2022 06 26

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Sekimo Kristumi iššūkis

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Kai kuriuose vertimuose rašoma, jog Jis nukreipė savo žingsnius. Šiuo atveju „veidas“ ir „žingsniai“ esmės nekeičia: Jėzaus judėjimo kryptis vienintelė – ėjo į lemtingąją Jeruzalę (Judėjos karalystės sostinę) kentėti bei mirti, kad mes galėtume amžinai džiaugtis ir klestėti... Vis dėlto čia Jėzaus veido nukreipimas turi daugiau poteksčių nei tik žengimas kojomis.

Jėzaus veidas visada skleidžia ramybę, meilę ir nesugriaunamą viltį, liudijančią, kad žemiškoji Jeruzalė – ne paskutinė Jo gyvenimo stotelė. Iš Jo veido sklinda tiesa, kuri traukia mūsų širdis, kai prisimename, jog tik ji padaro mus laisvus priimti į savo kelionę ne tik Gyvenimo žodžius, bet ir patį jų Autorių. Nors mūsų nuodėmių kumščiai Jo veidą subjauros (žr. Mt 26, 67), Jis vis tiek kantriai bei ramiai į mus žvelgs, tarsi klausdamas: Ar ilgai jūs taip elgsitės? Visada prisiminkite: darydami bloga labiausiai kenkiate sau, nes išniekinate savo kūno bei širdies šventoves ir rizikuojate prarasti tai, dėl ko Aš iš dangaus buvau siųstas pas jus… Taigi ar pajėgsime nenusigręžti nuo Jo apspjaudyto veido, kai Jo neužgesinamą gerumo švytėjimą temdys mūsų kalčių debesys, pro kuriuos negalės prasiskverbti gelbstinti malonės šviesa, ir mes (dėl savyje tebeveikiančio klastingo savanaudiškumo) toliau keliaklupsčiausime savo netikrajam aš?

Jėzaus mokiniai, išsiųsti į misijas, supyko, kad vieno Samarijos kaimo gyventojai jų nepriėmė. Prisiminkime, kad anuomet dėl religinių ir tautinių priežasčių žydai su samariečiais nebendravo. Kai mokiniai Jokūbas ir Jonas išgirdo apie samariečių nesvetingumą, jų pyktis užtemdė jiems protą ir jie nebepajėgė suvokti gilesnės ištartų savo žodžių prasmės: ,,Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!” (Lk 9, 54). Nutraukti žmonių egzistenciją žemėje – tapti Dievu, kurio vienintelio rankose trapūs mūsų trumpo gyvenimo siūlai, ir tik Jis žino, kiek mums skirta gyventi ir kokia bus galutinė mūsų lemtis…

Jėzui su mokiniais einant keliu, vienas žmogus pareiškė norą visur Jį sekti. Jėzus jam tarė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58). Koks nuolankus ir gilus palyginimas! Gyvūnų Kūrėjas ir nuolatinis jų gyvybės Palaikytojas Jėzus neturi net nuosavo būsto kambarėlio, o neprotingi padarėliai, net nesuvokdami jiems suteiktos duotybės, gali laisvai naudotis savų „pastogių“ jaukumu. Dievas Sūnus – tikrasis visų lobynų Viešpats – gyvena kaip elgeta, kad, būdamas laisvas, kuo daugiau patrauktų žmonių širdžių, nes dėl jų atpirkimo teks ant kryžiaus priešmirtinę „poilsio“ buveinę įsirengti…

Širdžių Tyrėjas iš karto mato, kas gali Juo sekti, ir kviečia: „Sek paskui mane!“ Kai prabyla įsikūnijęs Viešpats, reikia suprasti, ko Jis iš mūsų nori, ir čia ir dabar pradėti daryti, o ne neatidėliotiną sekimą Jėzumi vilkinti. Beje, iš pažiūros priežastis nepaklusti Jėzui ir neiti su Juo drauge atrodė iš tiesų motyvuota. „Palaidosiu savo tėvą, tada būsiu laisvas, ateisiu ir visą likusį gyvenimą seksiu Tave, Jėzau!“ Anuomet judaizmo ir helenizmo pasaulis laikė šventa pareiga palaidoti savo namiškį. O ir šiais laikais ar gali būti mažiau gerbiami mirusieji? Nekvestionuojama dorybė tinkamai saviškių laidotuvėmis rūpintis…

Tačiau šis atvejis buvo išskirtinis. Jėzus žinojo, jog, jei tas būsimasis sielų žvejys grįš namo laidoti savo tėvą, drauge su juo palaidos ir savo kunigystės pašaukimą. Karste numirėlis ir drauge neįkainuojamos vertės pašaukimo perlas? Nesuderinami dalykai!  Tik amžinybėje įmanoma sužinoti, kiek žmonijos istorijoje buvo pašauktų sekti Kristumi – tapti visuomenei gyvybiškai reikalingais kunigais bei pašvęstojo luomo nariais ir kiek daug antgamtinių malonių prarado pasaulis dėl jų neryžtingumo apsispręsti sekti Kristumi, padedant aplinkiniams siekti išganymo…

Kai prigimtinė namiškių meilė viršija Jėzaus meilę, Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Nedera jaunuoliui grįžti pas tėvus, kad su jais net atsisveikintų, kai jie, užuot palaiminę savo atžalą ir su malda palydėję pas Kristų (į kunigų seminariją ar vienuolyną), maldauja ar net tol reikalauja pasilikti šeimoje ir rinktis kitą pašaukimą, kol jis pagaliau paklus savo tėvų įnoriams. Be abejo, atsakomybės našta gula ir ant pašauktojo Jėzų sekti pečių. Nepaklusti šiam Kristaus kvietimui tolygu atsisakyti Jo kilniausios malonės, nes visos kitos Jo dovanos nebeprilygs tai, kurioje slypi Jo kupina meilės Širdis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.