Vidutinis skaitymo laikas:

17 min.
Antano Sutkaus ir Artūro Morozovo paroda „Universiteto žmonės“ VU Didžiajame kieme. Fotografijoje dešinėje – archeologė Marija Gimbutienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

17 min.

Senosios Europos atradėja ir Naujosios Europos vizijos regėtoja

Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio „Metai“ (2021 m. Nr. 10)

Marijos Gimbutienės 100-osios gimimo metinės, kurias šiemet minime, yra gera proga pamąstyti apie pasaulinio garso archeologės, antropologės, naujos archeomitologijos disciplinos pradininkės indėlį į pasaulio mokslą ir kultūrą.

Šios nepaprastai talentingos tyrėjos ir mąstytojos darbai bei idėjos – tai Lietuvos dovana pasauliui. Labai svarbu, kad mes patys suvoktume šios dovanos mastą ir svarbą, kad pripažintume šią dovaną ir jos neišsižadėtume. Paradoksas, bet M. Gimbutienė, kurią galime statyti greta tokių iš Lietuvos kilusių mokslo titanų kaip Algirdas Julius Greimas ir Vytautas Kavolis, pasaulyje kol kas yra pripažįstama ir vertinama labiau nei savo tėvynėje. Tik šiais jubiliejiniais metais Lietuvoje daugiau nei anksčiau diskutuojama apie jos teorijas ir idėjas, prisimenama labai iškili jos asmenybė.

M. Gimbutienė laikoma Senosios Europos civilizacijos atradėja – tai milžiniškas indėlis į pasaulio mokslą ir kultūrą. Nors būtų galima ilgai ginčytis, ar žodis „civilizacija“ apskritai tinka kalbant apie įvairias Europoje ir jos paribiuose klestėjusias neolito epochos kultūras, neginčijamas M. Gimbutienės nuopelnas tas, kad ji aiškiai atskleidė, jog skirtingose, neretai toli viena nuo kitos nutolusiose Europos dalyse gyvavo archeologinės kultūros, kurios buvo palyginti panašios – o kartais ir labai panašios – tiek materialiosios, tiek hipotetiškai rekonstruojamos dvasinės kultūros lygmeniu, ir šie akivaizdūs medžiaginės bei dvasinės kultūros panašumai Europoje išsilaikė mažiausiai keletą tūkstančių metų, o jų ištakos siekia net vėlyvojo paleolito laikus.

Jei termino „civilizacija“ nesusiesime su itin griežtais ir labai konkrečiais kriterijais, kuriuos nustato istorikai, ir šio termino galiojimą ekstrapoliuosime į priešistorinę epochą, aiškiai matysime, kad skirtingu metu įvairiuose Europos žemyno taškuose gyvavusios archeologinės kultūros gali būti laikomos priklausančiomis palyginti vieningam kultūriniam kontinuumui, mažai pakitusiam per ištisus tūkstantmečius, taigi su tam tikromis išlygomis gali būti suvokiamos kaip priklausiusios vieningai civilizacijai.

Algirdas Tarvydas, Marija Gimbutienė su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu rankose kalbasi su sekretore (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

M. Gimbutienė, sukaupusi milžinišką empirinės informacijos apie neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus Europos kultūras masyvą ir atlikusi nepaprasto atkaklumo bei titaniškų pastangų pareikalavusį šios informacijos apibendrinimo darbą, aiškiai parodė tų archeologinių Europos kultūrų, kurios anksčiau buvo tiriamos visiškai izoliuotai ir be jokios ambicijos rekonstruoti platesnį prasminį jų kontekstą, gelmines sąsajas. Būtent šia prasme ji gali būti laikoma Senosios Europos civilizacijos, pačios mokslininkės dar vadintos Deivės civilizacija, atradėja. 

Beje, šis atradimas yra juo nuostabesnis, kad jis nebūtų buvęs įmanomas vien paprasčiausiai kasinėjant archeologines vietoves. Nors M. Gimbutienė turėjo didelę patirtį praktinės archeologijos srityje, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose ir joms vadovavo, Senoji Europa tikrai nebūtų buvusi atrasta vien paprasčiausiai kasinėjant konkrečias archeologines radimvietes. Šis atradimas tapo įmanomas tik dėl to, kad M. Gimbutienė atliko fenomenalų archeologinių artefaktų interpretavimo darbą – tik todėl, kad ji pradėjo kasinėti ne tik pačius artefaktus, bet ir hipotetinius jų reikšmių klodus, taigi, sakytume, vykdė kasinėjimus ne tik įprastoje fizinėje žemėje, bet ir minties bei prasmės žemėje. 

Per visą archeologinių tyrimų istoriją tik labai retam archeologui yra nusišypsojusi laimė atrasti ištisą priešistorinės kultūros kontinentą – tai, ką pavadintume visiškai nauja priešistorine civilizacija. Turėdami omenyje M. Gimbutienės naujai atrastą priešistorinės kultūros kontinentą, ją figūratyvine prasme galėtume lyginti su Kristupu Kolumbu, o atsižvelgdami į fundamentalius ne tik mokslinio, bet ir politinio mąstymo pokyčius, nulemtus bei paskatintus Senosios Europos civilizacijos, savo dvasiniu braižu visiškai skirtingos nuo mums įprastos šiuolaikinės Vakarų civilizacijos, atradimo, ir šiuos mąstymo pokyčius suvokdami kaip paradigminį mąstymo lūžį, M. Gimbutienę galėtume laikyti kopernikiškosios revoliucijos mūsų mąstyme iniciatore.

Neatsitiktinai Josephas Campbellas pratarmėje, kurią parašė įdomiausiam ir solidžiausiam M. Gimbutienės veikalui „Deivės kalba“ („The Language of the Goddess“, 1989), jo autorę prilygino Jeanui François Champollionui, turėdamas galvoje tai, kad M. Gimbutienės atliktas piktografinio Senosios Europos protorašto ženklų reikšmių iššifravimo darbas savo svarba prilygsta rakto Senovės Egipto hieroglifams šifruoti atradimui.

