Seminaristas L. Braukyla: „Kalėdos sustiprina geriems pasiryžimams ir moko idealizmo“

Kokios, jūsų manymu, yra būtinos gražių šventųjų Kalėdų dalys?

Pirmiausia išnaudokime universalų Kūčių sakralumą. Net ir netikintiems žmonėms šis vakaras yra jautrus ir gražus, ir tai yra išskirtinė metų proga prisiliesti prie įtampų, neatleidimo, arba tiesiog prieiti ir nusišypsoti.

Taip pat, jei tik įmanoma, sukalbėkime maldą prie Kūčių stalo, nueikime į šventąsias Mišias, bet jei ir neįmanoma, visada galima kalėdaičio laužymą pažymėti pokalbiu, apsikeisti geru žodžiu. Dar vienas svarbus dalykas – stengtis padovanoti tokią dovaną, už kurią negausime dovanos atgal. Popiežius Pranciškus šiemet ragina kukliau švęsti Kalėdas ir skirti pagalbą vargstantiems bei kenčiantiems Ukrainos žmonėms.

Kitas dalykas, patarčiau susirinkus vengti temų, kurios dažnai naudojamos kaip proga užsipulti kitą ir pademonstruoti savo galią – gerai, kad jau atkrito koronavirusas, tačiau apie politiką, religiją reikėtų kalbėti atsargiai. Galiausiai siūlyčiau apsieiti be televizoriaus, geriau skirti laiką vieni kitiems, pavyzdžiui, visiems kartu išeiti pasivaikščioti, kai pabos sėdėti prie stalo.

Apskritai svarbu nepamiršti, kad Kalėdų prasmė yra krikščioniška, ir tai reiškia, kad bent trupinėlis tikėjimo skonio yra būtinas, kad ši šventė netaptų paprasčiausiu eiliniu šeimos susitikimu.

Kaip nusiteikti Kalėdoms, jeigu jos užklupo netikėtai darbų sūkuryje?

Kalėdas gadina ne tai, kaip netikėtai jos užgriūna, bet tas sunkumas, kurį pajaučiame prisiminę, kad čia pat šventės, o mes dar tiek turime nuveikti, pavyzdžiui, paskutinę minutę pripirkti šeimos nariams dovanų. Tad jeigu Kalėdos tikrai užklupo netikėtai, atleiskite sau už tai, kad nepasirūpinote dovanomis iki šiol, ir neskubėkite jų pirkti dabar, nes tikrai ne dovanos sudaro Kalėdų šventės esmę.

Per Kalėdas visi turėtume tapti jautresni geriems kitų pasiryžimams, gražioms intencijoms. Puiki Lietuvoje puoselėjama tradicija laužiant kalėdaitį vienas kitam pasakyti ką nors asmeniško. Mano šeimoje tai būna padėka, o jei yra už ką – ir atsiprašymas, taip pat palinkėjimas. Išsakyti atsiprašymą arba palinkėjimą visada reiškia sėti naują sėklą santykyje, turėti viltį, kad šis gali naujai pražysti.

Tačiau kiekvienas geras pasiryžimas būti kitokiam yra labai trapus, todėl turime būti jautrūs, įsiklausantys, išgirstantys. Tada Kalėdos galės tapti gimimu, nauja pradžia – tuo, ko žmonės dažniausiai nepagrįstai tikisi iš Naujųjų metų. Per Kalėdas galime tikėtis sėkmingos naujos pradžios, nes jos byloja, kad nesame vieni savęs ir pasaulio keitimo kelionėje.

Trumpa Kalėdas puikiai apibūdinanti formulė skelbia: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu. Kitaip sakant, Dievas gimė žmonėms, kad jie galėtų būti visiškai Jam artimi. Tai nereiškia, kad aš galiu tapti Dievu visagalybės prasme, bet kad kiekvienas mano giliausias troškimas yra sukurtas išsipildymui, ir tas tobulybės ilgesys, kurį turiu širdyje, gali būti realizuotas.

Kaip prasmingų pasiryžimų nepamesti ir toliau laikytis, kai šventės baigiasi?

Sutikdami Naujuosius, pasiryžimus užsibrėžiame dėl savęs ir prieš save, todėl jie yra gana lengvabūdiški, tapę stereotipiniu neįvykusio pažado pavyzdžiu. Kalėdos, kita vertus, yra susitikimo su savo žmogiškąjį gyvenimą pradedančiu Dievu akimirka, ir susitikimo su kitais šeimos nariais, su kuriais galima kurti naują santykių pradžią, laikas.

Mano gyvenime įvykę svarbūs pasiryžimai niekada nebuvo susiję tik su manimi vienu. Kai tapau valančiuku ir pasižadėjau iki 18-os metų nevartoti alkoholio, priesaika vyko Bažnyčioje, prieš bendruomenę, taip pat ir prieš šeimos narius. Kai pasiryžau tapti ateitininku, aiškiai žinojau, kad galiu prisidėti prie jaunesniųjų kartų ugdymo, prie bendraamžių ugdymosi ir prasmingo laisvalaikio bei savo asmeninio tobulėjimo, ir šiam pasiryžimui brendau drauge su kitais, o pažadą daviau taip pat Bažnyčioje. Mano seminarijos metus irgi žymi įvairiausi pasiryžimai – esu pastebėjęs, kad prigyja ir išlieka būtent tie, kuriuos prisiimu Dievo akivaizdoje, žvelgdamas ne vien į save.

