Sergu depresija, sekite mane instagrame!

Sakysite, dabar didelė dalis pasaulio persikėlė į socialinių medijų erdvę. Pandemija, visa kita, žmonėms trūksta bendravimo. Tačiau viešas savo vidujybės „transliavimas“ jau seniai nėra tik „pandeminio nuovargio“ rezultatas, o veikiau sako kažką gerokai daugiau apie mūsų pasaulio situaciją, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. 

Stebint minėtųjų žmonių socialinių medijų profilius (o ir daug kitų) į galvą jau senokai spraudėsi „depresijos influencerių“ terminas: žmonių, kurie nuolat viešai kalba apie savo psichologinius sutrikimus, psichologinės sveikatos „ieškojimus“, kasdienius pagijimus ir susirgimus. 

Šis žodžių junginys, kaip ir teksto antraštė, turi karstelėjusį poskonį. Kažkaip „neskanu“ mąstyti apie psichologinių išgyvenimų ir „influencinimo“ jungtį. „Neskanu“ dėl bent dviejų priežasčių. Atrodo, kad psichologiniai potyriai yra veikiau privatus, o ne viešas reikalas. Apie tai šiek tiek vėliau. 

Taip pat „influencinimo“ sąvoka galvoje brandina ir įkainio vaizdinį. Socialinės medijos veikėjai neišvengiamai yra verslininkai, kurie už daugelį savo pareiškimų internete gauna vienokį ar kitokį atlygį. Vidujybės transliavimas pritraukia daugiau susidomėjusiųjų, o tai reiškia ir didesnius įkainius. 

Nebūtina reklamuoti konkretaus psichologo kabineto (ar savo paties „psichologinių“ paslaugų), tačiau tarp vidujybės apraiškų gali pasitaikyti ir kokia nors „Maggi“ kubelių reklama.

„Influenceriai“ supranta (tikiuosi) paklausos ir pasiūlos dėsnius, kuriais remdamiesi ir siūlo savo „produktą“: vidiniai išgyvenimai yra gera prekė, nes daugeliui žiūrinčiųjų iš tiesų skauda ir jie ieško paguodos. Jausmo, kad nesi vienas ir kad tavo vidiniai išgyvenimai nėra tik tau vienam nutinkantys. Kartu saugiau, bet šis saugumas internete atrodo pavojingas. Jeigu patinka ši prekė, tikėtina, patiks ir tie kubeliai.

Viena iš minėtų „influencerių“ jau kurį laiką funkcionuoja kaip „gyvenimo mokytoja“, aiškiai ir atvirai siūlydama savo paslaugas, kaip nugalėti baimę ar pamilti save. Vadinasi, ir siūlydama būdą „išgyti“. Toks tad verslo planas.

Rašydama šį tekstą ir aš tikiuosi, kad skaitytojus patrauks jo antraštėje atsiradusi „depresijos“ sąvoka. Žinant, kad tekstai apie depresiją dažnai būna vieni populiariausių dienraštyje, sunku nepastebėti, kad rašydamas apie šį reiškinį beveik niekada neprašausi: paklausa iškalbinga.

Bet vis tiek kažkaip neskanu. Psichologinė sveikata pati savaime nėra juokas. Apie problemos sunkiasvoriškumą daug pasako depresinių susirgimų ir savižudybių skaičiai Lietuvoje.

Anokia čia naujiena: monetizuoti galima beveik bet ką. Pats dalykas, paverstas preke, netampa „blogas“ ar „nevertas dėmesio“, tačiau jo įtraukimas į rinkos logiką visuomet verčia klausti: o ką iš tiesų perkame? Kas mums siūloma? Kaip tai veikia? Ir galiausiai – ką reiškia ar ką pasako apie mūsų poreikius ir mus pačius? Juk paklausa nurodo į poreikį: nesvarbu, ar jis suformuotas, ar tikras.

Vidujybės išėdos

Psichologinės sveikatos suprekinimo veiksmas nėra pati svarbiausia ar įdomiausia „depresijos influencerių“ reiškinio dalis. Juk ir psichologai už konsultacijas gauna atlygį. 

