Senieji Lietuvos kurortai. Palanga ir grafų Tiškevičių kurortinės kultūros palikimas

Pirmą kartą tekstas publikuotas 2021 m. gruodžio 4 d.

Palangos kaip kurortinės vietovės plėtrai ypač svarbi Tiškevičių giminė. Nuo XIX a. grafai miestelyje intensyviai kūrė šeimos vasarvietę: statė ir nuomojo naujas vilas, gerino miestelio infrastruktūrą, inicijavo kultūrinių, pramoginių ir sveikatinimosi įstaigų kūrimą.

Grafai Feliksas ir Antanina Tiškevičiai pačioje XIX a. pabaigoje Birutės miške šalia Baltijos jūros ėmė kurti kurortinės epochos pradžią Palangoje savotiškai žymintį kompleksą – rūmų pastatą ir parką. Rūmų projektą, mūrinį pastatą nuolatiniam grafo gyvenimui Palangoje, parengė vokiečių architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas. Parko projekto autorius – žinomas prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouardas François André, į Lietuvą atvykęs būtent Tiškevičių kvietimu. Panašiu laikotarpiu kiek vėliau grafų giminės užsakymu architektas sukūrė ir kitus tris peizažinius Trakų Vokės, Užutrakio bei Lentvario parkus. 

Tiškevičių statytas jūros tiltas XIX a. pab.–XX a. pr. buvo skirtas laivais gabenamiems kroviniams pervežti. Ant tilto buvo nutiestas arklinis siaurasis prekinis geležinkelis. Sezono metu jo veikla buvo ne tokia intensyvi, todėl tiltas tapdavo poilsiautojų pasivaikščiojimo taku. Vėliau dėl susidariusių seklumų tiltą buvo bandyta nesėkmingai pailginti. Nebelikus galimybės švartuotis laivams, tilto funkcija liko tik pramoginė.

Kaip ir daugelyje Lietuvos miestų bei miestelių, po Pirmojo pasaulinio karo didelę žalą patyrusiame pajūrio kurorte reikėjo skubių atstatymo darbų. Nuo 1824 m. Palangą valdantys Tiškevičiai nebeįstengė finansuoti visų jiems priklausiusių vilų remonto, todėl XX a. 3-iame dešimtmetyje daugelį jų pardavė turtingesniems Lietuvos piliečiams.

Pavyzdžiui, vilą „Anapilis“, kurioje šiandien įsikūręs Palangos kurorto muziejus, po karo nusipirko bankininkai broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Pastatas tuomet pritaikytas rezidencijai ir gerokai išplėstas. Čia pat esančiose medinėse vilose „Romeo“ ir „Džuljeta“ tarpukariu sezono metu apsistodavo Lietuvos ūkio banko valdytojai, vėliau veikė pensionatas ir sanatorija.

J. Basanavičiaus gatvės ir Birutės alėjos kampe stovinti „Baltoji“ vila tarpukariu priklausė grafaitei Marijai Tiškevičiūtei, aktyviai visuomenės veikėjai, pas kurią dažnai svečiuodavosi šalies intelektualai, tokie kaip bičiulis kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. 1938 m. šį mūrinį pastatą įsigijo visuomenės veikėjas, advokatas Vladas Stašinskis. Viloje kasmet keturioms savaitėms sezono metu su šeima apsistodavo prezidentas Antanas Smetona. Tiškevičių giminei priklausiusią vilą „Komoda“ po kapitalinio remonto 1933 m. įsigijo studentų Ateitininkų organizacija.

Po 1921-ųjų, Palangą grąžinus Lietuvai, ėmė keistis ir kurorto valdymo sistema. Miestelio tvarkymu rūpinosi Palangos kurorto komitetas, jo vienas pagrindinių iššūkių buvo parengti kurorto plėtros gaires. Steigiamajame susirinkime dėl vietovės gamtinių ir geografinių privalumų nutarta kurti europinio lygio kurortą remiantis užsienio patirtimi. Tokiu būdu planuota ir toliau puoselėti Tiškevičių pradėtą kurti aristokratišką Palangos įvaizdį.

Tiesa, priešingai nei Birštone ar Likėnuose, balneologinėse natūralius gamtinius išteklius gydymui naudojančiose vietovėse, pajūrio kurorte nebuvo tuo metu reikalingos gydomosios infrastruktūros. Birštone gydomąsias veiklas papildė aktyvesnio laisvalaikio funkcijos, o pramoginį vasarotojų užimtumą plėtojusioje Palangoje trūko sveikatinimui (reabilitacijai ar sportui) skirtų kompleksų. 

Palangoje pradėta steigti privačius gydymo kabinetus, praplėstame šiltųjų maudyklių pastate Kęstučio gatvėje buvo atliekamos pašiltinto jūros vandens, mineralinės ir gydomųjų žolių vonios bei įvairios gydymo procedūros. Kurorte taip pat leista sanatorijas įkurti įvairioms to meto organizacijoms: Mokytojų sąjungai, Policijos sporto klubui, Lietuvos kariuomenės karininkų ir karo valdininkų klubui, Lietuvos karo invalidų sąjungai. 

Palangos pliažas buvo viena pačių gyvybingiausių kurorto pramogų ir sveikatinimosi vietų. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia bendrų maudyklių nebuvo, bet 1933 m. jau skelbta, kad Palangos paplūdimiuose buvo gausu persirengimui skirtų kabinų. Daugelis jų – lentinės, be durų, su viduje įrengtais suolais ir stalais. Pasakojama, kad kai pakildavo balta vėliava – į pajūrį rinkdavosi vyrai, o kai raudona – moterys.

Fotografijose pastebimi ir kiti įdomūs pliažo įrengimai – persirengimo kabinos ant ratų, atsiradę XVIII a. Anglijoje ir išplitę Vakarų Europos kurortuose. Tarpukariu Lietuvos pajūrio pliažuose šios mobilios jūros karietos jau nebuvo, bet, tikėtina, aukštesnio luomo padiktuota pliažo kultūra išliko. Vietoj mobilių būdelių išilgai kranto driekėsi eilė medinių persirengimo namelių. Tokia pliažo mažoji infrastruktūra buvo būdinga ir kitiems užsienio pajūrio kurortams.

Kalbant apie pramogas, kurortas buvo neįsivaizduojamas ir be Palangos kurhauzo. XX a. 8 dešimtmetyje pagal ano meto Europoje vyravusią tradiciją pastatytame kurhauze veikė restoranas, viešbutis, kazino, šokių (kvikstepo, angliško valso, fokstroto ir kt.), koncertų ir vaidinimų salė. Visą tarpukario laikotarpį kurhauze lankydavosi inteligentija. 1933 m. „Lietuvos aide“ buvo skelbiama: „Kurhauzas, nežiūrint to, kad krizė nevieną smarkiai dusina, beveik kas vakaras pilnas linksmai šnekučiuojančių.“

Panašiu metu kurorto savivaldybės pastangomis šiaurinėje parko dalyje, nupirktoje iš grafo Tiškevičiaus, buvo pastatyta estrada, įrengtos vaikų žaidimų aikštelės. Mieste buvo sutvarkytos gatvės, pastatytas stadionas, įsteigta viešoji biblioteka, autobusų stotis. Palangoje padaugėjo ir poilsiautojus aptarnaujančių įmonių: parduotuvių, restoranų (jų veikė net dešimt), kepyklų, valgyklų, fotoateljė. Daugelis kitų kurorto plėtrai svarbių sumanymų turėjo būti atidėti dėl 1938 m. miestelio šiaurinę dalį nusiaubusio gaisro ir netrukus užklupusio Antrojo pasaulinio karo.

Pasakoja architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.