Kalėdos kasmet sustiprina pasiryžimams ir moko mus idealizmo, nes mažame kūdikyje stengiamės pamatyti ne Jo trapumą, bet visą didingą tikrovę, kuri dar turi Jame ir per Jį išsiskleisti. Žvelgdami į gimusį Jėzų suprantame, kad žmogaus išgelbėjimas prasideda nuo kažko labai mažo ir trapaus, vadinasi, maži ir trapūs dalykai gali turėti didžiulę vertę.

Sakote, kad Kalėdos moko idealizmo. Ar šiandien jo stokojame?

Mūsų laikai galbūt dėl įsivyravusio ekominio mąstymo yra gana plokšti idėjų prasme. Ne tiek daug belikę žmones uždegančių vizijų, todėl pritrūksta drąsos svajoti, išsikelti aukštus idealus, o pamatę, kad idealai sunkiai pasiekiami, žmonės linksta pasitenkinti jau turima tikrove. Man rodos, labai trūksta įkvepiančių žmonių, kurie paaiškintų, kad idealai ir principai nėra pasiekiami čia ir dabar, bet, kita vertus, gyvenimas būna pats prasmingiausias jų siekiant.

Visgi mane drąsina žinojimas, kad ir mūsų laikais esama žmonių, ypač jaunų, kurie žino idealo vertę – į galvą čia ateina jaunimo organizacijos: šauliai, skautai, ateitininkai. Pats esu ateitininkas ir stengiuosi kasdienybėje vadovautis penkiais ateitininkų principais: katalikiškumu, tautiškumu, šeimyniškumu, visuomeniškumu, inteligentiškumu. Išsikeliame sau kilnius idealus suprasdami, kad jų nepasieksime tuoj pat, bet visąlaik matome juos horizonte.

Bendrai tariant, principas yra tai, ką išsikeli kelionės pradžioje, puikiai suprasdamas, kad tai pasieksi tik kelionės pabaigoje. O visa kelionė apima kasdienybės sunkumus, žmogiškas situacijas, kurioms, žinoma, nesi aklas, bet visada kasdieniuose iššūkiuose turi prieš akis tikslą.

Jei tikslas toks tolimas ir sunkiai pasiekiamas, ar jis gali motyvuoti kasdienybėje?

Principai pirmiausia įkvepia kaip idėja, sakykime, tobulos meilės idėja. Jei žmogus vietoj turimos suskilusios geldos sau išsikelia tokį idealą – tai jau yra laimėjimas ir žingsnis į priekį. Tačiau kitas žingsnis yra suprasti, kad nors idealo nerandu tikrovėje, tačiau neturiu jo atmesti. Principai turi vertę tuomet, kai suprantame, kad tai nėra daiktai, tai nėra taisyklė, kurią išpildęs kiekvieną dieną galėsiu ramiai miegoti, bet orientyras, pagal kurį dėlioju savo kasdienybę.

Sustiprinti pažado tesėjimui gali bendruomenė – turėkime ir puoselėkime ją ne tik per šventes. Ne vienus Naujuosius sutikau moksleivių ateitininkų akademijose, kur kartu klausomės paskaitų, rengiame koncertus, pasirodymus, dalyvaujame šv. Mišiose. Esu ypač įsiminęs keletą akimirkų. Pavyzdžiui, einame iš kalėdinių šventųjų Mišių į savo gyvenamąsias patalpas, kur turėjo vykti kalėdinis koncertas, vaišės, ir pakeliui sutinkame neblaivią „Erasmus“ studentę iš Čekijos, kuri beveik netekusi sąmonės, ir tenka kviesti greitąją pagalbą. Tą akimirką labai aiškiai pamačiau, kokia plati gali būti šventimo būdų paletė, ir kaip skirtingai galima suprasti šventę. Norėtųsi, kad vis daugiau žmonių atrastų džiaugsmą bendrystėje, blaivystėje, save įprasmintų veikloje vardan kitų.

Pamenu ir 2018-ųjų išvakares ateitininkų akademijoje, kai nebedaug laiko buvo likę iki Lietuvos šimtmečio jubiliejaus, todėl to vakaro protmūšis buvo skirtas šimtmečiui, taip pat buvo paruošta iškilminga vakarienė, stalai papuošti gražiais indais, žvakėmis. Gerai atsimenu tą vakarą kilnių bendraminčių būryje, kuriame visi džiaugėmės Naujaisiais metais ir Lietuva – mūsų šalimi, visų mūsų motina.

Tai gražios akimirkos, galinčios įkvėpti ir sustiprinti visiems metams į priekį. Taip ir šios mūsų laukiamos Kalėdos yra laikas pastebėti ir patikėti, kad Dievas – teikdamas įkvėpimą ir stiprybę – gali atnaujinti kiekvieną mano gyvenimo sritį, jei tikrai to panorėsiu.