog į dažnai užduodamą klausimą: „Ar turite daug vaikų, nes laukėte mergaitės?“ jo atsakymas: „Ne, ji nėra jauniausias vaikas šeimoje.“ Gausus vaikų būrys byloja apie Dainos ir Tomo apsisprendimą priimti jų tiek, kiek Dievas dovanos.

Kokių reakcijų gimstant vaikams sulaukėte iš aplinkinių?

Tomas: Susituokėme jauni. Buvo aišku, kad kiek Dievas duos vaikų, tiek ir bus. Kai kas palaikė ir sveikino, kai kas stvėrėsi už galvos. Tėvams buvo keista, bet ilgainiui susitaikė. Kai tuokėmės, Dainos draugė sakė: „Nesijaudink, Tomai, kiek uždirbsi pinigų, tiek. Likusius Dievas duos.“ Kartais turėjome daugiau, kartais mažiau, bet mus visada supo labai geri žmonės.

Jau santuokos pradžioje žinojote, kad būsite atviri gyvybei?

T.: Įsivaizdavau, kad gali gimti daugiausia penki vaikai, na, šeši, septyni. Sesuo sakė, kad paprastai daugiau dešimties vaikų nebūna. Dešimt atrodė labai daug. O gimė šešiolika ir yra labai gerai.

Dievas duoda gyvybę, kuri turi ateiti. Tai ne daiktai, kuriuos gali sustatyti į sekciją, o asmenybės, nemirtingos sielos. Jeigu priešinamės gyvybės atėjimui, priešinamės Dievo valiai. Taip supratom anksčiau, taip suprantam ir dabar.

Ar turėtumėte tiek vaikų, jei būtumėte netikintys?

T.: Kas būtų, jei nebūtume tikintys, net neįsivaizduoju. Mano tėvai buvo laisvamaniai, tačiau būdama maždaug penkiasdešimties mama ėmė ieškoti Dievo, pradėjo lankyti protestantišką bažnyčią – sekmininkų bendruomenę. Man tuo metu buvo maždaug 12 metų. Tada prasidėjo ir mano tikėjimo kelionė. Sekmininkų bendruomenėje esu jau 50 metų.

Ar Jūsų tėvams darėsi ramiau matant, kaip sekasi auginti vaikus?

T.: Tai turėjo esminę reikšmę. Dainos tėvas buvo geras žmogus, bet nusiteikęs prieš protestantišką judėjimą. Vis dėlto matant, kaip vaikai auga, mokosi, vėliau dirba, kokie jie verslūs, jam tai darė didelį įspūdį.

Mano tėvas buvo išsilavinęs, taktiškas, šeimyninis, nors ir griežtas, žmogus. Dabar man jo griežtumas labai tinka. Jis nesikeikė, nevartojo alkoholio, tai darė didelį įspūdį ir tai mane suformavo. Tėvas įtikėjo būdamas jau pensininkas.

Dainos ir Tomo Stravinskų šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip Jums pavyko vaikus užauginti savarankiškus?

T.: Nežinau, ar mes teisingai auklėjam vaikus, bet man atrodo mistika, kaip vaikas gali kristi ant žemės šaukdamas parduotuvėje. Neįmanoma, kad vaikas lįstų į stalčių, kuriame sudėti ne jo daiktai. Ugdome pagarbą suaugusiajam. Reikalaudavau iš vaikų padaryti darbą laiku, neatsainiai ir iki galo.

Rimantas, būdamas 11–12 metų amžiaus, namie įrengė parduotuvę. Nupirkęs keletą skanėstų, sudėjo į sekreterą ir pardavinėdavo grįžtantiems iš darbo broliams. Kai jam nusibodo, verslą pardavė. Darže buvau paskirstęs visiems lysves, kurias turėdavo nuravėti. Vyresnieji šiam darbui samdydavo mažesniuosius brolius. Sodyboje Druskininkuose Rimantas su Audriumi vėlgi savarankiškai įrengė kavinę. Vienas gatvėje laikė plakatą, o kitas pilstė kavą kieme po medžiu. Žmonės sustodavo ir pirkdavo, jiems būdavo nuostabu, kad vaikai tokie savarankiški.

Vyriausias sūnus užėmė aukštas pareigas statybose, jis priimdavo 16–17 metų amžiaus brolius dirbti vasarą. Vaikai grįždavo namo taip pavargę, kad net nevalgydavo. Jie greit nusprendė, kad darbininkais būti nenori, todėl reikia mokytis.

Aš irgi buvau verslus. Remontavau automobilius, o atėjus Nepriklausomybei įkūriau akcinę bendrovę – automobilių remonto dirbtuves. Vaikai tai matė ir mokėsi. Dabar jie turi savo verslus, visi gyvena Lietuvoje.

Sunki užduotis sužiūrėti, kad vaikų darbai būtų tinkamai atlikti.

T.: Taip, mūsų mažiausi vaikai šiek tiek nukentėjo šioje srityje, nes daugiau praleidom pro pirštus, taip pat ir moksluose. Mums labai pasisekė, kad turėjome neįkainojamą mano tėčio, mokytojo, pagalbą. Tik paskutiniai 5–6 vaikai negavo jo priežiūros. Tėtis ateidavo pas mus kaip į darbą ir su visais vaikais ruošdavo pamokas. Kol vienas taisė gramatiką, su kitu sprendė matematiką. Tėtis buvo griežtas, bet angeliškos kantrybės.

Kalbant apie paklusnumą… Auginame trimetį, kuris sako: „Neisiu į darželį“, ir stovim abu vidury gatvės.

T.: Gal aš truputį hiperbolizuoju. Kartais užbėgdavau įvykiams už akių paskatinimais. Buvo taisyklė – važiuosim į darželį pro kioską ir jame galėsi ką nors išsirinkti. Mūsų vaikai taip pat nebuvo angeliukai, nei maži, nei vyresni.

Šiandien gyvenate nuosavame name, o kur gyvenote anksčiau?

T.: Su keturiais vaikais gyvenome vieno kambario bute, vadinamoje chruščiovkoje. Kai keturių kvadratinių metrų virtuvėje laisvą plotelį užimdavo vežimėlis su miegančiu mažuoju, o kambaryje po pietų miegodavo trys vyresnėliai, mums likdavo ,,trečiasis“ – vonios kambarys. Ten buvo galima pasidžiaugti tyla bei ramybe ir išgerti arbatos.

Tuo metu dirbau statybinėje organizacijoje, stovėjome eilėje gauti butui. Kažkas „pasufleravo“ nueiti pas ministrą. Priima tik pavaduotojas, o jo atsakymas standartinis – laukti. Kai sekretorei atsibodau su skambučiais, ji pasakė, kad ministras į darbą ateina 40 min. anksčiau: galiu ateiti ir tikrai su juo susitiksiu. Taip ir padariau. Susitikau ministrą, papasakojau jam savo situaciją ir mums buvo skirtas keturių kambarių butas. Tai buvo Dievo ranka, galiu drąsiai liudyti.

Butas buvo be apdailos. Per du atostogų mėnesius išmokau buto įrengimo darbų. Kai jau reikėjo kraustytis, Daina pagimdė ir ją su mažyliu parsivežiau į naują butą. Jame gimė penki vaikai, o tada atsikraustėme čia.

Namas turbūt irgi turi savo istoriją?

