Sekmadienio meditacija. Negyventi sau pačiam, bet kitam

Šiandien Evangelijoje pagal Matą girdime Jėzaus kreipimąsi į mokinius kiek neįprastu būdu. Jėzus savo mokinius pavadina žemės druska.

Žydų kultūroje druska buvo naudojama trimis būdais: maistui paskaninti, kaip konservantas ir kaip smilkalų dalis. Tačiau Šventasis Raštas kalba apie tai, kad mes esame toji druska – tie, kurie darome kitų gyvenimams įtaką. Druska… Atrodo, kiekvienuose namuose esantis prieskonis. Ir kasdien Šventasis Raštas mus ragina būti tuo prieskoniu pasaulyje…

Ar kada nors teko valgyti prėską arba persūdytą maistą? O tinkamai pasūdytą?

Taip ir mūsų kasdienybėje esame tie, kurie galime kitų gyvenimus paskaninti arba persūdyti. Santykyje su kitu galime padaryti save centru ir tą santykį persūdyti – padaryti nebeskanų, arba santykyje centru padaryti Dievą ir taip leisti, kad visos proporcijos būtų teisingos. Leisti Dievui per save prisiliesti prie kito žmogaus gyvenimo.

Tačiau Jėzus neapsiriboja vien tik druska. Jis savo mokiniams sako: Jūs – pasaulio šviesa. Man ši vieta dažnai primena Velyknakčio liturgiją, kai uždegame savo žvakes nuo Velykinės Žvakės. Tuomet prieš akimirką buvusi tamsi Bažnyčia sušvinta žvakių šviesa.

Taip ir mes užsidegę Kristumi šviečiame pasauliui Jo šviesą. Kiekvieną kartą priimdami Eucharistiją, mes užsidegame ta šviesa, mes maitiname šviesą, esančią mumyse.

Aistė Karpytė yra Dievo Gailestingumo šventovės bendruomenės narė.