Senosios Europos civilizacija, iš užmaršties prikelta M. Gimbutienės, savo dvasiniu braižu ir etosu pasirodė visiškai skirtinga nuo dabartinės Vakarų civilizacijos. Atliktomis senųjų europiečių pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros rekonstrukcijomis M. Gimbutienė atskleidė pamatinius šiuolaikinės Vakarų civilizacijos ir Senosios Europos civilizacijos skirtumus. Šiuolaikinė Vakarų civilizacija, pasak mokslininkės, per daug orientuota į daiktų gaminimą bei vartojimą, taip pat į beveik obsesinę technologinę pažangą, o savo efektyvumą grindžia griežtomis ir itin išplėtotomis sisteminėmis hierarchijomis bei technokratiniais reglamentais, kurie dažnai neatsižvelgia ne tik į patį žmogų, laikomą ne tikslu, o vien priemone, bet ir į gamtą, kuri radikaliai priešpriešinama žmogiškosios kultūros sričiai ir laikoma tik besaikės gamybos ištekliais.

Tokioje civilizacijoje ir pats žmogus galų gale nuasmeninamas – suobjektinamas ir sudaiktinamas, paminant jo, kaip konkretaus asmens, o ne anoniminio daikto ar funkcijos, orumą. O štai senųjų europiečių pasaulėžiūroje ir civilizaciniame Senosios Europos kode, kaip rodo M. Gimbutienės atliktos hipotetinės senųjų europiečių dvasinės kultūros rekonstrukcijos, daug svarbesni buvo žmonių santykiai, giliai išgyvenamas žmogaus ryšys su pačiu savimi, kitais žmonėmis ir visa gamtine aplinka, harmoninga gamtos ir kultūros vienovė. M. Gimbutienės tyrimai parodė, kad senųjų europiečių visuomenei buvo būdinga egalitarinė sankloda, grįsta abiejų lyčių orumu, lygybe ir jų santykių darna, taip pat apskritai gerokai silpniau išreikštas visuomenės hierarchiškumas.

Senosios Europos, taip smarkiai besiskiriančios nuo dabartinės Europos ir viso Vakarų pasaulio, atradimas ir jos etoso, jos kultūrinio braižo atskleidimas leido naujomis akimis pažvelgti į šiuolaikinę Vakarų civilizaciją, radikaliai klausti apie gelminius jos pamatus. M. Gimbutienės tyrimai bei jos vizionieriška veikla labai prisidėjo, kad Vakaruose pagaliau įvyktų esminis kultūrinis ir politinis lūžis, leidęs vakariečiams adekvačiau įvertinti savo dabartinę būklę, pačios Vakarų civilizacijos perspektyvas ir išmintingiau projektuoti jos tolesnę raidą.

Algirdas Tarvydas, Marija Gimbutienė kompozitoriaus Balio Dvariono namo kieme su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Lietuvių archeologė buvo viena pagrindinių įtakingo ekologinio sąjūdžio Jungtinėse Amerikos Valstijose iniciatorių, į jos nuomonę buvo atsižvelgiama aukštuose politiniuose Amerikos sluoksniuose, ypač JAV Demokratų partijoje. Sunku pervertinti M. Gimbutienės įtaką ir Amerikos feministiniam sąjūdžiui, ypač pirmosioms jo bangoms. Vakariečių kultūrinės ir politinės vaizduotės transformacijos, įvykusios, be kita ko, ir dėl M. Gimbutienės tyrimų bei didelės moralinės jos charizmos, leidžia geriau suvokti šios asmenybės įtakos mastą ir įvertinti jos idėjų aktualumo laipsnį.

Ne mažiau svarus yra ir mokslininkės indėlis ginant humanitarikos autonomiją tiksliųjų mokslų, kaip tariamo bet kokio tikro mokslo etalono, atžvilgiu. Ypač dvidešimtojo amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje, kai Vakarų moksle vis agresyviau reiškėsi scientizmo, natūralizmo ir materializmo dominavimo tendencijos, buvo labai svarbu apginti humanitarinę tokių disciplinų kaip archeologija orientaciją, o sykiu ir metodologinę bei idėjinę visos humanitarikos autonomiją. 

M. Gimbutienė, kaip mokslininkė subrendusi penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, buvo smarkiai veikiama dar Wilhelmo von Humboldto laikais susiformavusios vokiškosios humanitarikos sampratos, kuria remiantis humanitarinės disciplinos buvo suvokiamos kaip „dvasios mokslų“ (Geisteswissenschaften), kuriems visų pirma rūpi reikšmės ir prasmės klausimai, o ne vien nuogi empiriniai faktai, visuma. Būtent vokiškoji tradicija suvaidino lemiamą vaidmenį formuojantis M. Gimbutienės požiūriui į savitą istorijos ir archeologijos mokslų prigimtį bei misiją.

Europinio išsilavinimo nulemti pranašumai ypač atsiskleidė mokslininkei atvykus į Ameriką. Išskirtinė M. Gimbutienės erudicija Europos archeologijos srityje, poliglotiniai jos gebėjimai – puikus ne tik vokiečių kalbos, kuri daugumai jos kolegų amerikiečių buvo neįkandamas riešutas, bet ir kitų europinių kalbų, tarp jų ir retesnių, tokių kaip serbų ir bulgarų, mokėjimas leido jai aprėpti ir sekti beveik visomis senojo žemyno kalbomis parašytą archeologinę literatūrą. Gebėjimas sekti visas Europoje ir Artimuosiuose Rytuose vykdomų archeologinių tyrimų naujoves padėjo susiformuoti tokį panoraminį Europos priešistorinės archeologijos vaizdą, kurio galėjo pavydėti daugelis kitų pasaulinio garso archeologijos autoritetų, ir pasiekti tokią sintetinančios teorinės minties galią, kuri lietuvių mokslininkei suteikė akivaizdų pranašumą prieš tuos Amerikos mokslininkus, kurių specializacija buvo pernelyg siaura.

