Senieji Lietuvos kurortai. Druskininkų terapija – gamtos dovanos ir šimtmečiais puoselėta kurortinė atmosfera

Tekstas pirmą kartą publikuotas 2021 m. gruodžio 21 d.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Druskininkuose lankėsi ir šio miesto bei jo apylinkių peizažais žavėjosi daug kūrėjų: rašytojai Juozapas Ignotas Kraševskis, Liudvikas Kondratovičius-Sirokomlė, kompozitoriai Stanislovas Moniuška, Česlovas Sasnauskas, dailininkas Petras Rimša ir kiti įžymūs kurorto svečiai.

Druskininkai gydomąja vietove buvo paskelbti dar 1794 m. specialiuoju Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dekretu. Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu vietovės plėtra buvo planuojama taip, kad šalia mineralinių vandenų šaltinių būtų suformuotas miestelis. Vietovė buvo plečiama palaipsniui. Planuota, kad kurorte iškils gydyklų kompleksas, viešbučiai, vasarnamiai, poilsio sodas, kiti parkai, valdiški nameliai. Naujas miestelis projektuotas pagal XVIII a. pabaigos–XIX a. antrosios pusės rusiško miestų planavimo principus, formuojant stačiakampio ir vėduoklės pavidalo gatvių tinklą.

XIX a. pr. kurortas jau turėjo būtiniausias gydymo įstaigas, ganėtinai išplėtotą rekreacinę aptarnavimo sferą, beveik 3000 vietinių gyventojų, 3 medines bažnyčias, telegrafą, 8 metrų pločio ir 20 metrų ilgio tiltą per Ratnyčėlę ir kitų naujai bei sparčiai besikuriančiam miestui būdingų architektūrinių objektų.

Senosios Druskininkų gydyklos, pastatytos 1896 m., buvo pirmosios didžiausios (150 vietų) mūrinės gydyklos ne tik miestelyje, bet ir visoje Europoje. Statinys tapo besiplečiančio kurorto užuomazga, o ją supanti gyvenvietė – poilsiavietę aptarnaujančia teritorija. Anuomet gydyklose veikė druskų, purvo, angliarūgštės, elektros ir saulės bei oro vonios, buvo atliekamas masažas ir ortopedinė gydomoji gimnastika. 

Pirmąjį kurorte viešbutį 1909 m. pastatė Druskininkuose gimusio pasaulinio garso kubizmo srovės skulptoriaus Žako Lipšico tėvai. Iki 1937 m. viešbutis vadinosi „Central“ (Šv. Jokūbo g. 22) ir priklausė M. Skiebelskiui, o po karo jame veikė ligoninė. 2007 m. pastatas renovuotas, visiškai atkurta pirminė statinio paskirtis ir viešbučiui paliktas istorinis „Central“ pavadinimas.

Miestelyje iki Pirmojo pasaulinio karo atsirado naujo tipo pastatų: kurhauzų, restoranų, pavėsinių, apžvalgos aikštelių, praturtinusių ir paįvairinusių kraštovaizdį. Kaip ir kituose to meto kurortuose, greta pasaulinių stilistinių tendencijų būta regioninių savitumų, inspiruotų tuometinės visuomenės skonio. Tam įtakos turėjo ir tai, kad medis vis dar dominavo kaip pagrindinė statybinė medžiaga. Liaudies, vietinės architektūros tradicijos buvo jungiamos su iš svetur atkeliavusiomis madomis. 

Išskirtinis šio Druskininkų miesto formavimosi etapo architektūros savitumas – šveicariško stiliaus medinės vilos. Keli šio stiliaus pavyzdžiai – XIX a. antrosios pusės vila „Imperial“ (Maironio g. 14) ir vila „Mauritanika“ (Šv. Jokūbo g. 21). Tai pastatai, pasižymintys asimetriškais tūriais, pagyvinti įvairiais bokšteliais, erkeriais (pastato dalis su langais, išsikišusi iš fasado plokštumos), mansardos puoštos lenktais ir sunertais dekoro elementais.

XX a. pradžioje Druskininkų architektūroje pradėjo plisti kosmopolitizmo įtaka. Tuo metu kurorto akcinės bendrovės nario bankininko Adolfo Kiersnovskio iniciatyva buvo pastatyta moderno bruožų su neoklasicistinėmis detalėmis mūrinė vila „Liñksma“, tapusi viena ryškiausių to laikmečio architektūros pavyzdžių mieste. Iki Antrojo pasaulinio karo objektą valdė Kiersnovskių giminė, o po karo čia buvo įkurti Pionierių rūmai. Šiuo metu viloje veikia civilinės metrikacijos biuras ir Druskininkų miesto muziejus.

Po Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos metais, kurorto galimybės nebuvo išnaudotos, jame gydėsi ir ilsėjosi tik kariūnai ir jų šeimos. Nei sudegusios vilos, nei sunaikintos gydyklos nebuvo atstatomos. Tarpukariu, nuo 1920-ųjų iki 1939-ųjų, Druskininkai priklausė Lenkijai. Šiuo laikotarpiu pradėta plėtoti poilsines kurorto paslaugas. Gan didelį poveikį miestelio visuomeniniam gyvenimui darė Druskininkų bičiulių draugija, pasižymėjusi kultūrinių, turizmo, sporto veiklų ir renginių organizavimu.

Vienas geriausių pavyzdžių – Karolio Dineikos parko įsteigimas. Kurortas pagal gamtinius išteklius priskiriamas prie balneologinio tipo rekreacinių vietovių. Druskininkuose jau tuo metu dominavo gamtinių išteklių panaudojimo gydymui, klimato terapijos, gydomosios fizinės kultūros, fizioterapijos ir gydomosios mitybos metodai. Vieną ankstyviausių pavyzdžių būtų galima paminėti gydomosios gimnastikos bazę „Saulės take“, įsteigtą dar 1881 m.

Nuo 1924 m. dabartinio K. Dineikos parko vietoje, pušyne, veikė nedidelis privatus gydytojos ir asmeninės Lenkijos maršalo Józefo Piłsudskio masažistės Eugenios Lewickos saulės vonių parkas. Parke buvo įrengti atviri maudymosi baseinai suaugusiesiems ir vaikams, du aerosoliariumai, keletas gimnastikos ir sporto aikštelių, pastatyti keli paviljonai ir įspūdingas vandentiekio bokštas, šiandien įtrauktas į kultūros vertybių registrą. 

Kur kas gyvybingesnis miesto etapas prasidėjo nuo 1928 m. Tuo metu kurortui buvo suteiktos miesto teisės, o po metų vėl pradėtas leisti miesto žurnalas „Druskininkų šaltinių undinė“, tai liudijo kultūrinės, visuomeninės sferos gyvastį. Kaip rašoma šaltiniuose, tik 1930 m. kurortu vėl susirūpinta. Netrukus baigtas gręžti 300 metrų gylio gręžinys, gydykloje įrengti nauji procedūrų skyriai gerklės ir nosies ligoms gydyti, pastatyta daug vasarnamių. Iš Druskininkų į Pariečės stotį buvo nutiesta geležinkelio linija, smarkiai pagerinusi susisiekimą su kurortu, o šiuo laikotarpiu miestelyje poilsiavę gydytojai atgaivino 1841 m. įsteigtos gydytojų medicinos draugijos darbą.

Šiuo metu Druskininkų miesto plane buvo pažymėta daugiau vilų ir pensionatų: „Šarlapo“, „Radium“, „Bristol“, „Sveik“, „Lira“. Taip pat pastatyti keli stamboki 2–3 aukštų kompleksai, kurių architektūra artima Zakopanės stiliui. Šioms viloms buvo būdingos istorizmo formos ir saviti regiono elementai – aukšti stogai, neretai arkados, didelės verandos. Vilų statybos vyko dar pagal XX a. pr. išplitusias ir kiek modifikuotas architektūros stilistikas: šveicarišką ir vokišką.

Reikšmingu miesto panoramos ir kultūrinio gyvenimo akcentu tapo XX a. 4 dešimtmečio pradžioje baigta statyti raudonų plytų neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Įdomu, kad ji buvo pastatyta senosios, pirmos mūrinės miestelio bažnyčios-koplyčios, vietoje. Šioje šventovėje tuokėsi neilgai trukus žuvęs sukilėlių vadas Liudvikas Narbutas, dirbo aktyviai su carizmu kovojęs kunigas Józefas Majewskis, vėliau už savo veiklą ištremtas į Tobolską. Iki 1906 m. šioje bažnyčioje vargonais grojo ir M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis. 

Naujai pastatytos šventovės istorija taip pat susijusi su ne viena žymia asmenybe, turėjusia įtakos politiniam, kultūriniam ir visuomeniniam kurorto gyvenimui. Pasakojama, kad naują Druskininkų bažnyčią buvo pamėgęs Lenkijos maršalas Józefas Piłsudskis. Pokaryje, kai čia iš Vilniaus atvyko kunigas Juozas Vaičiūnas, formavosi naujoviška atmosfera. Į naują parapiją paskirtas kunigas atsivežė ir visas vilnietiško gyvenimo pažintis. Klebonijos svetainėje dažnai užsisėdėdavo kalbininkas Juozas Balčikonis, Vincas Mykolaitis-Putinas, bibliografas Vladas Abramavičius, skulptorius Rapolas Jakimavičius ir daugelis kitų žinomų Lietuvos žmonių.

Posūkis Druskininkų architektūriniame kraštovaizdyje ir kurorto gyvavimo istorijoje įvyko ketvirtajame dešimtmetyje. Ėmė plisti racionalistinė architektūra, kuriant ir mineralinių šaltinių statinius, ir kitus kurorto pastatus ir objektus. Pamažu augo politinė įtampa, o gana aukštos gydomųjų procedūrų kainos lėmė, kad kurorte galėjo lankytis tik pasiturintieji. Nors kurorto lankytojų skaičius ėmė mažėti, bet to meto sveikatinimo kainos byloja apie aukštą paslaugų kokybę ir Druskininkų prestižiškumą.

Pasakoja architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.