Sekmadienio meditacija. Melstis nuolat ir įkyriai

Šiandienos Evangelijoje girdime, kaip Jėzus juokauja! Nors Biblijoje niekur neparašyta, kad Jėzus juokėsi, tačiau jo sąmojį, netgi ironiją galime įžvelgti.

Štai savo mokiniams padiktavęs „Tėve mūsų“ maldą, netrukus jis sako, kad melstis turime daug ir net įkyriai: pateikiama komiška situacija, kai vidury nakties kaimynas beldžiasi pas kitą kaimyną ir prašo paskolinti valgyt. Nelabai mandagu, tačiau Jėzus ragina: belskimės tol, kol tokio įkyrumo neapsikentęs kaimynas duos mus tiek, kiek reikia.

Kitas Jėzaus sąmojis apie maldą: „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną?“ Biblijos tyrinėtojai sako, kad išgirdusi tokius palyginimus, auditorija turėjo tiesiog lūžti iš juoko. Tai yra to meto kultūros humoras, nes (priešingai negu mūsų dienomis) anuomet niekas net negalėjo įsivaizduoti tokių baisių tėvų.

Taigi, kai kartais pernelyg įsisvarstom, kaip gi čia stiprinti savo dvasinį gyvenimą, kaip priartėti prie Dievo ir t. t. – Jis Pats mus lengvai nuleidžia ant žemės ir (greičiausiai) šypsodamasis kviečia nesusireikšminti.

Kita vertus, palyginus su Dievu, mes be jokių diskusijų esam tartum zyziantys vaikai. Ir Jėzus leidžia suprasti, kad tai nėra blogai.