Labai aukšta humanitarinė M. Gimbutienės, kaip mokslininkės, kultūra, jos fenomenali erudicija ir pajėgumas teoriškai sintetinti leido jai pasiekti didelių teorinių laimėjimų, ypač formuluojant dvi didžiąsias teorijas, arba hipotezes, siejamas su jos vardu, – būtent kurganų hipotezę, kuria remiantis bandoma lokalizuoti indoeuropiečių protėvynę, ir Deivės civilizacijos egzistavimo priešistorinėje Europoje hipotezę.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tokie Amerikos archeologijos autoritetai kaip Louisas Binfordas sukūrė teorinę vadinamosios Naujosios, arba procesinės, archeologijos paradigmą – ja remiantis archeologiją siekta paversti tokiu griežtu ir tiksliu mokslu, kuriam tikslumo pavydėtų net fizikai, kurių atstovaujama disciplina buvo visuotinai laikoma neginčijamu tiksliojo mokslo etalonu. Naujoji archeologija, savo praktikoje plačiai taikiusi sistemų teoriją bei įvairias technologines tiksliųjų mokslų teikiamas priemones, kurias pasitelkiant buvo įmanoma preciziškai tirti medžiaginę archeologinių artefaktų pusę, M. Gimbutienės įsitikinimu, buvo nepakankamai adekvati tuo atžvilgiu, kad į priešistorinį žmogų – archeologinių artefaktų kūrėją – žvelgė ne kaip į asmenį, aktyviai kuriantį kultūrines prasmes, o tik kaip į protingą gyvūną, siekiantį vien pasyviai prisitaikyti prie aplinkos, surasti savo ekologinę nišą ir sukurti tam tikrą ekologinę pusiausvyrą su aplinka. 

Naujoji archeologija, nepaisant nemažų, nors ir vienpusiškų, pasiekimų, dėl savo nepagrįstos pretenzijos tapti tiksliuoju mokslu ir labiausiai dėl savo ambicijos pateikti tikslius, vienareikšmius, interpretavimo nereikalingus aiškinimus lietuvių mokslininkei atrodė kaip archeologijos disciplinos karikatūra. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad pati M. Gimbutienė viena pirmųjų tarp Amerikos archeologų pradėjo taikyti kalibruoto radiokarboninio datavimo metodą ir apskritai buvo atvira technologinėms naujovėms, dažniausiai siejamoms būtent su Naująja archeologija. 

L. Binfordas ir nemaža dalis kitų naujųjų archeologų, kurie septintajame dešimtmetyje dar puoselėjo viltis atkurti priešistorinių žmonių intencijas, vėliau šių pretenzijų atsisakė ir priėjo prie išvados, kad tokios tolimos epochos gyventojų ideologijos ir dvasinio pasaulio rekonstruoti neįmanoma. Tai reiškė, kad Amerikos archeologijoje kaip ortodoksinis pamažu įsitvirtino požiūris, jog archeologinius artefaktus įmanoma tirti iš esmės tik jų materialiojo substrato, materialiosios pusės lygmeniu, o artefaktų reikšmių bei prasmių rekonstruoti esą neįmanoma.

Remiantis tokiu požiūriu, viskas, ką moksliškai precizišku būdu gali nuveikti archeologas, – tai artefaktus iškasti, fiksuoti jų materialųjį kontekstą, juos aprašyti, nufotografuoti ar kitaip dokumentuoti fizinius jų parametrus, juos inventorizuoti, klasifikuoti ir formaliai tipologizuoti, esant galimybei – datuoti ir ištirti kitomis technologinėmis priemonėmis, konservuoti bei archyvuoti, taip pat pasitelkti sisteminiams aiškinimams, kurių tikslas – rekonstruoti archeologinių artefaktų kūrėjų sąveiką su aplinka ir bandymus prie jos prisitaikyti. Į priešistorinį žmogų buvo žvelgiama ne kaip į aktyvų kultūros ir kultūrinių prasmių, kurios nėra iki galo, vienareikšmiu būdu determinuojamos medžiaginių žmogiškosios būties sąlygų, kūrėją, o tik kaip į pasyvų prisitaikytoją prie grėsmingos aplinkos. Marksizmas ir neodarvinizmas buvo teorinė scientistiškai orientuotos materialistinės archeologijos bazė.

Algirdas Tarvydas, Marija Gimbutienė svečiuose pas Meilę Lukšienę (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

M. Gimbutienė savo teoriniuose veikaluose ir daugybėje išlikusių interviu kritikuoja dominuojančią Amerikos archeologijos kryptį dėl perdėto jos domėjimosi materialiąja artefaktų puse, dėmesio kreipimo vien į priešistorinės ekonomikos bei adaptacinės ekologijos dalykus ir dėl beveik visiško priešistorinio žmogaus dvasinio pasaulio – jo religijos ir ideologijos, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros – ignoravimo. Savo svarbiausiuose darbuose mokslininkė ne kartą pabrėžia netikinti, kad neįmanoma rekonstruoti archeologinių artefaktų ir ant jų senovės žmonių paliktų priešistorinių ženklų bei simbolių reikšmių. Daugiau dėmesio kreipdama į idealiąją, o ne materialiąją archeologinių artefaktų pusę, ir visą savo, kaip tyrinėtojos, energiją nukreipdama artefaktų reikšmių, o sykiu ir priešistorinio žmogaus dvasinės kultūros atkūrimo kryptimi, M. Gimbutienė paliudija, kad į archeologiją ji žvelgia kaip į humanitarinę discipliną, priklausančią „dvasios mokslų“ – Geisteswissenschaften – sričiai, o ne kaip į kažin kokį nevisavertiškumo komplekso kamuojamą hibridinį mokslą, kuriam rūpi tik nuogi empiriniai faktai ir vien griežtai pamatuojami bei paskaičiuojami fiziniai artefaktų parametrai. 

