Senovinių vargonų restauravimas – detektyvinis darbas sekant instrumento meistro pėdsakais

Tačiau iki tos akimirkos reikia nueiti ilgą, sudėtingą, kartais mįslėmis apipintą restauravimo kelią. Apie jį ir pasakoja vargonų restauratorius.

Tik senieji metodai

VšĮ Vargonų paveldo centro įkūrėjas, vargonininkas, menotyrininkas, restauratorius ekspertas dr. G. Povilionis sako, kad į vargonus reikia žvelgti ir kaip į muzikos instrumentą, ir kaip paveldo objektą – tai ne tik muziejinė vertybė, bet ir veikiantis, skambantis instrumentas.

Kaip restauruoti, kad vargonai galėtų skambėti, bet nebūtų prarasta autentika? Pasak restauratoriaus, tai sudėtinga, bet įveikiama užduotis: „Stengiamės atkurti trūkstamas dalis pagal senąsias technologijas, pavyzdžiui, naudojame tokius medžiagų apdirbimo metodus, kokie buvo naudojami prieš šimtą, du ar tris šimtus metų. Pavyzdžiui, dumplėms naudojame avies, ėriuko, galvijų odą, dumplių klosčių vyriams – senosiomis technologijomis susuktas žarnines virves.“

Restauratorius priduria, kad nesirenka jokių cheminių medžiagų, kurios nebuvo naudotos anuomet. Naudojami ne tik senieji gamybos metodai, bet ir Lietuvoje išaugusi mediena, išskyrus tą, kuri reikalinga klaviatūrai – paprastai tai būna juodmedis, augantis tik Afrikoje ir Amerikoje.

„Vargonų restauratorius turi išmanyti medienos, metalo, odos specifiką, būti muzikas ir vargonininkas, istorikas ir menotyrininkas, chemikas. Be to, vargonų restauravimas yra komandinis darbas – vienas aš negalėčiau restauruoti vargonų. Atrodo, kad kiekvienas dirbame savo darbą ir tai niekaip nesusiję, bet mes susitinkame prie vargonų ir vargonuose“, – darbo specifiką atskleidžia dr. G. Povilionis.

Restauruojami – vieni vertingiausių vargonų

Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios vargonai – vieni vertingiausių ne tik mūsų šalyje, bet ir Europoje, sukurti 1775–1776 m. Kartu jie yra ir seniausi datuoti vargonai Lietuvoje, turintys ypatingą istorinę ir meninę vertę. Vargonus sukūrė vienas žymiausių Karaliaučiaus vargonų meistrų Adamas Gottlobas Casparinis.

Iki mūsų laikų Casparinio vargonai išliko beveik nepakitę, tačiau jų būklė prieš pradedant restauravimo procesą buvo labai bloga.

„Nors išliko apie 90 procentų autentiškų dalių, tačiau per kelis šimtmečius, per kelis didelius remontus jie buvo pažeisti, taip pat nukentėję nuo Vilnių užėmusios Napoleono armijos, kuri bažnyčioje įrengė ligoninę. Prieš šimtą metų vargonai buvo remontuoti, kai kas negrįžtamai perdaryta, todėl dabar mums tenka ieškoti, kaip buvo padarytas registro balsas Vox Humana, kaip jis skambėjo, kokie buvo vamzdelio matmenys, kaip kuo tiksliau atkurti šio registro vamzdelius“, – apie vargonų būklę pasakoja restauratorius dr. G. Povilionis.

Restauruojant vargonai išardomi iki smulkiausių detalių, jos valomos, restauruojamos. Vėliau, surinkus dalis į didesnes sistemas, jos vežamos atgal į bažnyčią, ir pradedamas montavimo procesas, t. y. kiekviena detalė grįžta į savo vietą. Restauratorius sako, kad didelių vargonų elementų montavimas neužima daug laiko, bet jie yra labai sunkūs, sveria 200–300 kilogramų, todėl, pavyzdžiui, dumples tenka nešti šešiems žmonėms ir jas saugiai užkelti į kelių metrų aukštį.

Ilgiausiai trunkantis procesas, anot jo, yra detalių sujungimas ir sureguliavimas tarpusavyje: „Vargonų reguliavimas užtrunka ne vieną ir ne dvi dienas, o mėnesius ar net pusę metų, kol viskas susidėlioja į savo vietas ir vargonais galima groti. Paskutinis ir vienas svarbiausių montavimo darbų – skambančių vamzdžių sudėjimas ir galutinis intonavimas. Bažnyčioje reikia dirbti dviem ar trims intonatoriams vienu metu – vienas stovi bažnyčioje apačioje, kitas – vargonų viduje ir klauso, kaip skamba, trečias – prie klaviatūros. Jie keičiasi pozicijomis, kol galiausiai nusprendžia, koks garsumas geriausias, koks tembrinis sprendimas geriausias kiekvienam registrui, kad skambesys būtų darnus, atitiktų laikmetį, meistro sumanymą ir galbūt būtų toks, koks buvo prieš kelis šimtus metų.“

Didžiausia laimė – groti tuščioje bažnyčioje

Vargonų restauratorius dr. G. Povilionis sako, kad vargonų restauravimas sudėtingas ir todėl, kad labai dažnai išsiskiria restauratorių ir vargonininkų nuomonės. Vargonininkai priekaištauja negalintys groti restauruotais vargonais taip, kaip norėtų.

„Tačiau seni vargonai niekada nebus tokie kaip nauji, nes jie skirti atlikti ano laikotarpio muziką, dažnai klaviatūra nepatogi groti. Įsivaizduokite, kad važiuojate istoriniu automobiliu – negalite greitkeliu važiuoti 130 kilometrų greičiu. Lygiai taip pat yra su vargonais – negalite groti virtuozinių kūrinių, jeigu tie vargonai nebuvo skirti tokiems kūriniams“, – teigia restauratorius.

Paklaustas, kas vis dėlto šiame ilgame ir atsakingame procese suteikia didžiausią laimę, dr. G. Povilionis atsako, kad pirmiausia džiugina restauravimo pradžia – atsiranda galimybė pažvelgti į instrumento vidų, jo mechanizmą. Toliau – detektyvinis darbas ieškant informacijos apie vargonus archyvuose, sekant vargonų meistro pėdsakais tam, kad būtų galima vargonus sugrąžinti į pirminę būklę. Radus atsakymus ir sprendimo būdus apima džiaugsmas.

Pati smagiausia akimirka – kai vargonai jau baigti restauruoti ir skamba. „Smagiausias dalykas, kai jau sėdi bažnyčioje ir klausaisi. Ir galbūt dar smagiau, kai ateina vidurnaktis, bažnyčioje nieko nebeliko, ir ateini pagroti. Tada vargonai visai kitaip skamba – tuščia bažnyčia, niekas nešnara, neuždavinėja klausimų, galima pasiklausyti aido, kaip kiekvienas vamzdelis skamba. Naktį vargonai kažkaip kitaip skamba“, – sako dr. G. Povilionis.

Dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas šeštadieniais 14.30 val. per „LRT Plius“ kanalą.

Režisierė – Eglė Marija Želvytė, prodiuserė – Daiva Bilinskienė, turinio ir komunikacijos koordinatorė – Dalia Smagurauskaitė.

Projekto partneris – LNDM Prano Gudyno restauravimo centras, projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LRT.