Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 15

Darius Indrišionis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Septintą valandą po karo

Darius Indrišionis. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Šis tekstas – tiems, su kuriais, atrodo, stovime skirtingose barikadų pusėse. Praėjusį penktadienį iš Seimo tribūnos nuskambėjusi Zitos Šličytės kalba – barikados pavyzdys.

Ta kalba tarytum nuošliauža – nuslinko apgaulingas, trapus paviršius žemės, ir pamatėme, kad beveik tris savaites šalia vykstantis karas nė velnio nesuvienijo mūsų visuomenės.

Žinau, kad daugeliui jūsų nepriimtini ir netgi pasipiktinimą keliantys mano tekstai. Tiek, kad užtenka pamatyti pavardę ir nebeskaityti teksto, o dargi ir parašyti piktą komentarą. Gerai apmokamas leftistas – turbūt tokį epitetą iš penktadieninės kalbos pritaikytumėte. Retrogradai, nesuvokiantys šiandienio gyvenimo – tikriausiai tokį pritaikyčiau jums. Bet šįkart apsieikime be epitetų.

Tikiu, jog jums patiko Zitos Šličytės kalba – galimai ja dalinotės savo socialiniuose tinkluose, rodėte artimiesiems ir teigėte, kad čia yra tikrasis Tautos balsas. Minėta kalba dalinausi bei rodžiau artimiesiems ir aš, tačiau dėl kitos priežasties – nes man ta kalba nepatiko, nebuvo priimtina nei turinio, nei formos, nei konteksto, kuriame buvo pasakyta, prasme. Šįkart nebandysiu įtikinėti, kad mano nuomonė kažkuo pagrįstesnė nei jūsų – manau sutiksime, kad demokratiškoje visuomenėje į tą patį objektą galimi skirtingi požiūriai: tiek palaikymas, tiek kritika.

Mano nuomone, penktadienį nuskambėjusioje kalboje buvo įvardinta keletas probleminių klausimų, į kuriuos visuomenė turi (ir, žinoma, gali turėti) kardinaliai skirtingą požiūrį: su LGBT susijusi politika, qwx klausimas, menko pasitikėjimo valdžios institucijomis problema. Lygiai taip pat manau, kad Zitos Šličytės kalba nepateikė jokio sprendimo būdo – kaip būtų galima išspręsti šiuos nesutarimus. Įvardintos problemos yra mūsų visuomenės žaizda, tačiau sąjūdietės kalba nebuvo balzamas. Buvo druska.

Žinoma, galite teigti, kad sprendimą rasti nesunku. Apriboti, uždrausti, neleisti – kažkodėl tikėčiausi tokių metodų. Ko gero, kiekvieną visuomenę galima būtų dalinti į liberaliąją – leisti linkusią – ir konservatyviąją – riboti norinčią – dalį. Kaip žinote, save priskiriu prie tų liberaliųjų, o jus suvokiu kaip tuos konservatyviuosius. Kažkam uždrausti, kažko neleisti – o tai reiškia apriboti kieno nors laisvę, teises – tam reikalingi labai svarūs argumentai. Ar jūs, norėdami riboti LGBT bendruomenės teises bei neleisti qwx dokumentuose, turite pagrįstų argumentų? O gal čia prabyla asmeninės baimės ir neapmąstyti tuščiaviduriai stereotipai?

Kad ir kaip ten būtų – dabar netinkamas laikas kovoti tarpusavyje. Pykčiai dėl LGBT, qwx ar kitų temų, tokių kaip galimybių pasai ar problemiška istorinė atmintis – prabangos reikalas. Prabangos reikalas ginčytis su žmona virtuvėje apie druskos kiekį sriuboje, kai liepsnoja kaimyno namas. Ne laikas skirstytis į vidines barikadas, kai reikia kasti prieštankinius apkasus.

Praėjusį penktadienį po nuskambėjusios Zitos Šličytės kalbos žodį tarė istorikas dr. Norbertas Černiauskas, autorius puikios knygos apie 1940-ųjų vasarą dar Nepriklausomoje Lietuvoje – tas dvi birželio savaites iki pirmosios sovietinės okupacijos. Istoriko kalbą mažai kas išgirdo, tačiau itin norėtųsi pasiskolinti jo priminimą apie Lietuvos valstybę: tą, kuri jau kelis šimtmečius stovi Europos geopolitinio žemėlapio paribyje ir kuriai reikalingos nuolatinės pastangos, kad despotijos iš Rytų nepasiglemžtų mūsų protų ar teritorijos.

Maža ką galima bepridėti prie šių išmintingų žodžių. Nebent siūlymą – prašymą suvokti, jog visi mes ir esam ta Lietuva – ta Lietuva, kuriai reikia išlikti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Išlaikyti savo veidą, politinę dvasią, kultūrą. Ir jei rytoj kaip reta gražus kovo dangus pravirktų sparnuotomis raketomis iš Rytų – kažin ar norėtume atsiminti tas tuščias, niekur nevedančias vidines rietenas. Nesutarimus, kuriuos galime išsiaiškinti tada, kai situacija bus gerokai ramesnė. Kada? Šeštą palikime Šveikui, tad tiks ir septintą – septintą valandą po karo: tada, kai bus ramiau, tada kai bus aiškiau – tada ir galėsime pasiginčyti.

O dabar vienybės ir dar kartą – vienybės. To norėčiau palinkėti mums visiems praėjusios Kovo 11-osios proga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.