Metodologinis pliuralizmas, scientistinės prieigos, kaip esą privalomos bet kuriam tikram, į tikslumą pretenduojančiam mokslui, atmetimas, tikėjimas artefaktų interpretavimo galimybe ir mokslinių hipotezių kėlimo drąsa aiškiai išskiria M. Gimbutienę tarp kitų tuo metu praktikavusių jos kolegų. Galima atkreipti dėmesį ir į tai, jog savita teorinė lietuvių mokslininkės prieiga turi nemažai sąlyčio taškų su postprocesine archeologija, radikaliai oponuojančia Naujajai, arba procesinei, archeologijai, o kai kuriais atžvilgiais ir teoriškai anticipuoja kai kurias pamatines postprocesinės archeologijos nuostatas.

Vienareikšmių kauzalinių aiškinimų archeologijoje atsisakymas, kaip ir suvokimas, kad artefaktų reikšmės, užuot buvusios arba absoliučiai nepažinios, arba, priešingai, iš anksto pagal būtinybę griežtai determinuotos nuo artefaktų kūrėjų valios nepriklausomu būdu, yra artefaktų kūrėjų aktyviai ir laisvai steigiamos, M. Gimbutienės prieigą atskleidžia kaip daugeliu atžvilgių panašią į tokių postprocesinės archeologijos teoretikų, kaip Ianas Hodderis, klasika tapusio teorinio veikalo „Praeities skaitymas“ („Reading the Past“, 1986) autoriaus, požiūrį į archeologijos, kaip mokslo, misiją bei teorines galimybes.

Lietuvių mokslininkės požiūris, kad, I. Hodderio žodžiais tariant, mes galime – be abejo, tik hipotetiškai, tik tikėtinai, tik interpretuodami – perskaityti savo praeitį, yra labai svarbus mąstant apie kultūrinių prasmių tiltus, jungiančius mus, dabartyje gyvenančiuosius, su praeityje gyvenusiomis mūsų protėvių kartomis. Supratimas, kad net priešistorinė epocha, dar stokojusi tikrojo rašto teikiamų privalumų, nėra dvasinės kultūros tradicijos ir kultūrinių reikšmių perdavos prasme mums visiškai nebyli, yra labai paguodžiantis ir didžiai viltingas. Įsitikinimas, kad įmanoma atkurti skirtingas kartas jungiančius dvasinės patirties tiltus, turi didelės moralinės vertės ir yra didžiai humaniškas. Metodologinės humanitarinių disciplinų autonomijos suvokimas ir aktyvi kova už ją, taip pat etinės humanitarinių disciplinų misijos pabrėžimas M. Gimbutienės poziciją atskleidžia kaip itin aktualią mūsų dienomis, kai visą humanitariką, ne tik archeologiją, mėginama arba guldyti į tiksliųjų mokslų Prokrusto lovą, arba iš viso atmesti kaip nemokslišką.

M. Gimbutienė yra ne tik Senosios Europos atradėja, bet ir Naujosios Europos vizijos regėtoja, ir tai yra ne mažiau svarbus jos, kaip mąstytojos, indėlio į europinę kultūrą aspektas. Visi puikiai matome, kad šiuolaikinė Europa, kaip ir visas Vakarų pasaulis, stovi lemtingų pasirinkimų kryžkelėje. Vis didėjantis politinis susipriešinimas, siaučiantys kultūros karai, klimato kaitos sukelta ekologinė krizė, pagaliau ir nesibaigianti pandemija lemia egzistencinę šiuolaikinio europiečio būseną, verčiančią jį duoti sąžinės apyskaitą ir klausti, ar kelias, kuriuo jis iki šiol žengė, yra tinkamas jo vaikams ir vaikaičiams. Šiuolaikinės Europos gyventojai turi savęs paklausti, kas jie tokie – beveidžių, anoniminių gamintojų ir vartotojų minia ar atsakingų asmenų bendrija, kurią sieja dvasinės bendrystės ryšiai, bendri idealai, bendras tikslas, bendra istorija ir bendro ateitin vedančio kelio pajautimas. 

M. Gimbutienė, fenomenaliu įžvalgumu ir titanišku darbu rekonstravusi senųjų europiečių pasaulėvaizdžio kontūrus, aiškiai suvokė, kuo neolito epochos europiečiai buvo pranašesni už šiuolaikinius Europos gyventojus. Nors, be jokios abejonės, senųjų europiečių gyvenimas nebuvo idealus – ir tai tikrai nebuvo gyvenimas žemiškajame rojuje, M. Gimbutienės įsitikinimu, šį europinės istorijos laikotarpį, trukusį net kelis tūkstantmečius, galima pagrįstai vadinti Europos aukso amžiumi. Senosios Europos meno lobiai, ypač neprilygstamo grožio keramika, liudija labai išlavėjusį estetinį senųjų europiečių skonį, didelį jautrumą grožio fenomenams ir stebėtinai aukštą dvasinės kultūros lygį, jau nekalbant apie techninį meno kūrinių atlikimo virtuoziškumą. Tokį subtilų, harmoningą, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojantį meną, kuris ne tik nepadarytų gėdos talentingiausiems šiuolaikinio meno kūrėjams, bet ir neretai atsiskleidžia kaip jiems nepasiekiamas estetinis etalonas, galėjo kurti tik iš tiesų laimingi žmonės, gyvenę darnoje su savimi pačiais, kitais žmonėmis ir juos supančia gamtine aplinka. 

M. Gimbutienės atskleistas faktas, kad Senosios Europos kultūra buvo palyginti vieninga beveik visoje Europos teritorijoje, persmelkta to paties etoso ir atskleidžianti tą patį pasaulėvaizdį, yra unikalus europietiško dvasinio ir moralinio eksperimento sėkmės precedentas, galintis įkvėpti ir šiuolaikinius besiblaškančius Europos gyventojus, – precedentas, įtikinantis, kad Europos žemyną gali suvienyti ne tik ekonominė ir politinė valia bei galia, bet ir gerokai subtilesnės kultūrinės ir dvasinės jėgos. Mums tai galbūt sunku pripažinti, bet, kaip parodė lietuvių archeologės darbai, neolito laikais gyvenę senieji europiečiai, net ir nedisponavę šiuolaikinio mokslo pasiekimais ir naujausiomis technologijomis, gyvenimo prasmės, gyvenimo džiaugsmo ir būtiškosios pilnatvės paieškose buvo pažengę toliau už mus.

Šiuolaikinė patriarchalinė pasaulio tvarka, atvedusi pasaulį prie ekologinės ir moralinės katastrofos slenksčio, M. Gimbutienės požiūriu, tiesiog mūsų akyse išgyvena agonijos momentą – atvedusi šiuolaikinį žmogų prie liepto galo, ji privalo būti radikaliai transformuota. Paradoksalu, bet būtinų šiuolaikinės pasaulio tvarkos transformacijų gaires ir paties įkvėpimo keisti į gera dabarties pasaulį šiuolaikiniam europiečiui teikia kelių tūkstantmečių senumo neolitinė civilizacija, kurios moralinė ir kultūrinė sėkmė niekais paverčia bet kokį įprastą supratimą apie pažangą ir jos kriterijus. Pagarba žmogui, jo gyvybei ir šią gyvybę palaikančiai gamtai, socialumas ir subtiliai išpuoselėtas bendruomeniškumas, ne konkurencijos, o bendradarbiavimo dvasia, solidarumas ir atjauta yra tos senųjų europiečių vertybės, kurias, remdamasi archeologinių artefaktų analize, rekonstruoja M. Gimbutienė. 

Algirdas Tarvydas, Marija Gimbutienė su draugais eina link Birutės kalno (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Atskleidusi, kad senųjų europiečių visuomenė buvo matristinė, archeologė neragina šiuolaikinei visuomenei būdingos patriarchalinės tvarkos mechaniškai keisti akmens amžiaus laikų matriarchatu, bet argumentuoja, jog moteriškasis pradas pačia plačiausia prasme – tos charakterio savybės, kurias mes tradiciškai siejame labiau su moterų, o ne vyrų psichologija, – būtent atidumas žmogui ir žmonių santykių puoselėjimas, o ne daiktų išradinėjimas, gaminimas, kaupimas ir jų garbinimas, ne nuožmi konkurencija, o solidarumas ir bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo, taip pat rūpestis silpnesniaisiais, atjauta ir gailestingumas – yra tai, ką savyje turėtų atrasti ir ugdyti ne tik moterys, bet ir vyrai, siekiantys, kad šiuolaikinė visuomenė taptų morališkai sveikesnė, o jos gyvenimas – darnesnis ir tvaresnis. Kad suvoktume, kokia teisinga ši nuostata, beje, net nebūtina tyrinėti neolito laikų visuomenės sąrangos – pakanka ir šiuolaikinių pavyzdžių: kaip atskleidžia daugiausia Šiaurės Europos šalių sėkmės pavyzdžiai, platesnis moterų įtraukimas į valdžios ir verslo struktūras labai greitai lemia milžiniškus teigiamus pokyčius visuomenės gyvenime. 

Tad Naujosios Europos vizija, kurią atrandame M. Gimbutienės veikaluose, nėra paremta aklu Senosios Europos visuomenės kopijavimu, bet veikiau atkreipia mūsų dėmesį į tuos labai senos europinės civilizacijos pasiekimus, kurie galėtų būti konstruktyviai perimti bei integruoti į šiuolaikinės visuomenės sanklodą ar paprasčiausiai pajėgtų mus įkvėpti senojo žemyno dvasinio atgimimo darbui, taip pat suteiktų mums viltį, jog dvasiškai ir morališkai išsekusi Europa ir vėl gali būti suvienyta ir drąsiai kuriama ant tauresnių idealų pamato.

M. Gimbutienės idėjos atsiskleidžia kaip labai aktualios konkrečiai mums, lietuviams, ieškantiems bendrų lietuvybės ir europietiškumo pagrindų. Itin svarbu tai, kad šių pagrindų galimybės sąlygos gali būti aiškiau suvoktos apmąstant kultūrinį Senosios Europos palikimą ir nemaža dalimi būtent juo grindžiamą ir jo įkvėptą Naujosios Europos viziją.

Šiais laikais, didėjant Lietuvos visuomenės poliarizacijai, į absoliučios tiesos ir moralinio neklaidingumo monopolį pretenduojantys vertintojai yra linkę skirstyti žmones į radikaliai viena kitai oponuojančias „globalistų“ ir „nacionalistų“ stovyklas. Nepritariantieji globalizacijos ir pernelyg sparčios europinės integracijos tendencijoms kaltina Europą, o neretai ir visą Vakarų pasaulį lokalių tautinių kultūrų, tarp jų ir lietuvių kultūros, slopinimu ar net naikinimu. Esantys kitoje barikadų pusėje, priešingai, bet kokį tradicinės tautinės kultūros puoselėjimą įvardija kaip tamsuolišką, pasaulio naujovėms ir pažangai besipriešinantį nacionalizmą, visus patriotus, lietuvybės saugotojus ir liaudies kultūros gerbėjus kaltindami provincialiu kultūriniu uždarumu – vaizdžiai tariant, pragaištingu užsidarymu tautiniame „rūtų darželyje“. 

Akivaizdu, kad abu paminėti požiūriai, kuriais remiantis europietiškumas yra priešpriešinamas lietuvybei (arba, atvirkščiai, lietuvybė – europietiškumui) yra vienpusiški, per daug radikalūs, nekonstruktyvūs, vedantys į aklavietę. Daug perspektyviau yra teirautis, ar egzistuoja koks nors bendras lietuvybės ir europietiškumo pagrindas. M. Gimbutienės idėjos, ypač jos veikalai apie Senąją Europą, kaip vizionieriškai regimos Naujosios Europos provaizdį, mano įsitikinimu, leidžia naujomis akimis pamatyti Lietuvą Europoje, neatsisakant nei Lietuvos, nei Europos.