Kur kas svarbesnis, regis, yra kitas aspektas: tai, kad mums tampa visiškai normalu pačius intymiausius savo gyvenimo aspektus išnešti į išorę ir nuolat „gydytis“ kitų anoniminiu dėmesiu. Tai nebėra tik „influencerių“ duona, o ir mūsų kasdienybės dalis. Aplink po truputį daugėja ir žmonių, kurie tėra paprasti socialinės medijos vartotojai, „išpažinimų“. Jie dažnai tiesiog kopijuoja daugiau dėmesio sulaukiančiųjų frazes ir retoriką. „Patvirtink mane“ – galėtų būti jų šūkis. 

Tiesa, psichologo konsultacijoje (ar kalbantis su draugu) užmezgamas individualus ir asmeniškas ryšys, o kalbėjimas į viešąją erdvę visuomet yra anonimiškas. Mūsų „išpažinimai“ yra vienu metu skirti ir visiems, ir niekam. Asmeniškas ryšys juose retai kada užmezgamas, o dažniausiai tokie kalbėjimai veikiau išprovokuoja savotišką „patvirtinimo iš išorės“ priklausomybę.

Skelbiame, jog mums blogai, norime, kad kiti žmonės tai patvirtintų žinutėmis ir viešu dėmesiu, o vidus vis tiek lieka dužęs. Problema neišsprendžiama. Gavę patvirtinimą, jog „mums viskas gerai“, toliau judame, bet tai vyksta tik iki kito kryčio – o tada vėl ir vėl ieškome išorės patvirtinimų, o ne tvirtumo savo viduje. 

Kitas įdomus „depresijos influencerių“ propaguojamo kalbėjimo aspektas yra tai, kaip nuvertėja pati vidujybės retorika. Tampa kažkaip nebeskoninga ir banalu dalintis savo asmeniniais potyriais net privačiai, net artimam žmogui, net tam, su kuriuo turėtum apie tokius dalykus kalbėti. Galiausiai viskas, kas apie mane, tampa paprasčiausiomis vidujybės išėdomis, o taip neturėtų būti. Tokį efektą sukuria ne tik neapsakomas tų išėdų kiekis viešojoje erdvėje, bet ir pats viešo dalinimo veiksmas. Visiems ir niekam.

Nežinau, ar pastebėjote, tačiau daugelis iš šalies nugirstų artimų žmonių „gilių“ pokalbių, jeigu įjungi visą įmanomą cinizmą (cinizmas suponuoja didelę distanciją), atrodo tiesiog banalūs. Juos užrašius ir kam nors paskelbus atrodo dar blogiau, tačiau pokalbyje dalyvaujantiems dviem žmonėms tie patys žodžiai, kuriuos mes tik girdime, atrodo svarbūs tuo momentu. Pats dalinimosi su artimu žmogumi veiksmas nėra banalus. Kad ir koks banalus jis būtų iš išorės: dalyvauti pačiame veiksme yra svarbu, nes jis kuria artumą, tačiau atsitraukimas ir stebėjimas (o viešumas visada toks) sukuria atstumą, kuris leidžia ironizuoti, žiūrėti iš aukšto, „žinoti geriau“. Šaipytis ir raukti nosį (kaip kad pati padariau šio teksto pradžioje).

Labai panašų „efektą“ galima stebėti ir klausantis „depresijos influencerių“. Visi tie išgyvenimai, padarytos išvados apie save ir savo psichologinę būklę nėra neprasmingos, banalios ar nereikšmingos tų paskirų žmonių gyvenimuose, tačiau jų statusą pakeičia viešumas. Jis savotiškai subanalina ir paverčia galimai tikrus (o tai visuomet klausimas, kai kalbame apie viešą erdvę) potyrius tiesiog plepėjimu ir savęs rodymu.

Pats savo psichologinių problemų sprendimas tampa atstumiančiu veiksmu, nes jį tiesiog kažkas kitas „nuvalkioja“ ir nuolat kartoja viešai. Taip turbūt neįmanoma padėti išspręsti savo psichologinių problemų tiems, kuriems ir sunkiausia pradėti jas analizuoti: tiems, kurie neigia tokių turintys ir jiems tai tik „bobų plepalai“. 

