Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

20 min.
Užkandinė Aukštosios Panemunės pliaže. Kauno miesto muziejaus eksponatas

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

20 min.

Senieji Lietuvos kurortai. Aukštoji Panemunė: kur dera poilsis, modernybė ir gamta

Poilsio kultūros fenomenas visuomeninio ir kasdienio gyvenimo sferose Lietuvoje suintensyvėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Tuo metu šalies teritorijoje aktyviau pradėtas formuoti kurortų tinklas. Prie svarbesnių vietovių priskiriami Palangos, Birštono, Likėnų, Aukštosios Panemunės, Kačerginės ir Kulautuvos kurortai. Nors Druskininkai tarpukariu nepriklausė administracinei Lietuvos teritorijai, tačiau kurortas, be abejo, yra viena svarbiausių rekreacinių vietų šiandien.

Kalbant apie kurortų kaip atskiro funkcinio tipo reiškinį tarpukario Lietuvoje, reikėtų išskirti socialinės ir sveikatos apsaugos klausimus. Po Pirmojo pasaulinio karo nualintoje šalyje vienas iš prioritetinių tikslų buvo atstatyti miestus, atkurti visą būtiną infrastruktūrą gyvenimui, gydymui, mokslui ir administravimui. Skurdas, užkrečiamosios ligos, nukentėjusieji nuo karo, išaugęs globotinų žmonių skaičius skatino steigti socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros įstaigas. 

1932 metai žymi lūžio momentą Lietuvos kurortų istorijoje. Vidaus reikalų ministerijos inicijuotu ir priimtu įstatymu buvo išplėsta ir teisiškai įtvirtinta kurorto sąvoka. Dokumentas žymi ir simbolinę intensyvios kurortų modernizacijos laikotarpio pradžią, didėjantį valstybės dėmesį higienos, sveikatingumo ir poilsio klausimams.

Vaizdo pasakojimų cikle „Senieji Lietuvos kurortai“ architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė pasakoja apie XX a. pirmosios pusės Lietuvos kurortų poilsio kultūrą, sanatorinio gydymo ypatybes ir kurortinės architektūros išskirtinumą. Pristatomas Birštonas, Palanga, Druskininkai, taip pat Kauno apylinkių kurortinis arealas – Aukštoji Panemunė, Kačerginė ir Kulautuva. Šiose vietovėse atsiradusios vilos, kurhauzai, sanatorijos, vaikų vasaros kolonijos, kita poilsio ir gydymui skirta infrastruktūra, naujas žvilgsnis į natūralių gamtinių išteklių naudojimą savitai atskleidžia Lietuvos visuomenės modernėjimo ir miestietiškėjimo etapą tarpukariu.

Žvelgiant į tarpukario laikinosios sostinės pavyzdį, raginimai gausinti ir tvarkyti rekreacines miestų erdves Kaune glaudžiai siejosi su modernistine retorika, pasitelkiant tokius raktažodžius kaip higiena, švara, natūrali saulės šviesa, gryno oro gausa ir atviros erdvės. 1923 m. Peterio Mariuso Frandseno ir Antano Jokimo parengtame Kauno plane žaliosioms erdvėms ir rekreacinio pobūdžio miesto sąveikai su upe taip pat skirta gana daug dėmesio. Rekreacinės upių vietos tapo vienos svarbiausių miesto teritorijų, kur dera poilsis, modernybė ir gamta.

Tarpukariu Kaune veikė 12 pliažų, jie buvo labai populiarūs tarp miestiečių. Daugeliui gyventojų tai tapdavo viena pagrindinių pramogų, nes kiti to meto kurortai buvo sunkiau prieinami. Šiltuoju sezonu upėse vykdavo įvairūs sporto renginiai, motorlaivių varžybos, inscenizuoti ir iliuminuotų laivų paradai, Nemuno užutėkyje veikė atviras plaukimo baseinas, žiemą tapdavęs čiuožykla.

Aukštosios Panemunės pušynų masyvai ir du pagrindiniai pliažai tapo pagrindu formuotis naujam kurortui. 1933 m. vietovė buvo paskelbta kurortine teritorija.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje čia pradėta sparčiai plėtoti laisvalaikio infrastruktūra, kurios didžioji dalis susitelkta prie upės – pirmajame pliaže įrengtos persirengimo kabinos, restoranas, prie kranto stovėjo jachtklubo jachta, du tramplinai, keliolika baidarių. Miesto savivaldybė šiame pliaže pastatė aptvertas saulės vonias vyrams ir moterims, kuriose buvo galima degintis visiškai nuogiems. Kiek atokiau nuo upės, pušyne, 1935 m. pastatytas bene svarbiausias kurorto pastatas – kurhauzas. Jame buvo įrengta vasaros (šokių) salė. Žiemą pastatas eksploatuotas kaip vietinė sporto bazė, pirmiausia skirta slidininkams.

Aukštoji Panemunė. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus sanatorija. Kauno miesto muziejaus eksponatas
Aukštoji Panemunė. Keltas per Nemuną. Kauno miesto muziejaus eksponatas
Aukštoji Panemunė. Kurhauzas. Kauno miesto muziejaus eksponatas
Aukštoji Panemunė. Gailutės gatvė. Kauno miesto muziejaus eksponatas
Aukštoji Panemunė. Dr. Kazio Griniaus sanatorija. Kauno miesto muziejaus eksponatas

Kurorte taip pat pastatytas laikinasis kino teatras, projektuoti paviljonai, kioskai, vilos ir vasarnamiai. Įdomu, kad XX 20 a. trečiojo dešimtmečio pradžios vilų architektūrai būdingi istoristiniai bruožai ir ornamentika. Šis junginys pastebimas ir kai kurių Kauno rajonų pastatuose, pavyzdžiui, Žaliakalnyje. Tuo metu ketvirtajame dešimtmetyje vilų ir į jų kvartalus įsiterpusių gyvenamųjų namų statyboje taikytos nestandartinės formos. Jose ryškėjusi modernistinė estetika pasireiškė per atskirus elementus: plokštesnius stogus, stiklines verandas ir atviras terasas, erdvius balkonus, traukas, kuriančias aliuziją į juostinius langus, ir kt. 

Kovojant su visoje šalyje plintančia tuberkulioze, miškingame Aukštosios Panemunės areale lygiagrečiai buvo plėtojama ambulatorinio sveikatingumo infrastruktūra. 1930 m. Jono Basanavičiaus parko pakraštyje įsteigta Draugijos kovai su tuberkulioze dr. Kazio Griniaus sanatorija, žydų vaikų vasaros kolonija, dr. Jurgio Venskūno mineralinių vonių gydykla, privati prof. Vandos Tumėnienės vaikų sanatorija, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos tuberkuliozės sanatorija ir kitos. Daugelio šių pastatų architektūra, planavimo ypatumai, vidaus įrengimai atspindėjo universalias modernėjimo tendencijas, Vakarų Europos modernizmo bruožus, grįstus tikėjimu saulės gydomąja galia, kaip Paimio (Suomija), Zonnestraalio (Olandija), Schatzalpo (Šveicarija), Stanningtono (Anglija) ir kitose žinomose modernistinėse sanatorijose.

Per šiek tiek mažiau nei dešimtmetį Aukštoji Panemunė iš smulkaus priemiesčio virto judriu rekreaciniu sostinės rajonu – sodu mieste, masiškai traukiančiu kauniečius ne tik pasilinksminti restoranuose, atgauti jėgas mineralinėse voniose ir J. Basanavičiaus parke, bet ir perkelti savo buitį (neretai visam sezonui) atokiau nuo didmiesčio. Nemaža dalis labiau pasiturinčių kauniečių triukšmingą gyvenimą mieste iškeitė įsigydami nuolatinį būstą atokesniuose rajonuose, tarp jų ir šiame kurorte. Įdomu, kad 1939 m., palyginti su 1932-aisiais, sklypo kainos Aukštojoje Panemunėje buvo išaugusios net 400 procentų.

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Pasakoja architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.