Visuotinai sutariama, kad Europos civilizacija stovi ant judeokrikščioniškosios ir antikinės kultūrų pagrindo. Europai, kurioje gyvena daugybė skirtingų tautų, puoselėjančių lokalias nacionalines kultūras, jis suteikia kultūrinio universalumo ir pamatinių vertybių bendrumo matmenį. Šiam tarsi ant dviejų polių besilaikančiam Europos pagrindui yra nuo maždaug dviejų su puse iki keturių tūkstančių metų. Bet Europa laikosi ne tik ant šio pamato, nors jis ir yra tvariausias senojo žemyno kultūrinės ir civilizacinės tapatybės elementas. Dauguma Europos tautų, nors ir ne visos, kalba indoeuropiečių kalbomis – kaip dar vieną svarbų jų kultūrinės tapatybės elementą galima paminėti maždaug penkių ar šešių tūkstantmečių senumo protoindoeuropietiškosios kultūros pamatą.

Dar senesnis – senesnis už visus paminėtuosius – europinės tapatybės elementas ir sykiu seniausias Europos kultūros pagrindų klodas yra sietinas su Senosios Europos civilizacija. Kaip atskleidė pačios M. Gimbutienės ir kitų archeologų tyrimai, ši civilizacija apogėjų pasiekė prieš šešis–septynis tūkstantmečius, bet pradėjo formuotis dar anksčiau – prieš devynis, dešimt ar net vienuolika tūkstančių metų, o paskiri jos elementai savo ištakomis siekia net vėlyvąjį paleolitą. Lietuvių archeologė atskleidė, kad savo etosu – kultūriniu ir dvasiniu savo braižu – Senosios Europos kultūra buvo artima, be kitų tradicinių Europos kultūrų, ir senovės baltų kultūrai, nors ši ir gerokai vėlesnė. Tai rodo, kad baltų kultūroje buvo išlaikyti itin archajiški iš Senosios Europos paveldėti bruožai, žymiai senesni už pačią baltų kultūrą kaip tam tikrą susiformavusią visumą.

Senosios Europos kultūroje, kuri ilgą laiką buvo palyginti vieninga beveik visoje Europos teritorijoje, įsitvirtinusios vertybinės nuostatos galėtų būti laikomos papildomu Europos kultūrinio bendrumo matmeniu, leidžiančiu iš naujo klausti apie universalių šiuolaikinės Europos – Naujosios Europos – kultūros pamatų galimybę. Beje, labai svarbu, jog tie kultūriniai Europos pamatai, kuriuos siejame su Senąja Europa, nebūtų vienpusiškai ir primityviai priešpriešinami antikinėje, judeokrikščioniškojoje ir indoeuropietiškojoje kultūrose įsišaknijusiems Europos civilizacijos pagrindams: nors pamatas, kurį šiuolaikinei Europos civilizacijai suteikė Senoji Europa, yra seniausias kultūrinių Europos pagrindų klodas, jis toli gražu nėra vienintelis ar svarbesnis už vėlesnius ką tik paminėtus europinės kultūros pagrindų klodus. Senosios Europos civilizacija mes žavimės ir iš jos mokomės ne todėl, kad lengva ranka atmestume tai, ką Europai dovanojo graikų bei romėnų antika, judaizmas ir krikščionybė, taip pat senoji indoeuropiečių kultūra. Jei vadovautumės „arba–arba“ logika, tai tik reikštų, kad mes neišmokome tų išminties pamokų, kurios kyla iš tolerantiško Senosios Europos civilizacijos etoso.

Bet vėl grįžkime prie klausimo, kas sieja lietuvybę ir europietiškumą. Tradicinės paskirų Europos tautų kultūros, tokios, kaip lietuvių, aukštosios europinės kultūros, stovinčios ant antikinių ir judeokrikščioniškųjų pamatų, fone iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip siaurai lokalios, net provincialios, bet, įsisąmoninus jų ištakas pasaulėžiūros požiūriu vieningoje Senosios Europos kultūroje, įmanoma įžvelgti naują jų universalaus reikšmingumo matmenį.

M. Gimbutienės rekonstrukcijos, atskleidžiančios tradicinės lietuvių kultūros ir hipotetiškai atkuriamos Senosios Europos kultūros jungtis, leidžia atsikratyti šiuo metu madingo polinkio niekinti tradicines kultūras kaip esą provincialias, pernelyg archajiškas, stokojančias universalumo ir kultūrinio reikšmingumo. Lietuvių mokslininkės atradimai parodo, kaip, išvengiant kultūrinio uždarumo ir nepasiduodant agresyviai gynybiško nacionalizmo pagundai, tradicinę lietuvių kultūrą įmanoma suvokti kaip paženklintą universalios europinės kultūros, siekiančios priešistorės laikus, bet sykiu neprarandančios aktualumo ir dabar, žyme. Suvokdami Senosios Europos kultūrinio indėlio svarbą ir mąstydami apie kultūrinius Naujosios Europos pamatus, tradicinę lietuvių kultūrą, įsišaknijusią Senojoje Europoje, privalome suvokti kaip organišką šių naujųjų Europos pamatų dalį.

Algirdas Tarvydas, Marija Gimbutienė kompozitoriaus Balio Dvariono namo kieme su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Tad, kartu su M. Gimbutiene mąstydami apie Senąją Europą, iš naujo atrandame Lietuvą Europoje ir galime kurti viltingą Naujosios Europos, kurioje bus vietos ir Lietuvai, viziją. Sykiu ir pačią lietuvybę imame suvokti ne kaip oponuojančią europietiškumui, bet kaip įsišaknijusią europietiškume – kaip organišką jo dalį.

Apžvelgęs M. Gimbutienės idėjų aktualumą stambiu planu, dabar pamėginsiu glaustai aptarti jos nuopelnus archeologijos mokslui. 

