Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Seksualinio disidento gyvenimo Sovietų Sąjungoje kronikos

Adolfina Petrauskienė, patranka Lenino aikštėje Klaipėdoje 1962 m. Kretingos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Šis interviu buvo paimtas prieš kelias savaites Kaune. Interviu renkami platesniam moksliniam projektui, kuriuo siekiama aprašyti homoseksualių žmonių išgyvenimo strategijas sovietmečiu ir geriau suprasti, kokie homoseksualumo diskursai vyravo sovietinėje Lietuvoje.

Respondentas maloniai sutiko, kad interviu su juo būtų spausdinamas „Šiaurės Atėnuose“, prašydamas pakeisti tik pavardę. Gimęs disidentų šeimoje, Saulius visą gyvenimą praleido laužydamas rašytas ir nerašytas sovietines taisykles, varžiusias vyrų seksualumą ir laisvę būti savimi apskritai. Istorijoje figūruoja KGB, sovietinė armija ir Kauno milicija, bet gal kiek kitaip, nei autorė tikėjosi prieš imdama interviu.

Norėčiau, kad įrašui pasakytumėte savo vardą, pavardę ir gimimo metus.

Aš esu Saulius Kintera (pavardė pakeista – R. N.). Gimęs 1945 metais, balandžio 15 dieną.

O iš kur jūs esate, kur jūs gimėte? 

Mano gimimo vieta Širvintos yra, bet ten tėvai negyveno. Kadangi buvo pokario laikotarpis, o mano tėvas užėmė aukštą postą – jis dirbo advokatu vokiečių laikais, – tai jie visą laiką bėgo. Kai užėjo rusai, jie pabėgo iš Trakų į Širvintas… Aš Kaune gyvenau nuo 1949 metų. Esu gimęs balandžio 15 dieną, o gegužės devintoji gi Sovietų pergalės šventė. Įsivaizduok, penkiolika dienų aš dar kare dalyvavau, atseit… Tau įdomu tokie dalykai? Kas įdomiausia, kad aš šitą dalyką tik jaučiau, bet nežinojau… Tik kai baigiau vidurinę mokyklą, 1962 metais, tuomet sužinojau, kad yra daugiau tokių žmonių. Išvažiavau į Palangą su tėvais ir ten… Ten likimas mane suvedė su tokiu latviu. 

Pliaže?

Vyrų pliaže. Tas latvis buvo Rygos universiteto dėstytojas, dėstė psichologiją. Aukšto išsilavinimo. Tai buvo mano pirmoji pažintis. 

O tai jau kažką iki tol jautėte, kažkokius jausmus?

Tai be abejo, kad aš kažką jaučiau. Bet aš nepažinojau žmonių – tik 1962 metais susipažinau su pirmu gyvu žmogumi. Literatūros gi jokios nebuvo sovietiniais laikais…

O jūs ilgai palaikėte su juo ryšį po to, kai susitikote?

Tai mes ilgai palaikėm ryšį. Aš išėjau į armiją ir jis dar man armijoj rašinėjo. Jis buvo apsišvietęs žmogus, kaip pasakyti, nepaprastas. Bet mūsų draugystė tokia, sakyčiau, daugiau intelektualinė. Jis mane vedžiodavosi po muziejus, visur vežiodavosi. 

O niekam neužkliūdavo, kad vyresnis vyras kažkokį jaunesnį vaikiną su savimi vežiojasi?

Ne, niekam.

O kodėl jis taip dažnai Lietuvoj būdavo?

Pas mane važinėdavo. 

Aišku. (Juokiasi) 

Taigi mes susipažinom Palangoje, vyrų pliaže. Jis mane užkalbino. Aš dar nebuvau tiek įžūlus, kad pradėčiau kalbinti. Susipažinom, o kadangi aš su mama buvau atvažiavęs į Palangą, tai jis prikurstė mane, kad dingtume iš Palangos. Man buvo labai gera proga išvažiuoti, nes aš ruošiausi stoti į Medicinos institutą, rudenį turėjo būti egzaminai. Mamai primelavau, kad grįžtu į Kauną mokytis, o iš tikrųjų jis mane išsivežė į Nidą. Ta kelionė buvo labai įdomi. Klaipėda tais laikais, įsivaizduokit, 1962 metai, ji buvo tokia sovietinė… Kas buvo įspūdinga, tai tik perkėla į Nidą. Mes pervažiavom visą Neringą, buvom ir Preiloje, ir Nidoje… 

Jis turėjo mašiną?

Ne, važiavom autobusais. Vakare iš Klaipėdos turėjo atplaukti „Raketa“, ir mes turėjom ja išplaukti į Kauną. Tuo metu prasidėjo didelė audra Kuršių mariose. Vienu žodžiu, mes taip ir likome sėdėti uoste… Atėjo naktis, pradėjo temti… Ką daryti, kur nakvoti? O jis laisvai kalba vokiškai, ir, žinote, tie vietiniai gyventojai tais laikais daugiausia kalbėdavo vokiškai. Taigi mes atėjome prie Thomo Manno namo. Jis buvo gyvenamas tuo metu, ten nebuvo jokio muziejaus. Jis vokiškai užkalbino šeimininkus ir jie mus priėmė nakvoti.

Taigi ne šiaip kur nakvojote su savo pirmu mylimuoju, bet Thomo Manno namelyje?.. 

Taip, esu nakvojęs Thomo Manno name… Šeimininkams jis pristatė mane kaip savo studentą… Na, jis nemelavo dėl savo specialybės, iš tikrųjų jis ir buvo dėstytojas. Atsikėlę ryte mes išvažiavom atgal į Klaipėdą, iš kur jis išvažiavo į Rygą, o aš išvažiavau į Kauną. Čia buvo pirmas mūsų susitikimas, bet įspūdingas tuo, kad mūsų ta kelionė į Nidą, na, ji buvo labai romantiška (atsidūsta). Kaip pasakyti, jis, kaip vyras, buvo labai gražus, toks vyriškas, atletinio sudėjimo… Na ir po to prasidėjo mūsų susitikimai, jis atvažiuodavo į Kauną. Čia, namuose, jis niekada nesirodydavo. Bet jis buvo mane išsivežęs į Trakus, po to į Vilnių, į Žaliuosius ežerus. Kad aš jau visko, žinokit, neprisimenu.

Į visas gražiausias vietas jus vežėsi.

Jam pačiam buvo įdomu. Gal į Lietuvą jis ir nebūtų labai užklydęs, bet susipažino su manim. Vieną kartą jis man sako: „Dabar tu turi atvažiuoti į Rygą. Jis gyveno tokiam priemiesty, su gražiais mediniais senoviškais namais. Kas keisčiausia, kad kai jis mane nusivedė į Latvijos nacionalinį muziejų, bevaikščiodamas po sales aš ten sutikau savo brolį Algį. Likimo ironija, įsivaizduokit. Žiūriu, Algis vaikšto po muziejų su savo draugais, kažkokiais ten veikėjais. Mes mažai ir pakalbėjom, tik „kaip tu čia atsiradai?“

Ir ką atsakėt? Reikėjo greitai suktis. 

Na kaip, sakau, „atėjau į muziejų“. O su kuo aš atėjau – ne tavo reikalas.

Aišku.

Paskui mūsų draugystė vyko ilgai, jis labai daug važinėdavo po Sovietų Sąjungą ir iš visur siųsdavo atvirukus. Iš Baku, net iš Volgogrado… Tų atvirukų tokį pundą turiu.

Man dar įdomu, o jūs turėjot su kažkuo ilgesnius santykius, tarkime, kad kartu gyventumėt ar panašiai?

Kad kartu gyventumėm, Sovietų Sąjungoj tokios mados nebuvo. Mums būtų atsitikę taip kaip V. P.

Kas būtų atsitikę?

Na, V. P., jis buvo garsus disidentas. Jūs įsivaizduojate, ką reiškė Sovietų Sąjungoje būti disidentu? 1977 metais jis jau buvo sėdėjęs. Po to, kai jį ištrenkė iš visų darbų, jis dirbo Mikalojaus bažnyčioj, rodos, zakristijonu. Taigi KGB jam pasiuntė berniukus… suprantat, kokius berniukus? Pasiuntė šantažą, kad išprovokuotų. Ir jam pritaikė 122-ąjį straipsnį, jūs žinote tą straipsnį. Tai buvo tik pretekstas, bet jis tapo pirmu žmogumi Lietuvoje, kuriam buvo pritaikytas šis 122-asis straipsnis. Daugiau tokių atvejų nebuvo girdėti… Šis straipsnis buvo tik pretekstas apjuodinti ir nusodinti, o iš tikrųjų tai buvo politinė byla. 

