Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ses. Aušros Vartų Marija: „Dievas nusiuntė į kitą pasaulio kraštą, kad jį atrasčiau“

Sesuo Aušros Vartų Marija Gedzevičiūtė. Vatican News nuotrauka

„Kunigas Domingo minėjo, kad šiai vienuolijai priklauso ir seserys. Tuomet pagalvojau – na ir tegul jos sau būna! Ką tai mano gyvenime keičia?“ – juokėsi sesuo Aušros Vartų Marija Gedzevičiūtė. Anuomet ji dar nenumanė, kad nepraėjus nė dvejiems metams pati taps Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserimi. Apie šią vienuoliją bei filmo scenarijaus vertą pašaukimo istoriją ir sukosi pokalbis su pirmąja ir vienintele šiai kongregacijai priklausančia seserimi lietuve.

Religinė šeima – jauna, tačiau jos gretos sparčiai gausėja

1984 m. Carlosui Migueliui Buelai įkūrus Įsikūnijusio Žodžio brolių vienuoliją, netrukus atsirado grupelė merginų, kurios norėjo, kad būtų įsteigta ir moteriška vienuolyno šaka. Steigėjas anuomet pasiūlė merginoms melstis 30 dienų šv. Teresės Avilietės malda į šv. Juozapą ir prašyti trijų malonių: 1) namo, kuriame galėtų būti įsteigtas pirmasis vienuolynas, 2) moters, kuri galėtų būti pirmoji vienuolyno vyresnioji, ir 3) kunigo, kuris sutiktų būti bendruomenės dvasinis palydėtojas.

„Jos atkakliai meldėsi ir visos šios sąlygos išsipildė, Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija buvo įsteigta 1998 m. kovo 19-ąją – Šv. Juozapo šventės dieną. Taip Dievas parodė, kad šv. Juozapas turi būti vienuolijos globėjas, – sakė s. Aušros Vartų Marija. –Tai, kad šie metai pavadinti šv. Juozapo, mums didelė šventė, bet mes ją švenčiame kasdien. Galima sakyti, kad šv. Juozapą nepaliaujamai kankiname novenomis ir netgi 30 dienų maldomis, prašome įvairių tiek dvasinių, tiek materialinių malonių.“

Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija kartu su Įsikūnijusio Žodžio kongregacija sudaro vieną religinę Įsikūnijusio Žodžio šeimą. Nors ji dar labai jauna, tačiau greitai plečiasi, turi tiek apaštalinių, tiek kontempliatyvių vyrų ir moterų vienuolių ordinus. O prie kongregacijos pašvęstųjų veiklos prisideda ir trečiasis – pasauliečių ordinas. Jam priklausantieji vadinami tretininkais.

Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija Lietuvoje

Įprastai Įsikūnijusio Žodžio religinei šeimai priklausantys kunigai, broliai vienuoliai ir seserys vienuolės darbuojasi kartu. Todėl ir pirmasis iš kongregacijos narių savo tarnystę Lietuvoje pradėjęs kun. Domingo Avellaneda kreipėsi į vyskupą Joną Kaunecką prašydamas, kad į misiją Pumpėnuose, Pasvalio rajone, būtų pakviestos ir Įsikūnijusio Žodžio religinei šeimai priklausančios Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserys. Vyskupui sutikus, po ketverių metų nuo brolių kunigų misijos šiaurės Lietuvoje pradžios prie jų veiklos prisijungė ir kelios vienuolės misionierės. „Vėliau su vyresniosiomis pasitarusios seserys priėmė sprendimą keltis gyventi į Panevėžį. Tačiau, kaip ir anksčiau, jos tebedirba ir Pumpėnuose“, – sakė s. Aušros Vartų Marija.

Šiuo metu apaštalinei Panevėžyje įsikūrusiai vienuolijai priklauso trys seserys, kurios padeda pasirengti sakramentams, organizuoja vaikams stovyklas, o suaugusiuosius kviečia prisijungti prie maldos grupelių bei parapijos choro. „Žinoma, yra iššūkių, nesame stebukladariai ir nėra taip, kad Pumpėnuose visi 100 % eina į bažnyčią, tikrai ne. Bet mes sėjame, o kada bus derlius – bus matyti“, – vylėsi sesuo.

Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserys. Vatican news nuotrauka

Savanorystė globos namuose Egipte

S. Aušros Vartų Marija yra pirmoji ir vienintelė kongregacijai priklausanti lietuvė. Iš Panevėžio kilusi sesuo pasakoja turėjusi svajonę studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Visgi tąsyk nepavykus įveikti stojamųjų egzaminų, mergina į kitą studijų programą stoti nenorėjo ir nusprendė metus iki kitos atrankos į studijų programą išnaudoti savanorystei užsienyje. Vienai iš draugių užsiminus apie Panevėžio vyskupijoje tarnystę atliekančius misionierius, anuomet ji kartu su savanorystės galimybėmis besidomėjusiu bičiuliu nuvyko susitikti su kunigu Domingo.

„Kunigas papasakojo, kuo vienuolynas užsiima: turi mokyklų, gailestingumo namų, dirba su neįgaliaisiais, vaikais… Sako: jūs išsirinkite šalį, o aš paskambinsiu ir viską suorganizuosiu. Dabar suprantu, jog jis norėjo padėti mums išvengti galimų praktinių problemų, kad jos neužgesintų mūsų troškimo, kad neišsigąstume. Jis viską mums pristatė lengva ir žavinga forma“, – juokėsi sesuo ir pridūrė, kad ji lengvų kelių neieškojusi. Greičiau jau priešingai – troškusi nuotykio, iššūkių.

Taigi septynis mėnesius truksiančiai savanorystei anuomet devyniolikmetė mergina pasirinko Egiptą. Toks pasirinkimas labiau gąsdino aplinkinius nei ją pačią. „Buvau užtikrinta, kad, jeigu užsieniečiai misionieriai gali ten gyventi ir priimti savanorius, tai jie bent minimaliai mus apsaugos. O mes kartu su jais gyvendami nebūsime tokie pakvaišę, kad nuo jų pabėgtume ar patys eitume į pavojų“, – sakė ji. „Išvykome keturi lietuviai – trys vaikinai ir aš. Tai buvo pirmasis mano kontaktas su bendruomene.

Anot pašnekovės, visą savanorystės laiką vienuolės jai buvo tiesiog kartu vaikų ir neįgaliųjų globos namuose besidarbavusios moterys. Visgi tai, kad, palikusios savo šalį, kultūrą ir kalbą, jos visas jėgas atiduodavo darbui toli nuo namų negaudamos už tai jokio atlygio, nejučia vertė suklusti: „Mane tai šokiravo. Iš kur jos gali tiek duoti? Kas jas pripildo troškimo atsiduoti ir dovanoti save bei savo meilę? Mane tai paveikė taip, kad sukeitė vietomis prioritetus ir mano gyvenime.“

Kita stotelė – Argentina

Mergina daugiau nei pusę metų savanoriavo toli nuo namų, vertėsi mokėdama vos per 20 arabiškų žodžių, neturėjo prieigos prie interneto, karšto vandens, o maisto racionas nenutrūkstamai kartojosi tokia pačia seka – ryžiai, makaronai, ryžiai… Tačiau grįžusi į Lietuvą ji suprato, kad savanoriaujant ne tik visko pakako, bet Egipte ji jautėsi kur kas laimingesnė nei grįžusi į tėvynę.

„Mane pripildė troškimas dovanoti. Nuoširdžiai stengiausi dirbti, padėti, net jeigu tai būtų drabužių skalbimas ar vaikų kambarių tvarkymas. Aš galvojau,  gal jie manęs po dešimties metų neatsimins arba nežinos, kas jiems tuomet padėjo, bet žinau, kad ta maža kruopelytė laiko dovanojant meilę vis tiek įsirėžė giliai jų širdyse“, – sakė s. Aušros Vartų Marija.

