Serialas „Galios žiedai“ – skausmingai amerikietiškas

Nuo pasakiškos „Žiedų valdovo“ trilogijos pasirodymo praėjo dvidešimt metų, nuo kiek mažiau pasakiškų „Hobito“ filmų – apie dešimt. Pasirinkę žinomo autoriaus vardą ir turtingą jo kūrybinį palikimą, „Amazon“, rodos, turėjo galimybę sukurti šį tą tikrai ypatingo. Net tai, kad „Galios žiedai“ (The Lord of the Rings: The Rings of Power) buvo reklamuojamas kaip brangiausias visų laikų serialas, žadino susidomėjimą.

Ir štai – pirmas „Galios žiedų“ sezonas pasirodė. Koks šnipštas. Kokia gėda. Aišku, tai – lūkesčių klausimas. Vienas mano bičiulis sakėsi serialu per daug nenusivylęs: „Tikėjausi vieneto, bet, kai rezultatas yra maždaug trejetas ketvertas, tai visai neblogai.“ Na, ketvertas – galbūt, visai adekvatu tam, ką mačiau aš. Bearo McCreary muzika tikrai verta keleto balų. Bet ar ketverto pakanka brangiausiam visų laikų serialui?

Mano skaitytos kritiškos recenzijos serialą su žemėmis maišė dėl skirtingų priežasčių. Žurnalo „The Guardian“ kino kritikas Stuartas Heritage’as skundėsi prasta vaidyba. „Žmonėms, atrodo, niekas nepaaiškino, kokiame šou jie vaidina, – rašė jis. – Nenoriu individualiai išskirti nė vieno aktoriaus – iš dalies todėl, kad tai būtų žiauru, bet labiausiai dėl to, kad manau, jog tai buvo ne aktorių, o režisierių kaltė.“

Amerikietė Leah Libresco Sargeant žurnale „First Things“ rašė, kad serialo moralinis fonas visiškai kitoks nei J. R. R. Tolkieno darbų ar pirmųjų „Žiedų valdovo“ filmų. L. L. Sargeant teigia, kad serialo kūrėjai nesidomi veikėjų moralinių pasirinkimų dramos tyrimu. „Kad imtųsi veikti, Tolkieno herojai randa neužtemdytos šviesos tašką, – rašo ji. – „Galios žieduose“ tai, kuo rizikuojama – neperregima; tad Tolkieno temos – įžvalgumas, išmintis ir viltis – negali būti nuotykio šerdis.“

Bet dar niekas nepasakė štai ko: serialas „Galios žiedai“ yra skausmingai, beveik nepakeliamai amerikoniškas.

Nesupraskite manęs neteisingai. Man patinka Amerika. Ta šalis mane svetingai priėmė, kai joje lankiausi. Be to, kartais man sunku suvaldyti savo silpnybę burgeriams – netgi esu apie tai rašęs „Bernardinuose“. Galų gale man be galo patinka amerikiečių kariai Lietuvoje. O, vaikinai, kad tik jūsų čia būtų kuo daugiau!

Bet kai aš žiūriu pagal J. R. R. Tolkieno kūrybą pastatytą serialą, juk ne Ameriką noriu ten matyti. Noriu matyti Viduržemį (rimti lietuviai Tolkieno fanai rašo „Viduržemę“), neįveikiamo nuotolio, neatmenamos senovės pasakų šalį. Ir kai du elfai pro langą žiūrėdami į krosnis, statomas žiesti galios žiedams, kaži ką gurkšnoja ir sentimentaliai šnekučiuojasi („Žinai, tavo tėvas man visada sakydavo…“) kaip du pavargę, bet patenkinti nekilnojamojo turto plėtotojai – tai ne Viduržemis. Tai Amerika.

Amerikietiškumas persmelkęs serialą iki kaulų smegenų. Manieros, šypsenos, dialogai pilni tam tikro amerikietiško lengvumo ir familiarumo, o ne tylaus išdidumo ar paslaptingumo, kurių tikėtumeisi iš pasakų šalies didžiųjų. Ir net kai personažai elgiasi ceremoningai, jų ceremoningumas labai amerikietiškas.

Elfų ceremonija pirmojoje serijoje – elfų kariai išsiunčiami į už jūros esantį blogio, skausmo ir tamsos nepaliestą kraštą – atrodo kaip teminis draudimo įmonės darbuotojų vakarėlis, kuriame komandos vadovas kelione į Havajus apdovanoja nusipelniusius darbuotojus.

Vėliau pasirodo nykštukai – jie stebi tradicines nykštukų akmenų skaldymo varžybas, kuriose jų princui iššūkį drįso mesti elfas. Laukdami varžybų jie skanduoja. Užsimerk ir tu beveik koledžų lygos amerikietiško futbolo rungtynėse.

Rodos, ketvirtoje ar penktoje serijoje yra scena: „tėvas džiaugiasi dėl dukros, kuri gavo laišką, kad įstojo į koledžą“. O šitas – labiau įsiskaičiusiems tolkiniados gerbėjams: žinote, kokią priešiškumo elfams priežastį nurodo vienas iš numenoriečių? Štai: elfai yra nemirštantys, nesenstantys, nesergantys darbininkai. Jis bijo būti jų nukonkuruotas.