Bet jis buvo homoseksualus?

Negi saugumas to nežinojo? Jis išsėdėjo kalėjime šešerius metus. Tokia ta KGB veikla. Aš irgi esu tardytas KGB, bet ne dėl šito, buvau iškviestas grynai dėl brolio. O su KGB tai reikalai būdavo tokie. Man reikia išeiti į darbą, bet kažkas skambina į duris. Atidarau duris, stovi labai malonus vyras: „Jūs Saulius, jūs gyvenate čia?“ Paskui jį į namus įeina aštuoni vyrai. Krata. Tų kratų šiame name yra buvę tiek ir tiek.

Dėl jūsų tėvo ir brolio?

Dėl tėvo ir brolio. Mano tėvas buvo disidentas ir jo meilė buvo Lietuva, Lietuvos laisvė. Jis buvo pažįstamas su visais kunigais, platino literatūrą, namuose naktimis spausdindavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Šiame name amžinai vykdavo kratos. Jis dirbo Žemės ūkio akademijoj, bet už politinę veiklą jį išmetė iš darbo… Ar čia jums įdomu, pasakoti?

Aišku, įdomu.

Papasakosiu. Tie kagėbistai yra durni. Atvažiuoja dvi volgos… vyks krata. Čia (rodo pirmą aukštą) naktimis vykdavo visa pogrindinė spauda. Tėvas spausdindavo „Kroniką“ ir „Rūpintojėlį“. O viršuje aš daugybę metų įrašinėjau „Amerikos balsą“, ten tų kasečių buvo turbūt pora šimtų. Galvoju, kad kai jie užlips į viršų ir atras kasetes, man bus galas. Bet kadangi kagėbistai yra kvaili, tai mano mama pripasakojo jiems, kad ji su vyru yra išsiskyrusi ir gyvena antrame aukšte. Tai jie, durniai, į antrą aukštą ir nelipo. Bet svarbiausia, kad gale sandėlio yra didžiulė dėžė, kurioje sukrautos akmens anglys. Tai vienas kagėbistas tą visą krūvą anglių perrinko. Visą valandą rinko… po vieną anglį… Visas juodas buvo… (Juokiasi)

Aš dar norėčiau grįžti prie tos temos, kuri man įdomi… 

Norit grįžti prie meilės?

Noriu grįžti prie meilės. (juokiasi)

Na klausyk, man 77-eri, aš negaliu visų meilių prisiminti. Juk turbūt per gyvenimą ne tik rankytes sudėjęs bažnyčioj sėdėjau (siurbteli kavos). Aš gyvenime, deja, nebuvau… vedęs ar ištekėjęs, nežinau, kaip čia pavadint. O nuotykių tai yra buvę, aš nesakau.

O kaip reikėjo tais laikais rasti nuotykių?

Pirmiausia viskas prasidėjo nuo to, kad nuo maždaug 1960 metų visi gėjai rinkdavosi Karo muziejaus sodelyje. Tai buvo susirinkimų vieta ir, kad ir kaip keista, joje būdavo labai ramu. Jokios milicijos, net chuliganų nebūdavo.

Jūs eidavote? 

Pirmą kartą kažkas nusivedė tenai. Pamačiau savo bendramokslį… (Juokiasi)

Pasisveikinot?

Pasisveikinom. Mes iki šių dienų geri draugai.

Paskui viskas persikėlė į Vytauto prospektą, kur dabar yra Ramybės parkas. Jie ėmė ten rinktis ir tai truko labai ilgai. Iš pradžių buvo labai ramu, paskui įvyko pirmi chuliganizmo atvejai, gal kokiais 1970-aisiais. Na, o po to prasidėjo juodas šantažas. Juodas.

Kas užsiėmė tuo šantažu? 

Atsinešiu pavardes… (Išeina į kitą kambarį, grįžta su popieriaus lapeliu)

Va, užsirašiau. Pirmiausia parke pradėjo lankytis persirengę milicininkai. Milicija, būtent Kauno kriminalinė milicija, būdavo, pagauna ką nors parke ir parsiveža pas save į poskyrį. Prasideda šantažas. Na, o mūsų „giminėj“ yra daug labai bailių. Jie iš karto suskysta ir viską iškloja kaip ant delno. Jeigu įkliūva vienas Jonas, jis išduoda dar tris iš parko, su adresais, telefonais. Tada tas ratas plečiasi, plečiasi. O šantažas atrodė taip: duodi konkrečią sumą pinigų ir aš tave paleidžiu. Bet jeigu tu vieną kartą davei pinigus – tu žuvęs. 

