Seniausia Lietuvoje išlikusi medinė dvaro sodyba – Staškūniškio dvaras

Staškūniškio dvaro rūmai – seniausias iki mūsų dienų išlikęs medinis ponų namas. Dabar pastatas atrodo skurdžiai ir varganai, bet anksčiau buvo labai gražus ir puošnus dvaras. Pagal Arimertos Vojevodskaitės tyrimus, pastatas galėjo būti suręstas po 1686 m., kai šį dvarą iš Skorulskių perpirko Livonijos stalininkai Samuelis Šadurskis ir Kotryna Daumontaitė-Siesickaitė-Šadurskienė.

Manoma, kad būtent šie šeimininkai suformavo dvaro valdos masyvą ir pastatė šią sodybą. Nors dvaras minimas jau nuo XV a., šis ponų namas suręstas valdant būtent Šadurskiams. Tais laikais jis buvo kur kas gražesnis, didesnis ir puošnesnis, dabar jo būklė labai prasta.

Medinė rūmų architektūra

Lietuvoje iki XVIII a. pabaigos dauguma statinių buvo mediniai. Beveik visi rūmai taip pat buvo mediniai. Iki XVIII a. pabaigos visi stambūs bajorai statė dar medinius rūmus, tik XIX a. su klasicizmo mada pereita prie mūrinės statybos. Tačiau vidurinė bajorija, ypač smulkioji, medinius pastatus rentė iki 1914 m. ar net iki 1940-ųjų.

Medis – vietinė, tradicinė, tvari ir atsinaujinanti, labai paranki statybinė medžiaga. Lietuvoje nuo seno buvo labai gerų medžio meistrų, mūsų dailidės statė pilis, gynusias nuo kryžiuočių. Dailidystė tarsi užkoduota lietuvių kraujyje, buvo gausu amatininkų. XVI–XVII a. inventoriuose fiksuojami dailidžių kaimai. Vėliau dvarai turėjo savo dailides, kurie būdavo atleidžiami nuo įvairių prievolių vien dėl to, kad buvo geri amatininkai. Sava medžiaga ir savi amatininkai.

Dvarininkai turėjo jiems priklausančių miškų plotų, todėl galėjo sau leisti išsirinkti pačius geriausius medžius ir juos ruošti statybai pagal visas to meto technologijas. Galbūt dėl to šis Staškūniškio dvaro statinys taip ilgai išsilaikė, nors labai ilgą laiką buvo neprižiūrimas. Iš pradžių dvaras buvo labai gražus ir išpuoselėtas, bet vėliau darėsi vis mažesnis, smulkesnis. Pastatas taip pat buvo keičiamas, laikui bėgant mažėjo ir jo didybė. Tai natūrali pastato evoliucija. Kiekvienas savininkas per kiekvieną laikotarpį ką nors pakeičia.

Prancūzų įtaka ir langai pažemintomis palangėmis

Nors Šadurskiai nebuvo didikai, o tik stambūs bajorai, pretenduojantys į didikus, ponų namas tuo metu buvo įspūdingas. Bajorai pagal galimybes stengėsi namų eksterjerą priartinti prie prancūziško įvaizdžio: populiarėjo mansardiniams artimi keturšlaičiai laužyti stogai, stačiakampiai dideli langai, kurie pagal prancūziškų langų pavyzdį buvo įstatomi kuo arčiau grindų lygio. Neatsitiktinai buvo sekama prancūzų madomis – didžiausią įtaką dvarų architektūrai darė Versalis, visiems dvarams diktavęs etiketą ir grožio sampratą.

Staškūniškio dvaro langai tais laikais, XVII a., buvo labai dideli. Stiklas tuo metu buvo labai brangus, todėl, norint taip įstiklinti langus, reikėjo turėti itin daug turtų. Tokie langai išduoda, kad tai galėjo būti XVII a. antrosios pusės pastatas – būtent šiuo laikotarpiu Lietuvos dvarų sodybas pasiekė naujos tendencijos, kurių viena ir buvo dideli prancūziško tipo langai su apatine palange arti grindų. Dabar langai įstatyti rėmuose ir turi langines, o baroko laikotarpiu jie buvo įmontuojami tiesiai į staktą – toje vietoje, kur buvo dedami langai, buvo įstatomas statramstis. Langai atsidarinėdavo į išorę. Prancūziški langai buvo iki pat žemės, tačiau Lietuvoje architektūrą stipriai veikia klimatas, todėl apsaugant langus nuo sniego reikėjo bent šiek tiek juos pakelti.