„Pirmadienis – aš, Antradienis – aš, Trečiadienis – aš, Ketvirtadienis – aš“

Galiausiai vienas įdomiausių yra pats kalbėjimo apie savo vidinius potyrius, psichologines problemas reiškinys apskritai ir kaip jis dar labiau padidinamas ir tampa aktyvesnis socialinių medijų kontekste. Socialinė medija sudėliota taip, kad kalbėdamas ir būdamas joje niekada nesi tu pats, o veikiau tavo tąsa, tavo kopija, tavo vaizdas, į kurį nuolat gali žiūrėti, jį perkurti, perdėlioti, svarstyti, kaip atrodai ir kaip dar kitaip gali save pateikti. Mažai būti ir daug atrodyti.

Tai neišvengiamai turi veikti mūsų savimonę: juk galvoje esame mes patys, esame savo nuolatinių apmąstymų objektas. O štai visi kiti žmonės socialinėje medijoje (o kartais atrodo ir mūsų dabartinėje sąmonėje) tėra masofkė mūsų asmeniniame gyvenimo filme. Tik mes esame svarbūs. Belieka „aš“, „aš“, „aš“, „aš“ ir dar kartą „aš“. Ir mano patvirtinimas: dėmesiu. 

Tai, kad mus taip užveda ir įkvepia nuolatinis kalbėjimas apie save ir savo vidų (daug tokių pasidalinimų suvartoję ir patys norime dalintis), signalizuoja ir gilesnius dalykus apie tai, kokie žmonės dabar esame.

Matyt, nuolat ieškantys kitų žmonių patvirtinimo, paglostymo, pagiriamojo žodžio (asmeniško ar grupės), tačiau tuo pat metu bijantys užmegzti kokį nors artimą, tvirtą ryšį su kitais (juk socialinė medija ir jos anonimiškumas tikrai turi atstumą tarp manęs ir kito). Viduje jaučiantys tuštumą, todėl ją pildantys kitų dėmesiu ir apsimestiniu (anonimišku!) artumu. Be proto širstantys, jeigu tokio patvirtinimo negauname. Juk, neduok Dieve, kas nors mums nepritaria arba kritikuoja (ir dar viešai!): juk taip negera, jei kas kitas svarsto kitaip nei aš (aš!). Norisi jį kuo greičiau pakeisti arba „atversti“ į savo pusę, nes vidinis nesaugumas neleidžiam kitam, atšlijusiam nuo tavęs, bent galimai besikėsinančiam į tavąjį „ego“, egzistuoti. Jį reikia kuo greičiau sugraužti. Ir dar būtina tai padaryti viešai ir (arba) šiurkščiai  – kad tik skaudėtų jam, o ne man. 

Dar pamenu, jog daugelis džiaugėsi feisbuko ir kitų socialinių medijų suteikta galimybe žinoti rašančiojo žmogaus tapatybę. Anot jų, interneto erdvėje tokiu būdu turėtų sumažėti neigiamų komentarų, pykčio, neapykantos.

Reikėtų atidžiai matuoti, tačiau net jeigu ir piktų komentarų interneto erdvėje sumažėjo, tai dabar internetinė erdvė po truputį dūsta nuo kalbėjimo apie save, ego patvirtinimo paieškų, savęs įsteigimo kaip svarbaus, unikalaus, pasaulio centro. Nuo nuolatinio „aš“, tačiau ne kito arba ko nors pasaulyje, kuris nėra tik apie tave.

Šio skyrelio pavadinime cituojamas W. Gombrowicziaus „Dienoraščio“ pirmasis puslapis. Rašytojas kalba ironiškai, atsietai nuo paties „išpažinimo“ veiksmo. Jis, nors ir rašydamas dienoraščius, puikiai suvokia jų dirbtinumo ir sukonstravimo aspektus. Juk viskas skirta viešumai. Įdomu, ar suvokiame mes, kai nuolat dalinamės savo vidujybe. 

Galiausiai tas pats rašytojas savo žmonai kartą yra pasakęs (vėlgi – ironiškai), kad „aš esu pasaulio centras, bet tu – taip pat“. Jis ironiškai, o mes – be jokios distancijos. Įdomu, ar tokie ir turėtume, ir norėtume būti.

Pradėjau nuo „influencerių“, tačiau jie nėra kalti. Jie tėra tik simptomas to, kokie visi esame arba pasiduodame būti: nuolat vartodami „aš“ turinį nepastebimai ir patys pradedame jį kaskart transliuoti. Kad ir koks šaltas, netikras, skirtas visiems ir tuo pat metu niekam, jis būtų.