O kas nutikdavo, jeigu duodavai pinigų?

Na, ar jūs suprantat šito šantažo politiką?

Ne. 

Tai bus tau galas – apskelbsiu visur, kas tu per vienas, pasakysiu tavo darbe. Dabar taip, tik išvardinsiu milicininkus: Loskovas, man atrodo, jį praeitais metais Šilainiuose nušovė. Bandziūgų bandziūga. Žakelis, va čia tai garsenybė. Žakelis dirbo kriminaliniame skyriuje valdyboj, dirbo net ir Lietuvos laikais. Jis buvo vienas iš pagrindinių aferistų. Matvejevas. Tai Matvejevas yra šantažavęs ir mane. Papasakosiu. 

Aha…

Aš draugavau su tokiu dainininku iš Šančių. Tas dainininkas buvo plevėsa ir Matvejevas jį pagavo ant kabliuko. Kai darė pas jį kratą, rado mano adresą. Taigi vieną dieną gaunu kvietimą į miliciją. Ir mane kviečia kažkoks Matvejevas. Storas toks, tokia stora kiaulė. „Pasą.“ Paduodu pasą. „Tai tu pederastas?“ Va tiesiai, va šitaip. Sakau: „Klausyk, skaitykis su žodžiais.“ Jis man sako: „Tai dabar taip, aš pasilieku tavo dokumentus, ir tu vėl pas mane ateisi.“ Tai aš jau žinau, ko aš pas jį turiu ateiti… Kad atneščiau kažką. Sakau: „Dokumentų pagal įstatymą tu neturi teisės paimti ir aš tau paso nepaliksiu.“ Ir aš išėjau. Tuo ir baigėsi, paso aš nepalikau. Nesigiriu, bet aš drąsus. Ir įžūlus.

Na jūs turėjot patirties su tomis kratomis…

Esu drąsus. Kadangi jis nieko iš manęs negavo, jis perdavė mane kitam, tokiam Kazlauskui. Kazlauskas buvo kriminalinio skyriaus viršininko pavaduotojas. Tuo metu aš laikinai dirbau Vėžio dispanserio registratūroje. Vieną dieną atvažiuoja milicijos mašina, ir jie man sako: „Saulius tu? Važiuojam į miliciją.“ Kažkoks nepažįstamas vyras mane išsiveža. Sekretorė susiėmusi už galvos. Mane jie atsiveža ir nusiveda į antrą aukštą. Kabinete sėdi Kazlauskas. Vėl pirmieji žodžiai: „Tu pederastas?“ Aš jam vėl tą patį sakau: „Skaitykis su žodžiais. Truputį apsiramink, gerai?“ Aš su jais įžūliai. Sakau: „Ko nori iš manęs?“ Jis sako: „Na žinai, tu čia jau pagarsėjęs…“ Aš jo klausiu: „Kur pagarsėjęs? Spektakliuose?“ Aš su juo kapojuosi.

„Gerai, – sakau, – kalba su tavimi baigta.“ Išeinu į koridorių, o ten žiūriu – kriminalinio skyriaus viršininko kabinetas ir prie jo laukia du žmonės. Aš klest ant suoliuko, atsisėdau ir laukiu priėmimo. Mane jis pasikviečia, pagyvenęs vyriškis, mandagiai kalba su manim. Aš jam sakau: „Klausykit, jūsų darbuotojas Kazlauskas mane šantažuoja, vadina mane pederastu, kokią teisę jis turi tai daryti? Norėčiau, kad jūs susidomėtumėt jo elgesiu… Argi galima taip elgtis su žmonėmis?“ 

Na, drąsos jums tikrai nepritrūko…

„Gerai, – jis sako, – aš išsiaiškinsiu.“ Viskas. Nuo to laiko baigėsi mano reikalai su milicija.

Fantastika. Kaip jūs nebijojote? Taigi jus galėjo ir į kalėjimą pasodinti. Berniukų būtų pasiuntę…

Man berniukų nepasiųs, aš ne to lygio buvau.

O žinojote dar žmonių, kuriuos šantažavo?

Žinojau. Vieną mano draugą išsikvietė Matvejevas ir pasakė: kadangi jis esąs pederastas, tai jį pasiųs į Venerinių ligų dispanserį patikrinti, gal jis serga sifiliu. Jis turėjo prisistatyti tokiai gydytojai Rotkienei. Ji dirbo Venerinių ligų dispanseryje ir buvo viena chebra su milicija. Jeigu nenorėdavai, kad praneštų į tavo darbą, kad atseit sergi sifiliu, turėjai tiek ir tiek atnešti. Įsivaizduok, ta aferistė dirbo Venerinių ligų dispanseryje ir šantažuodavo gėjus su milicijos pagalba, jie dirbo viena ranka. Toks lygis buvo. 

Tą Matvejevą sutikau troleibuse jau Lietuvos laikais. Aš stoviu troleibuse, žiūriu, sėdi Matvejevas, aš jam ir sakau: „Labas, o tavęs dar nepapjovė? Neužmušė tavęs dar?“ (Juokiasi) O tas, kuris vežė mane pas Kazlauską, turėjo tokius geležinius dantis, aš kaip dantistas tai visada matau… Aš jį vadinau geležine kumele. Aš čia jau Lietuvos laikais stovėjau autobusų stotelėje ir žiūriu, kad ir jis stovi visai šalia manęs. Buvau jau truputį išgėręs alaus… Priėjau artyn ir sakau jam garsiai: „Tu pederastus dar gaudai?“ ir kaip spjoviau jam ant snukio! Kaip jis nešė muilą!

Aš dabar galvoju ir negaliu patikėti, kad jie net laisvos Lietuvos laikais negavo to, kas jiems priklausė. Jie gi visi yra nusikaltėliai.

Taip, o tai kiek buvo kagėbistų?.. 

Jūs buvot užsiminęs, kad tarnavot kariuomenėj.

Aš tarnavau Gorkyje, dabar jis vadinasi Nižnij Novgorod. Aš gerai tą Gorkį prisimenu, aš ten dirbau medicinos punkte, ten man buvo atostogos. Dabar ką galiu pasakyt dėl… nepamirškit, aš tarnavau 1963–1965 metais… Kariuomenėje šita tema buvo mėgstama ir visai toleruojama, nepatikėsit.

Tikrai… O būdavo kokių nors santykių?

Ir ne vieni. Iš pradžių mus nugabeno prie Maskvos, ten yra toks Elektrostal, ir ten buvo vieni lietuviai. Tai netgi seržantas, kuris mus vežė, rusas, buvo išmokęs lietuviškai kalbėti. Tose kareivinėse buvo kokie trys šimtai žmonių ir beveik visi iš Lietuvos, ir visi lietuviškai kalba. Valgykloj užrašyta „Valgykla“, „dažyta“… Ten vyko dviejų mėnesių natūralizacijos procesas. Tai ten ta tema, apie homoseksualizmą, buvo dar nutylima. Atsimenu, atvažiavo toks iš Šančių bandziūga boksininkas, ir jis man sako: „Sauliau, jeigu prie tavęs kas kabinsis, tai klausyk, aš dėsiu į snukį, apginsiu tave, nebijok.“

Gal čia buvo bandymas kabinti?

O ką aš žinau? Aš tame Elektrostaly kol kas neturėjau jokių ryšių. Paskui mus išgrūdo į Gorky. Nykus miestas, operos teatras panašus į tvartą. Prisimenu Naujų metų balių. Prie manęs pristojo tokia panelė ir mes su ja pradėjom šokti, darkytis… Viskas buvo gerai, ten niekas nesikabinėjo dėl to, kad šokom bugivugį… Ten ta jų liaudis gi užengta, užguita, trokšta Vakarų… Tarybinis jaunimas… įsivaizduokit tais metais.

