Sekmadienio meditacija. Pragaro ir Dangaus tikrovės

Jėzus pateikia palyginimą apie vieną turtuolį ir vieną vargšą, vardu Lozorius. Baisiai gyvenime prisikentėjęs vargšas po mirties patenka į Abraomo prieglobstį, galėtume sakyti – Dangų, o turtuolis atsiduria pragare. Pastarojo žmogaus elgesys tiesiog šokiruoja: iš tolo pamatęs Abraomą, jis iš pradžių maldauja pasigailėjimo, bet čia pat sako: „Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį.“ Mat baisiai karšta.

Cinizmo viršūnė. Turtuolis ne tik kad nekreipė dėmesio į vargšą ligonį Lozorių, kuris, aptekęs votimis, gulėjo prie jo rūmų vartų ir merdėjo. Dar daugiau: net ir patekęs į pragarą, turtuolis manosi esantis aukščiau už Lozorių, todėl prašo Abraomo, kad jį atsiųstų patarnauti kaip tarną. Lozorius jam tėra kaip daiktas, priemonė. Ir tai yra labai tragikomiška, nes turtuolis nesuvokia, kad greičiausiai toks jo požiūris į kitą žmogų yra viena iš priežasčių, kodėl jis dabar kenčia pragare. Jis yra tiek paskendęs savo galioje ir susireikšminime, kad net kankinanti ugnis jam neatveria akių.

Tuo metu Dangaus logika visai kita.

Simonas Bendžius yra žurnalistas, „Bernardinai.lt“ religijos temų redaktorius