Tarp baroko ir klasicizmo

Barokui būdingos labai įspūdingos proporcijos, stogas turėjo būti labai aukštas, keturšlaitis arba keturšlaitis laužytas, dengtas gontais. Tačiau klasicizmo architektūroje – stogas žemas. Buvo sakoma, kad aukštas stogas negražu. Žemas stogas turėjo trūkumų – ant jo laikėsi sniegas, jei pastatas labai platus, jo konstrukcija turėjo būti labai stipri, kad būtų galima uždengti stogą. Bet buvo ir privalumų – gaisro atveju patogiau gesinti.

Visada buvo stengiamasi rasti pozityvumo naujai madai pateisinti. Taigi, įsigalėjus klasicizmui, stogą pažemino. Jis dar kartą tvarkytas XIX a. pabaigoje, nes pastebimi drožinėti jo gegnių galai. Klasicizmui tai nebūdinga, nes būdavo plokščias karnizas ar mūrinio dekoro atkartojimas. Šie drožinėti galai rodo, kad stogas dar kartą keistas arba iš dalies keistas XIX a. pabaigoje.

Šalia esantis prieangis taip pat pakeistas. Prieangiai, pasikeitus madai, buvo dažniausiai keičiama medinių rūmų dalis. Baroko laikotarpiu čia galėjo stovėti prieangis su raitytu frontonu, o klasicizmo – portikas su keliomis kolonomis. XIX a. pabaigoje, kai visi puolė ręsti verandas, čia galėjo atsirasti stiklinė veranda.

Baroko architektūroje vyravo labai didelės priemenės, nes jose paprastai stovėdavo du didieji kaminai. Tai yra senoji kūrenimo sistema. Mediniam namui pavojingas gaisras, todėl būdavo stengiamasi kažkokiu būdu užtikrinti saugumą. Ši kūrenimo sistema buvo vienas to saugumo garantų. Didieji kaminai – butelio formos patalpos, į kurias atsiveria visų krosnių pakuros. Iš krosnių sueina dūmtraukiai, kur dūmai surenkami ir saugiai išleidžiami pro stogą. Kaminams reikėdavo deguonies, todėl būdavo paprastai įrengiamos didelės, nešildomos priemenės. Klasicizmo laikotarpiu buvo sumažinta priemenė, pastatytos krosnys.

Įsigalėjus klasicizmui, buvo įstatomi langai su rėmais, įtaisomos langinės. Langų suskaidymas taip pat vėlyvas. Pagalbines patalpėles apšviečia apskriti barokiniai langeliai – XVIII a. mada. Paprastai juos darydavo račiai. Tokie langeliai dažnai įstatyti svirnuose.

Bėgant laikui keitėsi ir patys rūmai. Klasicizmas – tai įžanga į mūsų dabartinę modernią visuomenę. XVIII a. Apšvietos epochos moksliniai pasiekimai suklesti būtent klasicizmo laikotarpiu. XVIII a. antrojoje pusėje Anglijoje pradedamas lieti ketus. Įvairios lieto keto detalės sudaro galimybę krosnis uždarinėti iš kambario pusės – padaromos saugiai ir sandariai užsidarančios durelės. Pradedamos statyti stačiamalkės krosnys. Anksčiau krosnys buvo kūrenamos rąstgaliais, o dabar joms reikėjo ruošti medį, kapoti malkas. Taigi keičiasi visa kūrenimo sistema, didieji kaminai tampa nebereikalingi, todėl atsisakoma didelių priemenių. Į madą ateina siauros, nedidelės priemenės, kuriose dažnai atsiranda ir krosnis.

Kintanti planinė struktūra

Staškūniškio dvaro planinė struktūra keista keletą kartų. Stambaus dvaro XVII a. antrosios pusės ponų namas turėjo tam laikotarpiui būdingą struktūrą: stačiakampis su priemene ir sale centre, menėmis ir gyvenamaisiais kambariais (apartamentais) galuose. Stambūs didikai turėjo turėti įspūdingas patalpas viduje.

Šio statinio patalpų aukštis artėja prie keturių metrų – tai labai aukštos patalpos, palyginti su kitais mediniais pastatais. Dar negalime kalbėti apie visišką pastato simetriškumą, nes simetriški barokiniai statiniai pradėti statyti tik XVIII a. po karų, marų, badų. Staškūniškis dar tęsia XVII a. pradžios tradiciją.

Ašyje už priemenės esanti salė nebūtinai buvo simetriškai įkomponuota. Dabar joje įkurta virtuvė, bet XVII a. jos čia nebuvo. Iki XIX a. vidurio didžiuosiuose dvaruose virtuvių viduje nebūdavo dėl kvapų, musių, gaisro baimės. Virtuvė dvare dirbdavo ištisai, buvo valgoma daug ir gausiai, lankydavosi daugybė svečių, todėl paprastai virtuvę statydavo toliau nuo pagrindinio namo, kad būtų išlaikoma jo reprezentacija.

XVII a. dar nebuvo ir valgomojo, valgydavo įvairiose patalpose, priklausomai nuo žmonių skaičiaus. Pagrindinė patalpa buvo salė, bet taip pat svarbi buvo ir stalavinė – daugiafunkcė patalpa, kurioje buvo galima priiminėti svečius, žaisti įvairius žaidimus, pramogauti.

Valgomasis atsiranda su klasicizmu, kai patalpos pradedamos dalinti pagal funkcijas. Žiūrint į planą galima nujausti, kad buvo norėta tuo sekti. Užpakalinio fasado galuose yra po dvi mažas patalpėles, o prieš jas yra po vieną didesnę patalpą – tai apartamentų struktūros elementai. Ten būdavo miegamasis, garderobas ir tualetui skirta patalpėlė – tokios trys dalys tiek vyro, tiek moters pusėse.

Baroko planą diktavo etiketas, o klasicizmo architektūroje atsiranda patalpos pagal funkcijas. Reikėjo kiekvieną patalpą pritaikyti, ir struktūros planas vėl visiškai keičiasi. XIX a. ateina naujos mados, ir rūmai vėl šiek tiek keičiasi. Dabar pagal savo planinę sistemą statinys sudarytas iš įvairių laikotarpių reliktų. Jaučiama, kad buvo kažkokia apartamentų struktūra.

Prabanga, kurios nebeliko

Prabangos pastato viduje dabar nebėra, bet XVII a. čia buvusi didžioji salė turėjo būti pati puošniausia. XVII a. antrojoje pusėje lubos buvo medinės, dekoruotos įvairiais piešiniais, sentencijomis. Grindys būdavo iš didelių medinių lentų suformuotas parketas. Priemenėje galėjo būti plytų arba storų lentų grindys. Salėse ir geruosiuose kambariuose buvo parketas, o paprastesniuose kambariuose – lentų grindys. Sienos buvo tinkuotos arba tapetuotos audiniais. Mados diktavo, kaip ką reikėjo puošti, todėl interjerai nesiskyrė nuo mūro rūmų, skyrėsi tik medžiagiškumas.

Koplytėlė

Prie Staškūniškio dvaro stovi nedidelis aštuonkampis statinys, įvardijamas kaip koplytėlė. Dvarininkai būdavo labai religingi žmonės, jie funduodavo bažnyčias ar koplyčias jiems priklaususiuose kaimuose ar miesteliuose. Šio dvaro savininkai fundavo Zibalų bažnytėlę, kunigui išlaikyti skyrė savo turtus. Kaip, kada ir kodėl koplytėlė buvo pastatyta prie rūmų, galima tik spėlioti. Galbūt tai buvo kažkoks simbolinis aktas. 1910 m. inventoriuje ji neminima. Galbūt ji buvo atkelta vėliau. Ji tikriausiai ne tik atliko savo paskirtį, bet ir suteikė šiai vietovei sakralumo ir puošnumo.

Neišvengiamai kintanti ir savita istorija

Kiekvienas pastatas turi savo istoriją. Kiekvienas laikotarpis daug ką pataiso savaip. Labai retai galima aptikti statinį, kuris nuo pastatymo iki mūsų dienų išlieka toks pat. Buvo bandoma pastatą pritaikyti pasikeitusiam gyvenimo būdui, etiketui. Dvaruose etiketas lemdavo ne tik gyvenimo būdą, bet ir architektūrinius sprendimus, kurie taip pat buvo formuojami ir klimato.

Dabar gali atrodyti keista, kad dvaras gali būti medinis. Tačiau mediniuose rūmuose puikiai įsikūrę stambūs didikai savo medinės architektūros dvarus laikė tęstiniu palikimu.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.