T.: Jį taip pat gavome stebuklingu būdu, Dievui pamačius, kad su dešimt vaikų mums reikalingas didesnis plotas. Pirmais Nepriklausomybės metais banko taryba nusprendė padaryti labdarą – padovanoti mums dviejų kambarių butą. Viskas eina laiptelis po laiptelio, Dievo numatyta tvarka. Taigi turėjom du butus, dešimt vaikų ir tik pasvajodavome apie nuosavą namą, nes net ir pardavę abu butus jo įpirkti negalėjome. Nustojome žiūrėti skelbimus ir vieną butą nuomojome. Kartą Daina po ilgo laiko tarpo vėl nupirko skelbimų laikraštį Alio reklama. Man grįžus iš darbo ji lyg tarp kitko pasakė, kad Pilaitėje parduodamas namas. Netikėtai sau pačiam atsakiau, kad kol ji šildys valgyti, aš nuvažiuosiu pasižiūrėti. Grįžęs pranešiau, kad jau susitariau ir perkam namą. Šeimininkai sutiko laukti, kol parduosime butus, ir leido mums tvarkytis namą. Taip 1996 metais atsikraustėme čia.

Kokie Jūsų šeimos bendri pomėgiai?

T.: Bendrų pomėgių turime galybę. Pirmas yra skaitymas. Jis pakeitė televizorių, kurio neturėjome. Susėsdavo 5–7 vaikai, kuriems įdomu, ir mes valandų valandas skaitydavome. Daina, jei nereikėdavo sūpuoti mažylio, tuo metu galėdavo atsikvėpti su mezginiu.

Antras – muzika. Mokam šimtus giesmių. Kai kurie vaikai yra baigę muzikos mokyklą, aš visą gyvenimą grojau gitara, vėliau susižavėjau akordeonu. Beveik visa šeima puikiausiai groja ir gieda – turime šeimyninį chorą. Mano tėvas buvo chorvedys, o visa giminė – muzikantai. Muzika ir dainavimas mūsų šeimoje yra kaip maistas.

Vasaras leisdavome tėvų sodyboje Druskininkuose. Patį mažiausią vaiką palikdavome Vilniuje su Dainos teta, kad turėtume šiek tiek laiko sau. Mums tai buvo didžiulė palaima, o mažiausias būdavo jau pakankamai ūgtelėjęs, kad pabūtų su teta.

Kiekvieną vakarą su vaikais žaisdavome krepšinį arba futbolą. Dariau tai su didžiausiu malonumu. Laimėjusiai komandai pirkdavau ledų. Visas kaimas skambėdavo nuo emocijų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jūsų vaikai nebuvo prilipę prie televizoriaus ar kompiuterio. Ar jie jautė trūkumą dėl to tarp bendraamžių?

Daina: Mokykloje, be abejo, jautė tam tikrą išskirtinumą, tačiau ne dėl medijų trūkumo, o todėl, kad buvo tikintys.

T.: Joks trūkumas vaikų emociškai nepaveikdavo, nes jie buvo susidomėję kitais dalykais ir augo kitokioje terpėje – daugiau draugavo su bendruomenės jaunimu. Be to, vaikai lanko krikščionišką mokyklą ir joje turi draugų.

Tomai, ar Jūs, kaip atsakingas už šeimos finansus, susidūrėte su nerimu, kaip reikės išgyventi?

T.: Visada pasitikėjome Dievu. Buvo visko, bet tikrai niekad netrūko maisto, drabužių. Nesididžiuodamas sakau, kad nesimeldžiau prašydamas pinigų. Meldėmės, kad vaikai užaugtų tikintys, laikytųsi Dievo, nenukryptų.

Išsiskiriate savo pasitikėjimu ir užtikrintu žinojimu, kad Dievas Jumis pasirūpins.

T.: Mes tokių šeimų daug pažįstame, todėl, atrodo, nieko nuostabaus. Pažiūrėjus atgal, gal ir nenorėčiau iš naujo gyventi. Jau norisi ramybės. Tačiau kol kas neįsivaizduoju ir gyvenimo visiškoje tyloje dviese. Keturi vaikai namuose – pats tas, tegul jie dar pabūna. Iš tiesų namuose niekada ir nebūna tuščia. Čia vyksta pamaldos, šalia gyvena sūnus, yra automobilių remonto dirbtuvės.