Sekmadienio meditacija. Kokia yra mano dykuma?

Šiandien pirmasis pranašo Izaijo skaitinys mums pasakoja apie fantastiško grožio dykumą. Dykumą, kuri pražysta gėlėmis, dykvietę, kuri krykštauja džiaugsmu. Kokia graži ta dykuma! Net ir be pražydusių žiedelių ji, bent internete atsidarius dykumos vaizdus, atrodo jauki ir šilta. Ypač dabar, žiemą.

Tačiau ar tikrai dykuma tokia miela vieta? Juk čia dieną labai karšta, naktį – šalta, visur smėlis… su kroksais tikrai nepavaikščiosi, nes kojas nutrins. Taigi realiai žiūrint – koks čia gali būti džiaugsmas dykumoje, jei ne su turistiniu autobusėliu trumpam atvažiuoji pasižvalgyti?

O jei pažvelgsime dar giliau? O kas, jei kiekvienas iš mūsų savo širdyje nešiojamės didesnę ar mažesnę dykumą? Ką su ja daryti?

Tikriausiai turime išdrįsti įžengti į savo dykumą, pamatyti savo smėlynus. Kas yra tavo dykuma? Į šį klausimą nėra malonu atsakyti, tačiau tik susidūrę su nenupudruota savo tikrove galėsime giliau susitikti Dievą, kuris yra Dievas ne tik žaliuojančiose mūsų sėkmės, grožio ar tobulumo pievose, bet ir ne tokiose jaukiose dykumose.

Ses. Adelė Pilipavičiūtė CC yra Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro referentė, Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos vienuolė.