Serialo kūrėjų sprendimas rinktis rasės požiūriu įvairią aktorių komandą taip pat primena Ameriką. Tiek dėl to, kad kartkartėmis apima jausmas, jog žiūri šiuolaikiniame Niujorke nufilmuotą veiksmo filmą; tiek dėl to, kad tai nuolatinis priminimas apie tai, koks siaubingai politizuotas tapo gyvenimas Vakaruose, ypač JAV. Kurti serialą, kuriame elfus ir hobitus vaidina juodaodžiai – politinis pareiškimas. Ir atvirkščiai, rinktis vien baltaodžius aktorius būtų priimama kaip politinės laikysenos išraiška. Ir abi politinės žinutės visų pirma yra žinutės apie amerikiečių visuomenę.

Atskirai šį tą norisi pasakyti apie dialogus – tikrai silpnai parašytus, vietomis suvaidintus su beveik komišku muilo operoms tinkančiu dramatizmu. Savo laiškuose J. R. R. Tolkienas rašo, kad sąmoningai stengėsi, jog ten, kur to reikia, personažų žodžiai skambėtų senoviškai, didingai, lyg iš anglosaksiško epo. Pabandysiu paaiškinti, ką turiu omeny: mačiusieji prieš dvidešimt metų pasirodžiusius „Žiedų valdovo“ filmus ar skaičiusieji knygas galbūt atsimins sceną, kurioje gerasis burtininkas ir išminčius Gendalfas įeina į užkerėto karaliaus Teodeno rūmus ir prabyla tokiais žodžiais: The courtesy of your hall is somewhat lessened of late Théoden, King! – išlaikant žodžių esmę ir dvasią lietuviškai galima būtų versti: „Sumenkęs nūnai tavosios menės svetingumas, Teodenai, karaliau!“

Sakinys turi tam tikros jėgos, o kai filme jį dramatiškai drebančiu balsu ištaria Ianas McKellenas, pasidaro dar intensyviau. Lengva buvo Peteriui Jacksonui, prieš dvidešimt metų pasirodžiusių „Žiedų valdovo“ filmų režisieriui, mat jis galėjo kiek nori naudotis paties J. R. R. Tolkieno parašytais dialogais.

„Galios žiedų“ serialo kūrėjai rėmėsi mažiau išplėtota J. R. R. Tolkieno mitologijos medžiaga, tad dialogus jiems teko rašyti patiems, taip sakant, nuo nulio. Senovinio epo didingumo juose beveik nėra. Vietomis – amerikietiškas familiarumas, vietomis – nervingas patosas. Vargšai aktoriai, kuriems teko dirbti su tokia medžiaga.

Galiu tik spėlioti, kodėl taip nutiko. Vienas būdas – panagrinėti, kas kūrė serialą. Antai scenarijų pagal J. R. R. Tolkieno kūrinius išplėtojo Johnas D. Payne’as ir Patrickas McKay’us – scenaristai, kartu dirbę prie ne vieno projekto: pavyzdžiui, kelių mokslinės fantastikos „Žvaigždžių kelias“ (Star Trek) filmų, dirbo prie „Disney“ kompanijos kūrinio „Džiunglių kruizas“ (Jungle Cruise), dalyvavo rašant scenarijų filmui „Godzila prieš Kongą“ (Godzila vs Kong) ir, kiek suprantu, vis dar dirba prie filmo scenarijaus pagal romaną „Žmonių istorija apie vampyrų sukilimą“. Taip, jei „Galios žiedai“ būtų serialas apie vampyrų revoliuciją Amerikoje, daug kas atsistotų į vietas.

Bet galbūt esmė visai kita. Juk jei kompanija kuria brangiausią istorijoje serialą ir garantuoja, jog jis bus žiūrimas vien dėl to, kad prie jo prilipdytas žinomo rašytojo vardas, jai nereikia jaudintis, ar serialą žiūrės prisiekę fanai. Tolkinistai „Galios žiedus“ žiūrės bet kuriuo atveju. Kaip patraukti platesnę auditorijos dalį? Ir štai – temos turi būti pažįstamos, emocijų raiška – visiems suprantama, kalba – ne per daug sudėtinga. Kam rizikuoti bandant kurti meną, kai galima tiesiog įgyvendinti finansiškai sėkmingą projektą?

Tačiau Peteriui Jacksonui prieš dvidešimt metų pavyko abu – ir menas, ir finansinė sėkmė. Šiųmečiai „Galios žiedai“ – na, ką padarysi.

Viename iš savo laiškų J. R. R. Tolkienas pasakoja apie susitikimą su amerikiečių filmų kompanija, norėjusia kurti filmą pagal „Žiedų valdovą“. Laiške rašytojas sakosi su knygų leidėju susitaręs dėl politikos: arba menas, arba pinigai: „Arba labai pelningos sąlygos, arba absoliuti autoriaus veto teisė dėl bet kokių prieštaravimo vertų sprendimų ar pakeitimų.“

Tikiuosi, kad J. R. R. Tolkieno autorių teisių paveldėtojai bent jau gerai uždirbo iš serialo. Nors, aišku, visada gali būti blogiau – pavyzdžiui, rusiška „Žiedų valdovo“ versija, kur tamsos valdovas Sauronas statosi pilis iš kolūkio vogdamas cementą, o Maskvos patriarchas Gendalfas pirtyje kilnoja taurelę ir dainuoja ilgesingus romansus sau pritardamas balalaika.