M. Gimbutienės mokslinis palikimas vertintinas trimis lygmenimis. Pirmasis lygmuo – tai mokslininkės pasiekimai praktinės, arba lauko, archeologijos srityje. Ji ne tik dalyvavo įvairiose archeologinėse ekspedicijose kaip kitų mokslininkų vadovaujamų archeologų komandų narė, bet ir pati vadovavo archeologinei ekspedicijai, kurios metu buvo kasinėjama Achilėjono kalva Tesalijoje, Šiaurės Graikijoje. Ekspedicijų metu M. Gimbutienė sukaupė milžinišką Senosios Europos artefaktų masyvą, leidusį jai archeologinius radinius klasifikuoti, sisteminti, sudaryti išsamias tipologines jų schemas. Įspūdinga darbo su empirine medžiaga patirtis mokslininkei leido šią medžiagą teoriškai apibendrinti ir kurti plataus užmojo hipotezes. Be amerikiečių vykdytose archeologinėse ekspedicijose, kuriose ji dalyvavo, sukauptos medžiagos, M. Gimbutienė taip pat buvo nuodugniai išstudijavusi ir įvairių Europos kraštų, ypač Balkanų šalių, muziejuose saugomus archeologinius eksponatus. 

Antrasis M. Gimbutienės mokslinio palikimo lygmuo – tai konkrečių archeologinių kontekstų ir su jais susijusių paskirų artefaktų bei ant jų randamų priešistorinių ženklų interpretacija. Gausiai iliustruoti teoriniai mokslininkės veikalai, tokie kaip „Deivės civilizacija“ („The Civilization of the Goddess“, 1991) ir „Deivės kalba“ („The Language of the Goddess“, 1989), leidžia įsitikinti, kaip įžvalgiai ir preciziškai M. Gimbutienė analizuoja įvairių priešistorinių ženklų kontekstus: remdamasi tiksliau žinomomis tam tikrų konkrečių ženklų reikšmėmis ir pasitelkdama įvairias semantines skirtingus ženklus numanomai siejančias sąsajas, ji rekonstruoja nežinomas ar ne taip tiksliai žinomas kitų ženklų reikšmes. 

Trečiasis jos mokslinio palikimo lygmuo – tai svarus indėlis į pačią archeologijos teoriją ir priešistorės tyrimų metodologiją, plačiais apibendrinimais grįstų hipotezių kėlimas ir spekuliatyvių teorijų kūrimas. Kaip jau minėjau, M. Gimbutienė yra iškėlusi dvi labai svarbias hipotezes, siejamas su jos vardu, – indoeuropiečių protėvynės lokalizacijos Pietų Rusijos stepėse hipotezę, vadinamąją kurganų teoriją, ir vieningos Deivės civilizacijos egzistavimo neolitinėje Europoje hipotezę. Naujausi tyrimai genetikos srityje rodo, kad kurganų teorija turi didelių santykinių pranašumų palyginti su kitomis konkuruojančiomis indoeuropiečių protėvynės kilmės hipotezėmis, tarkime, su M. Gimbutienės kolegos, iškilaus britų archeologo Colino Renfrew iškelta hipoteze, kuria remiantis indoeuropiečių protėvynė lokalizuojama Anatolijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje, arba Anatolijai artimose srityse. 

M. Gimbutienės pasiekimai lauko archeologijoje, taip pat interpretuojant konkrečius priešistorinius kontekstus ir su jais susijusius artefaktus bei priešistorinius ženklus, kitaip tariant, jos nuopelnai, susiję su ką tik minėtais pirmuoju ir antruoju jos mokslinio palikimo lygmenimis, yra plačiai pripažinti pasaulyje ir nekelia jokių abejonių. Dvi didžiosios M. Gimbutienės iškeltos hipotezės yra gerokai kontroversiškesnės, tačiau bent jau pirmoji hipotezė – kurganų teorija – pastaruoju metu sulaukia vis platesnio archeologų palaikymo. Vieningos Deivės civilizacijos egzistavimo neolitinėje Europoje hipotezei pritaria mažiau tyrėjų: kritikuodami šią hipotezę, jie siūlo atsisakyti pernelyg plačių iš jos išvedamų apibendrinimų, kuriems esą nėra empirinio pagrindo, ir gerokai susiaurinti Deivės civilizacijos arealą, apsiribojant daugiausia Pietryčių Europa – Balkanų regionu ir jo paribiais. Vis dėlto net ir šios hipotezės kritikai pripažįsta konceptualiąją jos vertę, bent jau negatyvia prasme – kaip svarų indėlį į archeologų ir kultūros istorikų diskusiją.

Mano įsitikinimu, būtent trečiasis mokslininkės indėlio lygmuo atskleidžia, kad patį archeologijos mokslą ir teorines jo galimybes M. Gimbutienė suvokė plačiau nei dauguma jos kolegų. Pasakyčiau dar radikaliau – platūs teoriniai M. Gimbutienės apibendrinimai rodo, kad priešistorinės archeologijos, kaip disciplinos, kuri dėl neretai perdėto atsargumo metodiškai kratosi bet kokios drąsesnės spekuliatyvios minties, rėmai jai jau buvo per ankšti. Dėl gebėjimo žvalgyti platesnius teorinius horizontus ir drąsos kelti hipotezes, kurių siaurai suprantamo empirinio mokslo rėmuose galbūt niekada nebus įmanoma iki galo pagrįsti, M. Gimbutienę laikyčiau ne tik archeologe, bet ir mąstytoja, kurios mintis turi filosofinį gylį. Kitaip tariant, noriu pasakyti, kad jos koncepcijos yra įdomios ir aktualios ne tik archeologams, bet ir filosofams – dėl to dabar norėčiau atkreipti dėmesį į keletą aspektų, parodančių, kad moksliniams M. Gimbutienės ieškojimams buvo nesvetimas filosofinis užmojis.

