Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

18 min.
Birštonas. Kurorto svetainės-kurhauzo darbuotojai (XX a. 4 deš.). Birštono muziejaus nuotrauka

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

18 min.

Senieji Lietuvos kurortai. Birštonas – planuotas abipus Nemuno, garsėjęs mineralinio vandens ir purvo voniomis

Lemiamas žingsnis, padaręs įtaką ne tik Birštono, bet ir kitų Lietuvos kurortų formavimuisi tarpukariu, buvo žengtas 1924 m., Sveikatos departamentui pasirašius pirmąją sutartį, kuria Birštonas 36 metams perduotas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai. Kurortas šiai visuomeninei organizacijai buvo perduotas su miestelio ižde esančiais 35 000 litų ir visa esama infrastruktūra.

Viziją, kad Birštonas turi tapti garsus išskirtinai kaip sveikatingumo kurortas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, palaikė ir Raudonojo Kryžiaus organizacija, ir paskirtasis kurorto administratorius daktaras Jurgis Venckūnas.

Dar prieš didžiąsias reformas, 1929-aisiais, dr. Venckūnas pastebėjo, kad kurorte labai drėgna, todėl reikia į tai atsižvelgti organizuojant Birštono plėtrą: „Kyla klausimas, kur Birštono kurortą plėsti: ar senoje vietoje, ar Užnemunės dailiame pušyne. Netinkamai pastatytuose namuose pelija ponių šilkiniai rūbai, zamšiniai bateliai. Lyjant viešbučių kambariuose dar ir šįmet buvo balos, todėl Lietuvos kurortas turi turėti higieniškus, gerai pastatytus namus. Prie to turi eiti Birštono tonas.“

Buvo siūloma kurortą perplanuoti Vokietijos kurortų pavyzdžiu – vietovę suskirstant funkcinėmis zonomis. Sveikatingumo veiklas ir apgyvendinimą buvo planuota sujungti į vientisą, uždarą gydyklų miestelį, kad kurortas galėtų veikti ištisus metus. 

Birštonas. Fontanas ir gėlynas prie sanatorijos „Tulpė“ (XX a. 4 deš.). Birštono muziejaus nuotrauka
Birštonas. Druskų pliažas (XX a. 3–4 deš.). Jokūbo Skrinskos / Birštono muziejaus nuotrauka
Birštonas. Didysis viešbutis (XX a. 3–4 deš.). Birštono muziejaus nuotrauka
Birštonas. Purvo vežimėliai Birštono gydyklose (XX a. 4 deš.). Birštono muziejaus nuotrauka

1932 m. Miškų departamentas inicijavo parengti Birštono miestelio dalies planą, kuriuo buvo numatyta plėsti kurortą kairiojoje Nemuno pusėje – Alksniakiemyje. Vietovei esant anapus Nemuno, priešais mineralinių gydyklų kompleksą, iškilo klausimas dėl patogaus susisiekimo. Buvo svarstoma galimybė įrengti keltą, tačiau dėl galimos per didelės žalos medžiams nutarta perplanuoti kurorto plėtimą. 

Iki XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios Birštone dažniausiai lankydavosi nukentėjusieji nuo Pirmojo pasaulinio karo ir sergantieji sunkiomis ligomis. Šiam tikslui vietovėje buvo steigiamos naujos gydyklos, sanatorijos, išnaudojami gamtiniai ištekliai, jiems pritaikomi įrengimai – biuvetės ir šaltinių būdelės.

Sumanymas steigti Raudonojo Kryžiaus gydyklas kurorte buvo planingas – šios gydymo įstaigos skyrių plėtra jau nuo 1919 m. vyko Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje ir Vilniuje. 1930 m. inžinieriaus Romano Steikūno parengtas Svarbiųjų rūmų mineralinėms vonioms Birštone projektas, palyginti su kitais kurorto pastatais, pasižymėjo išskirtine architektūrine raiška. Be naujųjų gydyklų, kur ir šiandien gydymo paslaugas teikia „Tulpės“ sanatorija“, sklype taip pat buvo pastatytas papildomas purvo vonių korpusas bei skalbyklos pastatas.  

Nors Raudonojo Kryžiaus veikla Lietuvoje buvo labiau orientuota į labdaringas veiklas, tačiau sveikatinimo paslaugos Birštono gydyklose teiktos atsižvelgiant į tarpukario laikotarpiu įgytą solidų kurortinį statusą. Tikėtina, kad aukštesnes procedūrų kainas lėmė ir gydymui naudoti mineraliniai vandenys.

Siekiant pritraukti daugiau vasarotojų, palaipsniui pradėta keisti Birštono įvaizdį. Miestelį ketinta projektuoti kaip Pietų Lietuvos sveikatingumo turizmo centrą. Vykdant šiuos planus, iš bendro kurorto biudžeto buvo įrengtos ne tik gydyklos, praplėstos apgyvendinimo vietos – sanatorijos, viešbučiai. Pastatuose tuo metu buvo įrengtas šildymas, kanalizacija, vandentiekis, aprūpinęs besigydančius ir poilsiautojus šiltu vandeniu. Buvo sutvarkyta visa sveikatingumo miestelio zona – nutiesti nauji takai, pastatyta elektros stotis, įrengtas parkas, sutvarkytos šaltinių vietos ir skverai, sumontuotas pliažo apšvietimas, atlikti kiti darbai. 

Birštono kurhauzas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Birštonas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Birštonas. Sanatorijos „Tulpė“ mineralinio vandens biuvetė. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Birštono sakralinis muziejus. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Birštonas. Saulės vonios ant gydyklų stogo (XX a. 4 deš.). Juozo Klimo / Birštono muziejaus nuotrauka
Birštonas. Mineralinio vandens biuvetė Vytauto parke. Birštono muziejaus nuotrauka
Senieji Birštono šaltiniai (XX a. 4 deš.). Juozo Klimo / Birštono muziejaus nuotrauka
Birštonas. Kurorto svetainės-kurhauzo darbuotojai (XX a. 4 deš.). Birštono muziejaus nuotrauka

Kurhauzo atstatymas ne tik buvo svarbus istoriškai, kaip laisvalaikio tradicijų tąsa, bet ir tapo reikšmingu modernėjančios aplinkos akcentu, o jame siūlomų naujų veiklų gausa formavo ir kurortų įvaizdį. Pirmasis kurhauzo pastatas minimas dar XIX a., jis buvo skirtas miestelio svečių sekmadieninėms pramogoms, jame veikė restoranas (bufetas). Po Pirmojo pasaulinio karo pastato būklė prastėjo, kurį laiką kurhauzas stovėjo apleistas. Vėliau kiek paremontuotame pastate šventadieniais jau grodavo orkestras.

XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje Birštono akcinė bendrovė nutarė nugriauti buvusią Birštono svetainę, o jos vietoje pagal architekto Romano Steikūno projektą pastatyti naują kurhauzą. Ant pastato stogo buvo įrengta moderni terasa, virš salės sumontuoti įrengimai svetainės orkestrui. Naujojo kurhauzo salėje rengtų koncertų pasiklausyti susirinkdavo ir Kauno inteligentijos atstovai.

Dėl gan kompaktiškos gydyklų teritorijos istorinėje Birštono dalyje statyti daugiausia viešbučiai ir gyvenamieji namai. Nors šioje kurorto dalyje vilų, palyginti su Palanga, buvo vos kelios, tačiau jų architektūroje galima užčiuopti tipinių tarpukario epochai bruožų ir gan retais atvejais regiono istorinę praeitį menančių formų. 

Pasakoja architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.