Paskui atvažiavo toks majoras Pačerniajevas ir kadangi aš buvau paimtas iš Medicinos instituto, jis mane išsiuntė į Sovečnogorską, tokį kurortinį miestelį prie geležinkelio Maskva–Leningradas. Ten buvo mums duotas atskiras pastatas prie ligoninės. Kareivinės ant ežero kranto, net tvoros nėra… Mūsų buvo apie dvidešimt ar dvidešimt penki, ir mes buvome atsiųsti mokytis būti sanitariniais instruktoriais. Aš tik pirmą kartą įžengiau į tą pastatą ir tik žiūriu… „sestra“. Ukrainietis… Nagi aišku, gi iš kvapo jau skiriu! Jo vardas buvo Vasiliokas, ir jis buvo iš Ivano Frankivsko, ukrainietis. Jis net rusiškai blogai kalbėdavo… Jis dirbo virėju, tai, būdavo, kad duos į kaktą su samčiu kokiam ruskiui, jis juos maskoliais vadindavo… (Juokiasi) Tai mes su tuo Vasilioku susinešėm… bet aš čia dabar pasakoju tokius dalykus, nežinau… 

Viskas labai gerai, tai palaukit, sakėt „sestra“… Sesė?

„Sestra“, taip… Dabar tie kareiviai, dvidešimt penki žmonės, ten buvo… Jie Vasiliokui davė vardą Katia, o man – Zina. Ir mus taip dabar ir vadindavo… „Zina! Katia!“ Net vardais nevadindavo… (Juokiasi) Kareiviai… (Juokiasi, nebegali kalbėti) Net seržantas… (Juokiasi)

Tai jie viską žinojo ir jiems viskas buvo gerai?

O kaip jie nežinos? Vasiliokas įsigijo tokią meilę. Tai, būdavo, kai tik vakaras ateidavo, ji pasikviečia jį į virtuvę, ir ten nežinau, kas ten vyksta… nestovėdavau… O mane įsimylėjo moldavas toks… net du moldavai mane įsimylėjo.

Net du?

Du. Gražuoliai. Moldavai yra labai gražūs. Net nežinau… čia tokios smulkmenos…

Čia labai gražu viskas. 

Dabar taip, šokiai… Numirsit… Kultūros namų salėje vyksta šokiai. Vyrai šoka su vyrais. Mes į šokius su Vasilioku įplaukiam kaip paprastai dviese, ir dabar… dėl mūsų prasideda muštynės… Nemeluoju, patikėkit. Ten buvo kelios seselės, bet šiaip merginų trūksta. Tai ir mušasi dėl mūsų. Tas moldavas būtinai mane vesdavo šokt, o Vasilioką vesdavo ten tas kitas. Na ir vyksta šokiai. Leitenantas viską mato, nieko nesako. 

O muštynės čia perkeltine prasme?

Perkeltine. Jie tiesiog dėl mūsų eina, kuris greičiau… 

Konkurencija?

Konkurencija vyksta. Tai nepatikėsit, kad tarybinėj kariuomenėj buvo tokie dalykai. 

Jo, aš neįsivaizdavau. Paleisk tiktai vyrus vienus… (Juokiasi)

Taip. (juokiasi) Vieną kartą man tas moldavas tiek pristatė „nasosų“ ant kaklo. Pro šalį eina medicinos sesuo Nina ir ji man sako: „Saulius, vy što, muželožestvom tam zanimajetes ili čio?“ („Sauliau, ką, jūs ten sodomija užsiimate ar ką?“) (Juokiasi)

Bet apie tą kariuomenę ką papasakojote, aš nebūčiau įsivaizdavusi…

Tai va, dėl ko aš pasakoju… Jūs nepatikėsit, visa tai vyko giliais sovietiniais metais… Tuomet moterų iš viso nekabindavo, net tokio straipsnio nebuvo. 122-asis straipsnis buvo apie vyro santykiavimą su vyru. Apie moteris iš viso nebuvo kalbos ir nebuvo girdėti, kad kokia moteris ten būtų terorizuojama. Bet dabar kas darosi! Kiek į kalėjimą susodinta. Dabar jie dar naują įstatymą priiminėja, kad ne tik negalima „propagandos“ jaunimui, bet ir visiems negalima…

Taip, Rusijoje turbūt net ir nėra dar buvę baisiau negu dabar būti homoseksualiam.

Patikėkit manim, Lietuvoje, kai grįžau iš kariuomenės, dar buvo visa laisvė, galima sakyti, o paskui prasidėjo šantažas, juodas šantažas. Bet kadangi aš esu jau tokio charakterio, tai manęs šiuo klausimu geriau tegul nekabina.

Jūs labai laisvas žmogus.

Aš drąsus.

Vienos universitete vykdomą projektą MOSELIT remia Europos Sąjungos „Horizon 2020“ tyrimų ir inovacijos programa pagal Marie Skłodowskos-Curie finansinės paramos sutartį Nr. 101025145.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?