2021 10 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Sengirės fonde užsienio lietuvių dėka – dar vienas sklypas saugomam miškui

Sklypas Ąžuolų botaniniame draustinyje. Mindaugo Survilos nuotrauka

Sengirės fondas išpirko dar vieną sklypą Balbieriškio miške, padedamas Amerikos lietuvių paramos. Ąžuolų botaniniame draustinyje išpirktas 4,5 ha plotas pavadintas paramą suteikusio fondo vardu: Danos Gedvilienės giraitė. Naujas sklypas padidino Sengirės fondo saugomų miškų plotą iki 13,28 ha.

Lietuvoje nuo kirtimo saugomų miškų plotams didinti neabejingi ir užsienio lietuviai. JAV gyvenantis teisininkas Gabrielius Gedvila, įkūręs velionės žmonos atminimui skirtą Danos Gedvilienės fondą (angl. Dana Gedvila Fund), suteikė 20 tūkst. JAV dolerių paramą Sengirės fondui, už kurią šiemet išpirktas naujas 4,5 ha sklypas Balbieriškio miške, Ąžuolų botaniniame draustinyje. Naujam sklypui suteiktas paramos teikėjo vardas – Danos Gedvilienės giraitė. 

D. Gedvilienės fondo komitetas paramą Sengirės fondui skyrė dėl aktyvaus mokslininkų įsitraukimo, atrenkant sengirėmis galinčius tapti miškus, ir aplinkosaugos iniciatyvų skatinimo. Ši veikla itin artima ir Danos Gedvilienės fondo įkūrėjui, užsienio lietuviui teisininkui Gabrieliui Gedvilai, prisidėjusiam prie Prezidento Valdo Adamkaus rinkimų kampanijos vykdymo Čikagoje. 

G. Gedvilos žmonai Danai taip pat visuomet rūpėjo gamtos apsaugos klausimai ne tik JAV, bet ir gimtojoje Lietuvoje. Dana mokėsi ekologijos ir biologijos studijose, o laisvalaikiu savanoriavo aplinkos tvarkymo, vietinių augmenijos rūšių apsaugos iniciatyvose, todėl jos atminimui įkurtas fondas skirtas padėti tuo užsiimančioms organizacijoms.

Dana Gedvilienė Indonezijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Tikiu, kad ši parama bus paskata kitiems užsienio lietuviams prisidėti prie Lietuvos girių, kurios yra mūsų visų ateitis, išsaugojimo, – sprendimą paremti naujo sklypo išpirkimą komentavo G. Gedvila. – Privačių asmenų įsitraukimas paskatintų ir valdžios institucijas atkreipti dėmesį į gamtos apsaugos aktualijas ir tokias iniciatyvas, kokias vykdo Sengirės fondas, skatinti valstybiniu lygmeniu.“ 

Netoli naujo sklypo – vos už 500 metrų – yra ir du anksčiau fondo įsigyti sklypai, kurių bendras plotas sudaro 4,6 ha. Kaip ir kiti Sengirės fondo išpirkti sklypai, šio sklypo potencialas tapti sengire buvo įvertintas mokslininkų. Be to, apie šio sklypo vertę byloja ir tai, kad jo dalis, skroblynai, jau anksčiau buvo pažymėta kaip Europos Bendrijos svarbos buveinė.

„Tai yra brandus, mišrus, savaiminės kilmės, įvairiarūšis, įvairiaamžis, mozaikiškos struktūros miškas. Jame gausu ąžuolų, su drebulių, juodalksnių, beržų skroblų, eglių priemaiša. Šiame miško plote nemažai stuobrių ar įvairios irimo stadijos virtėlių, o tai sukuria mikrobuveinių įvairovę. Nors reljefas gana lygus, tačiau yra ir drėgnesnių, vietomis užmirkstančių vietų“, – mišką apibūdino biologas Ainis Pivoras.

Miškai, kuriuose nevykdoma ūkinė veikla, tampa natūraliu prieglobsčiu ir gyvūnijos bei augmenijos rūšims, kurias iš natūralių buveinių išstumia žmogaus veikla – kirtimai. Be to, žmogaus neliesti miškai ilgainiui pradeda veikti kaip apsauga nuo klimato kaitos ir ekstremalių reiškinių, kurie dėl globalinio atšilimo dažnėja. 

Anot klimatologo Justino Kilpio, miškai ne tik sugeria papildomą žmonių išmetamą anglies dvideginį ir palaiko savitą mikroklimatą (paprastai miškuose būna vėsiau ir drėgniau), bet ir padeda sumažinti staigius potvynius. Medžiai, samanos, sveikas nesuspaustas dirvožemis veikia kaip kempinė, sugerianti gausų lietaus vandenį. Miškingose vietovėse staigių lietaus poplūdžių (angl. flash floods) grėsmė yra gerokai mažesnė.

Anot vieno iš Sengirės fondo steigėjų Mindaugo Survilos, tokia užsienio lietuvių parama – itin svari paskata fondui tęsti veiklą.

„Kiekvieną kartą nuvykęs į jau išpirktą sklypą pradedu nevalingai šypsotis. Apima labai geras jausmas, kai suvoki, kad iš šio miško jau niekas nebeatims gyvastingos medienos ir čia metai po metų galės sugrįžti tikrieji miško savininkai, kurių išlikimui yra būtinos sengirės. Sugrįžti ir likti be baimės vėl prarasti savo namus, – sakė M. Survila. – Todėl labai džiaugiuosi, kad Lietuvos miškų ateitis svarbi ne tik mums, matantiems juos kiekvieną dieną, bet ir lietuviams, kurie daugelį metų gyvenantys užsienyje išlaiko ryšius su gimtaisiais miškais. Gabrieliaus Gedvilos pasitikėjimas ir toks svarus prisidėjimas prie senųjų Lietuvos miškų apsaugos Sengirės fondo komandą skatina nesustoti ir kiekvienais metais užsibrėžti vis didesnius senųjų miškų išsaugojimo tikslus.“

Sengirės fondo saugomus miškų plotus taip pat sudaro du sklypai, gauti dovanų: 2,6 hektaro sklypą Anykščių rajone padovanojo akių gydytoja Janina Breivienė, o 1,58 hektaro Kauno rajone – profesorius Vytautas Smailys.

Sklypas Ąžuolų botaniniame draustinyje. Mindaugo Survilos nuotrauka
Sklypas Ąžuolų botaniniame draustinyje. Mindaugo Survilos nuotrauka
Sklypas Ąžuolų botaniniame draustinyje. Mindaugo Survilos nuotrauka
Sklypas Ąžuolų botaniniame draustinyje. Mindaugo Survilos nuotrauka

Daugiau informacijos apie Sengirės fondą, paramos būdus ir vykdomas iniciatyvas galima rasti fondo interneto svetainėje. 

Sengirės fondas įsteigtas po filmo „Sengirė“ premjeros Lietuvoje, kuri įvyko 2018 m. kovą, tarptautinio „Kino pavasario“ festivalio metu. Daugybę nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas Lietuvoje pritraukė rekordinį 67 tūkstančių žiūrovų skaičių, buvo apdovanotas dviem „Sidabrinėmis gervėmis“, rodomas 30 valstybių ir daugiau kaip 50 tarptautinių festivalių. Pusė seansuose surinktų lėšų skirta Sengirės fondui – išsaugoti dokumentikoje pristatytas senąsias Lietuvos girias kaip prieglobstį nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims.

Sengirės fondo informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien