Seno žmogaus ruduo. Vizijos ir girdėjimai

„Ir kur man dabar eit, buželi?“ – klausia Marytė, sėdėdama vežimėlyje Vilniaus Šventojo Roko ligoninės vidiniame kiemelyje, kuriame visą mielą vasarą buvo gražiai šienauta pievelė, o dabar visa graudžiai pageltusi.

Toks pat ruduo ir pievelė, ko gero, tokia pati kaip ir Mištūnuose, toli, kur nuolat, nors ir trūkinėdami, klysta nuklysta žodžiai ir mintys.

Ten taip pat ruduo. Tikriausiai visai panašus į Vilniaus. Tik ten nėra tiek daug lygia eile sustatytų mašinų už tvoros. Nevažinėja vežimėliai, į kuriuos susodinti žmonės ir šešėliai, kurių anksčiau nematei ir nepažinojai, ir dabar negali kartu su jais nei kentėti, nei pasiguosti jiems, nei paklausti, nei gauti atsakymą į tą vienintelį egzistencinį klausimą: kur dabar man eiti?

„Ir kas gi ten taip ūžia?“ – klausia, nors beveik nieko negirdi. Girdėjimas juk ne ausimis, bet siela, bandai įsivaizduoti savąją perspektyvą, nors žinai, kad perspektyva, lygiai taip pat kaip ir tariamoji realybė, tėra iliuzija. 

Palauk, sakai sau, tai galbūt pajusi, bet nesuprasi, kai pats tylą pavadinsi surūdijusių vartelių girgždesiu.

„Kaži kur dabar Stasiukas?“ – staiga paklausia.

Namuose, meluoji, nors gerai žinai, kad Stasiukas (brolis) jau miręs prieš daugelį metų, kai pats, ko gero, dar ir gimęs nebuvai, ir palaidotas jis Ukrainoje, Aleksandrovkos kaimo kapinaitėse. Kaime, kurį neseniai okupavo 21-ojo amžiaus naujieji barbarai.

(Nepasigailėk jų sielų, kurių jie neturi, Viešpatie, prašai mintyse.)

„Ir kur mes juos visus laidosime?“ – staiga netikėtai klausia Marytė, ir tu negali žinoti, net perklausti negali, ką ji turėjo galvoje – mašinas ar žmones. Jos jau kitoks ir girdėjimas, ir regėjimas, gal net kiek supoetintas, nes tolumoje staiga pamatai Antakalnio kalvas, dar kalnelius. Tikriausiai ir ji tą patį mato, juk regėjimai, su kai kuriomis išlygomis, irgi gali būti universalūs? 

„Važiuosime į Mištūnus?“ Kiek patylėjusi pati atsako: bet ką mes ten veiksime, kai visos malkos jau sudegintos? 

Iš kurgi ji žino, kad tos malkos sudegintos, kai dar tik ruduo ir kai paskutinįsyk ji ten lankėsi gerokai prieš metus?

– Einame, – įsakmiai sako.

Tas egzistencinis klausimas, kurį nuolat sau užduoda žmogus, net jeigu ir nebegali jau niekur eiti.

Ir staiga prisimeni iki gelmių sukrečiančią gedulingą procesiją, matytą pagal 60-dešimt Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų sukurtame interaktyviame filme „Angelų takais“, kur įsivaizdavimas ir realybė susilydžiusi į viena.

O juk iš tiesų, ar tikrovė ir įsivaizdavimas kuo nors skiriasi? Galbūt ir ne. Tikriausiai ne.

Štai tu sėdi tos pageltusios pievelės peizažo fone (dar ne vežimėlyje), tos nesibaigiančios procesijos priekyje arba pabaigoje, ir klausi savęs: kur mano Stasiukas, kur mano malkos ir kas jas sudegino man nežinant?

Ir dar: o kas mane dabar sušildys?

Labai sentimentalu. Atsakymo nebenori ir nebelauki.