Jei paklaustume, koks bendras matas sieja filosofiją ir priešistorinę archeologiją, atsakymas būtų akivaizdus: tai interpretavimo pastanga, hermeneutiškumas. Galbūt M. Gimbutienė ir neturėjo progos studijuoti filosofinės hermeneutikos teorijų, tačiau nepaprastas mokslininkės rafinuotumas ir išradingumas interpretuojant Senosios Europos ženklų bei simbolių sistemą leidžia ją laikyti praktinės hermeneutikos kultivuotoja.

Daugiapakopė dalies ir visumos santykio analizė, kurios svarbą akcentuoja tokie hermeneutinio metodo pagrindėjai kaip Hansas Georgas Gadameris, yra daugybę kartų pasitelkiama M. Gimbutienės rekonstruojant priešistorinių ženklų reikšmes – ypač tais atvejais, kai, atsižvelgiant į spėjamas semantines sąsajas, tam tikro konkretaus ženklo kontekstas, kurio visuminė semantika daugmaž aiški, leidžia mokslininkei tikėtinai rekonstruoti nežinomą tam kontekstui priklausančio paskiro ženklo – ženklų visumai priklausančios dalies – reikšmę, arba kai konkretūs ženklai, kurių tikėtinos reikšmės jau neblogai numanomos, suteikia galimybę hipotetiškai rekonstruoti visuminę tų ženklų konteksto, kurio semantikos kontūrai kol kas mažiau aiškūs, reikšmę.

Kitas filosofinis M. Gimbutienės idėjų ir teorijų aspektas yra susijęs su mokslininkės pastanga rekonstruoti ne tik paskirų Senosios Europos ženklų reikšmes ar lokaliuosius tų ženklų kontekstus, bet ir senųjų europiečių pasaulėvaizdžio bei pasaulėžiūros, kaip darnios ir vieningos pažiūrų sistemos, kontūrus. Kitaip tariant, M. Gimbutienė siekė atkurti tai, ką pavadintume Senosios Europos gyventojų protofilosofija, kuriai, kaip rodo mokslininkės tyrimai, be kitų svarbių bruožų, yra būdingi saviti stichinės dialektikos, ypač gyvybės ir mirties dialektikos, elementai, taip pat gyvybinės energijos cirkuliavimo bei pulsavimo, ciklinio laiko ir ciklinio gamtinių procesų pasikartojimo, visuotinio daiktų bei reiškinių ryšio, visų dalykų sąsajos vienų su kitais ir persismelkimo vienų į kitus idėjos, kurios, net jei neturėjo konceptualaus įforminimo abstrakčių sąvokų pavidalu, priešistorinės epochos gyventojų mąstyme veikiausiai reiškėsi bent egzistencinių intuicijų lygmeniu.

Kiekvienas žmogus, kuris turi pasaulėžiūrą ar bent siekia ją susikurti, jau savaime tam tikra prasme yra filosofas, o M. Gimbutienės tyrimai kaip tik ir atskleidžia, kad senieji europiečiai iš tiesų turėjo vieningą – ir labai savitą – pasaulėžiūrą. Lietuvių mokslininkę galėtume laikyti Senosios Europos gyventojų protofilosofijos istorike.

Didelėmis pastangomis M. Gimbutienės atkurtas senųjų europiečių mitinis mąstymas turi filosofinę gelmę, darančią įspūdį net ir šiuolaikiniam žmogui, be to, kiekviena išplėtota ir konceptualiu vieningumu pasižyminti mitų sistema jau savaime gali būti laikoma filosofijos ištakomis ir prieigomis, taigi tam tikra protofilosofija. Tad mitologija, kaip ir archeologija, su filosofija taip pat turi bendrą matą. Savo darbais inicijavusi archeomitologiją kaip naują akademinę discipliną, M. Gimbutienė atskleidė ne tik filosofinį skyrium paimtos archeologijos ir skyrium paimtos mitologijos potencialą, bet ir tą filosofinį potencialą, kuris kyla iš paties archeologijos ir mitologijos santykio, pačios jų sąsajos bei sinergijos.

Trečiasis filosofinis M. Gimbutienės akademinės veiklos aspektas yra susijęs su labai aiškiai išreikštu etiniu mokslininkės įsipareigojimu, skatinusiu ją drąsiai pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais, jos susirūpinimu moraline šiuolaikinio žmogaus būkle, jos politiniu aktyvizmu ir vizionieriškumu. Dėl savo akademinio autoriteto ir moralinės charizmos M. Gimbutienė Amerikoje turėjo pripažintos viešosios intelektualės, į kurios žodį įsiklausydavo net aukšto rango politikai, statusą.

Etinis angažuotumas, tvirtų pažiūrų, moralinio stuburo ir politinės vizijos turėjimas yra labai aiški nuoroda, kad šiais bruožais pasižymintis asmuo veikiausiai yra filosofas, bent jau filosofas plačiąja prasme – filosofas kaip išminties mylėtojas, taigi filosofas pagal autentišką graikiškąją filosofijos sampratą, ir M. Gimbutienės, kaip pripažintos aktyviai besireiškusios intelektualės, veikla puikiai atitinka šį kriterijų. Jos įtaka formuojant ideologines nuostatas kultūros ir politikos srityse, taip pat poveikis Amerikos ekologiniam ir feministiniam sąjūdžiams dar sykį patvirtina išvadą, kad mūsų tautietė buvo plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose žinoma ir gerbiama mąstytoja – filosofė plačiąja prasme, o ne tik siauro ezoterinio priešistorinės archeologijos specialistų rato atstovė.

Tai, kad šie jubiliejiniai metai mums suteikė progą dar kartą įvertinti ir iš naujo suvokti M. Gimbutienės nuveiktų didžių darbų reikšmę Lietuvai ir pasauliui, leidžia viltis, kad šios iškilios mokslininkės ir mąstytojos palikimas bus ir toliau tyrinėjamas bei apmąstomas, o jos asmenybės žavesys teiks įkvėpimo vis naujoms humanitarų kartoms.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu