Sekmadienio meditacija. Neatlieptų lūkesčių akivaizdoje

Justinas Ambrazas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiandien, švęsdami Jėzaus Krikštą, užbaigiame Kalėdų laiką ir jau ryt pradėsime keliauti eilinio liturginio laiko ritmu, kuriam mus ir paruošia šio sekmadienio skaitiniai.

Šiandienos Evangelija mums dar kartą primena, kad Dievo mintys – ne mūsų mintys, jo keliai – ne mūsų keliai (Iz 55,8). Per Kalėdas su didžia pagarba prisimename, kad pats Dievas, prisiėmęs kūną, įžengia į žmonijos istoriją, gimdamas paprasčiausiame tvarte, tačiau vartydami mūsų evangelijų puslapius matome, jog žydai vis dėlto vylėsi kitokio Mesijo pasirodymo.

Klausydami Jono Krikštytojo aiškiai atpažįstame šio galingo Mesijo lūkestį. Jeigu pažvelgsime, kaip prasideda evangelisto Mato pasakojimas apie Joną ir ką šis sako, greitai suprasime, ko vylėsi ir pats Jonas: jis vadina fariziejus ir sadukiejus, t. y. tautos vedlius, angių išperomis, kurios bėga nuo besiartinančios rūstybės; kirvis, sako Jonas, jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas nevaisingas medis bus iškirstas ir sudegintas, o po jo ateina galingesnis už jį, ir jo rankoje vėtyklė. Tokį Mesijo lūkestį sudrebina Jėzus, kuris dar nepradėjęs savo viešosios veiklos ir dar net neturėdamas nė vieno mokinio ateina ir prašosi būti pakrikštytas.

Justinas Ambrazas yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas.