Senis Kalėdų

Ta bendrystė nepasikeitė ir šiandienėje Rusijoje, kai, pritrūkę patrankų mėsos karo fronte, Kremliaus politrukai mirtininkų ieško savo kalėjimų ir lagerių sistemoje. Taip jie elgėsi per Antrąjį pasaulinį karą, taip darbuojasi ir dabar – naikindami Ukrainą ir jos žmones.

Sovietų Sąjungoje visi šaukiamojo amžiaus vyrai (su mažomis išimtimis) priverstinai turėjo pereiti vadinamąją „vyriškumo“ mokyklą – kariuomenę – ir kartu nori nenori išmokti iš kalėjimų atėjusių ritualų ir papročių. Iš vakarinių Sovietų Sąjungos pakraščių sovietinėje armijoje tarnavusiems vyrams ta kultūra ne visada buvo priimtina ir suprantama, bet per penkiasdešimt metų muštras, panieka ir patyčios paliko pėdsakų jų sąmonėje. Juk tai net kelios kartos. Tas puvėsis bei pelėsis persimetė ir į visas kitas gyvenimo sritis. Lietuvoje – taip pat.

Bene labiausiai paplitęs ir žinomas fenomenas yra dedovščina (дедовщина). Tai tokie hierarchiniai santykiai uždaroje bendruomenėje, egzistuojantys paraleliai su oficialiaisiais. Sovietinėje kariuomenėje dedovščina reiškė seniau tarnaujančių kareivių viršenybę prieš naujai atėjusius. O tos viršenybės išraiška galėjo būti visokia: tyčiojantis iš naujų kareivių atimti jų pinigus ir atsiųstus siuntinius, priversti juos dainuoti dainas ir šokti, pasakoti anekdotus, naujokams perkelti savo (tikrus ar išgalvotus) darbus ir panašiai.

„Pala pala, o tai kur čia Kalėdos? Ir Kalėdų Senis iš pavadinimo?“ – jau klausiate autoriaus. Ne, minties gijos nepamečiau. Tad pereikime prie žadėtojo Kalėdų Senio.

Okupuotoje Lietuvoje Kalėdų Senį pakeitė rusiškas Senis Šaltis (rusiškai – Дед Мороз), kurį vaikai prieš pat Naujuosius metus sutikdavo lopšeliuose-darželiuose ir vidurinėse mokyklose. Dažniausiai jų vaidmenį atlikdavo vienas iš mokytojų arba tėvų. Taigi vienas iš vyrų, patyrusių sovietinės kariuomenės, tai yra tą iškreipto „vyriškumo“, mokyklą. Todėl visai nenuostabu, kad dovanų dalintojas prieš atiduodamas vaikui, kas jam skirta, mėgindavo iš jo ką nors išsireikalauti. „Na, tai padainuok dainelę!“ „O kokį eilėraštuką man padeklamuosi?“ „O gal pašoksi?“ Lygiai kaip tie sovietinės kariuomenės diedai, reikalaudami iš nelaimėlio atidirbti už tai, kas jam ir taip priklauso: laišką ar siuntinį.

Dainelių ir eilėraščių vaikai tada mokėdavo, nes negalėjo nemokėti – tokia buvo tvarka. Bėda buvo ne čia. Sistema puikiai mokėjo vaikus žlugdyti nuo pat mažens ir dresuoti juos muštru, neleisdama per daug pakelti galvelės ir išsiskirti iš pilkos masės. Jau nekalbant apie vaiko pažeminimą visų akivaizdoje…

Turbūt tik sutapimas, kad pačiame Senio Šalčio, per Naujuosius metus sovietijoje nešdavusio dovanas vaikams, pavadinime yra žodis ded. Tas pats, kaip ir nestatutinių santykių apibūdinime – dedovščina. Apie antrą darinio žodį moroz nė neverta pradėti šnekos – juk apie „marozus“ kaip neišprovokuotos agresijos kultivuotojus jau prikalbėta tiek naujųjų tautosakininkų, tiek antropologų.

Atrodo, kad pasibaigus anam Lietuvos istorijos etapui galėtume skausmų ir sopulių kupiną puslapį užversti ir visam laikui pamiršti. Tačiau šis šlykštus užkratas visai netikėtai išlindo Jungtinių Amerikos Valstijų vidurio vakaruose, kur mėsos su bulvėmis valgymas ir sekmadieninis prekybcentrių lankymas yra savaime suprantamas dalykas – lygiai kaip ir Lietuvoje.

Paprastai vienintelė vieta, kur amerikiečių vaikai gali sutikti Kalėdų Senį, yra didžiuliai prekybos centrai, kur iš anksto užsiregistravęs gali paskirtu laiku savo vaikus ar kitokius augintinius atsivesti ir, atsistojęs šalia Kalėdų Senio, nusifotografuoti. Viskas. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Lietuviškai kalbantis Kalėdų Senis mėgino švelniai ir subtiliai prašyti vaikų atidirbti už jiems skirtas dovanas. Patys mažieji gal ir nelabai kreipė dėmesį į tokį sandorį, bet vyresnieji jautėsi mažų mažiausiai nepatogiai. Buvo tokių paauglių, kurie iš karto Kalėdų Seniui užtvirtino, kad šis jokių mainų nesulauks. Džiaugiausi dėl jų, nes kur jau kur, bet Amerikoje 2023-iųjų metų išvakarėse paauglys tikrai nesiduos pažeminamas. Ir dar Kalėdų Senio. Lituanistinės mokyklos šventėje.

Žinoma, nepiktybinis tas lietuviškas Kalėdų Senis Amerikos vidurio vakaruose. Visai ne, juokingas toks, sveika energija trykštantis. Juk kitokios tradicijos senių šalčių nei vaikiškas atidirbimas už dovanas toje Lietuvoje, kurioje užaugome mes ir mūsų tėvai, tiesiog nebuvo. Na, nebent kam pasisekė gyventi Telšiuose, kurių katedroje Kalėdų Senis ir gilios stagnacijos metais dovanėles dalijo visiems vaikams be išimties, nieko už tai neprašydamas.

Mąstant apie atidirbimo už dovanas tradiciją, profesorės Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“ vėl išniro kaip iš tiršto rūko. Ir atgulė knygų rietuvės viršuje šalia lovos. Kolektyvinė trauma, kurią išgyveno mūsų ir mūsų tėvų karta, įvairiais pavidalais vis dar išlenda į dienos šviesą ir dar ilgai lįs, kad ir kaip kantriai mes norime su savimi, savais ir su kitais nekalbėti.