Anot jos, savanorystės patirtis sudrebino pamatą po kojomis – ji nebenorėjo stoti į specialybę, apie kurią svajojo, ir nežinojo, ką toliau veikti gyvenime. „Man trūko to tikro džiaugsmo ir pastebėjau, kad pradėjau ieškoti pasaulio malonumų, bandyti jais tą tuštumą užpildyti. Pajutau, kad pasaulis niekada manęs nepripildys, ir tas suvokimas šiek tiek išgąsdino. Vis dar nesugebėjau iškelti klausimo – ką tada rinktis, ką daryti? Galiausiai nuo savęs ir aplinkinių pabėgau į Argentiną, pas giminaičius“, – dalijosi pašnekovė.

Keliauti po Pietų Ameriką buvo sena sesers Aušros Vartų Marijos svajonė, tačiau ir toks drastiškas sprendimas iškart į viduje kylančius klausimus neatsakė. „Seserį, su kuria susipažinau Egipte, netikėtai sutikau Argentinoje. Tuomet palikusi visas veiklas keliavau į kitą Argentinos kraštą, į Mendosos provinciją, pagyventi vienuolyne, pasimelsti ir savanoriauti. Tačiau iš tikrųjų aš ieškojau pagalbos sau. Ten viešėdama išsigryninau tris klausimus: noriu daryti tai, ko aš, kaip asmenybė, noriu? Veikti tai, ko iš manęs tikisi tėvai, ar tai, ko iš manęs nori Dievas? Kai supratau, kad noriu daryti tai, ko iš manęs nori Dievas, kilo klausimų – o kaip suprasti jo valią?“ – dalijosi ji.

Ramybė atėjo atsakius Dievui „Taip“

Savanorystė, galimybė daugiau laiko skirti maldai, adoracijai bei lemtingos šv. Ignaco rekolekcijos jai padėjo atrasti pašaukimo kelią. Tiesa, ji pasirinko kurti šeimą, nes labai norėjo būti mama. „Baigėsi rekolekcijos, bet nepajutau dvasios palengvėjimo, nepasijutau džiugi, rami. Todėl po poros dienų grįžau pasikalbėti su kunigu, kuris vedė rekolekcijas. Ir sakau jam – kažkas ne taip, aš kažką ne taip padariau“, – prisimena sesuo.

Kunigui pasiūlius grįžti prie ignaciškojo dvasingumo meditacijos ir įsivaizduoti, kaip norėtų Paskutiniojo teismo dieną prisistatyti pas Viešpatį, sesuo sako maldoje išvydusi save prisistatančią daugybės vaikų apsuptyje: „Tada supratau, kad pašvęstasis gyvenimas nėra motinystės atėmimas, bet atvirkščiai – motinystės įgyvendinimas ypatinga forma.“

S. Aušros Vartų Marija teigė maniusi, kad nėra verta pasišvęsti Dievui, nes matė daugybę klaidų ir nuodėmių savo gyvenime: „Galvojau, kad Dievas negali kviesti tokių. Tačiau supratau, kad Dievas gali kviesti, ką nori. O motinystės troškimas yra gražiausia dovana, kurią galiu jam duoti. Atsakiau Dievui „Taip“, tada atėjo ramybė ir džiaugsmas.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vis dėlto šeimai tokį dukters pasirinkimą iš pradžių buvo sunku priimti: „Suprantu, kodėl buvo sunku. Jie nematė mano vidinio pasikeitimo, ieškojimų. Buvo skaudu, nes tėvai gal galvojo, kad kažko pritrūko iš jų pusės, jie kažko nepamatė, nepadėjo. Juolab kad mano šeima nebuvo labai praktikuojantys tikintieji, o vienuoliai buvo retas reginys, todėl buvo daug neaiškumų, kaip ir kas bus.

Tai buvo nelengvas laikas, bet vis dėlto laimėjo meilė! Nors ir skaudančia širdimi, bet mama išleido, norėdama, kad būčiau laiminga.“ Sesuo dalijosi, kad dabar jos mama džiaugiasi dukros pasirinkimu ir Panevėžio vienuolyne ji tarsi tapo visų seserų mama. „Kartais aš pati juokiuosi, jog Dievas turėjo mane nusiųsti į kitą pasaulio kraštą, kad jį atrasčiau. Dievas kviečia visus skirtingai“, – sakė vienuolė.