Ses. Bernadeta Mališkaitė SJE: „Laisvė – didžiausia Dievo dovana žmogui“

Laisvės premijos laureatė ses. Bernadeta Mališkaitė SJE. Seimo kanceliarijos nuotrauka

Tiesa svarbiau už laisvę – tokia buvo daugumos Kronikos bendradarbių vidinė nuostata. Anuomet tarsi buvo aiškiau, kieno pusėje yra tiesa, o kaip šiandien suvokti, kur ji, kad iš tiesų galėtum būti laisvas, kad pajėgtum atsiriboti nuo įvairiausių įtakų ir nuomonių?

Aš nenorėčiau kategoriškai sakyti, kad tiesa – svarbi, o laisvė – mažiau svarbi. Laisvė – didžiausia Dievo dovana žmogui, kurios Jis neatšaukia, net jei žmogus klysta ir už tas klaidas turi skaudžiai sumokėti. Dėl tos pačios laisvės – sąžinės, tikėjimo, Tėvynės laisvės ir t. t. – žmonės sudėjo neįkainojamas aukas. Kronikos žmonės, nusprendę viešinti tikinčiųjų persekiojimą, taip pat siekė laisvės išpažinti savo tikėjimą ir dėl to nebūti persekiojami. Jėzus sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Ir tiesa padarys jus laisvus“, nes ji turi savyje laisvės, gyvenimo galią. Šėtoną Jėzus pavadino „melo tėvu“, tuo, kuris manipuliuoja, kuris pjudo ir siekia pražudyti. Taigi, tiesa kaip objektyvi vertybė iš esmės priklauso Dievui. O mums, žmonėms, ji atsiskleidžia ir tampa pažįstama pamažu.

Sutinku, kad iš dalies anuomet buvo aiškiau atsirinkti, kieno pusėje tiesa. Bet sunkumai neatleidžia mūsų nuo pareigos ją pažinti ir dėl jos apsispręsti. Svarbiausia, esame pajėgūs savo proto galia tiesą pažinti… o ir malonė skuba į pagalbą…

Bene daugiausia sumaišties mums įneša vis labiau pasaulyje įsigalintis reliatyvizmas. Šiandienos mąstytojai jau garsiai, kaip anais laikais senieji pranašai, ragina susimąstyti ir net išsigąsti: jei nėra objektyvios tiesos, tai pragmatiniais sumetimais melas gali būti ne tik pristatomas, bet ir priimamas kaip tiesa…

Vis dėlto laisvės be tiesos nebūna… Kam nors tuomet vis tiek vergaujame: galios struktūroms, savo netvarkingiems prisirišimams, baimei, žodžiu, įvairiems stabams. Tikra laisvė, mano supratimu, visada yra tiesoje; šia prasme tiesa yra laisvės sąlyga. O jei grįžtume prie Jūsų klausimo, galiu tik patvirtinti, kad Kronikos žmonės rinkosi tiesą, už kurią sutiko mokėti ir sumokėjo nelaisvės kainą: už leidinio dauginimą ir platinimą buvo nuteista 14 žmonių, kurių kalinimo ir tremties metus kartu paėmus, už kiekvieną išėjusį Kronikos numerį, o jų – 81, yra sudėta maždaug vienų metų nelaisvės kalėjime ar tremtyje auka…

Svarbu netapti tingiems kelti klausimų, mąstyti, ieškoti. Taip, tai kelia nemažą įtampą. Bet toji įtampa yra naudinga ir žmogaus brandai, ir psichinei sveikatai.

Šiandien dalis žmonių neįsivaizduoja gyvenimo okupacijos sąlygomis, nes yra gimę laisvoje Lietuvoje, ir jaučiasi nelaisvi, jei yra skatinami paklusti bendrai, sutartinei tvarkai, kuria remiasi demokratiniais pagrindais veikianti visuomenė. Ar mūsuose ne per mažai kalbama apie pamatines gyvenimo ir sugyvenimo vertybes, ar mes jų nepamirštame?

Džiugu, kad žmonės gimsta ir auga Nepriklausomoje Lietuvoje, kad jie nepatyrė to, ką išgyveno XX a. karų ir pokarių kartos, gyvenusieji okupacinio režimo sąlygomis; kad jie turi galimybių keliauti, mokytis, kurti savo verslus, apie ką anie galėjo tik svajoti… Bėda tikrai ne laisvė, bet ar pakeliame laisvės reikalavimus, ar mokame ja naudotis: laisvė nuo ko? laisvė kam? Ar prisiimame atsakomybę už savo pasirinkimus?

Antra vertus, labai dažnai atsitinka taip, kad norėdami ištaisyti įvairius perlenkimus, užuot atkūrę sveiką pusiausvyrą, lenkiame ir perlenkiame į kitą pusę. Anksčiau visuomenėje vyravo „kolektyvinės“ vertybės, o šiuo metu esame tiek „susireikšminę“, kad jau nepajėgiame arba labai sunkiai galime susikibti rankomis: svarbiausias esu „aš“, mano poreikiai ir mano saviraiška… Elgiamės nelyginant trimečiai vaikai, patikėję savo supergalybe ir tuo, kad pasaulis tiesiog privalo suktis apie mus. Stebėdamas trimetį vaiką atpažįsti jo raidą, suaugusiojo elgsenoje pajėgi įžiūrėti tik gailesčio vertą užstrigimą.

Niekas nesako, kad demokratija yra geriausia valdymo forma, bet iki šiol žmonija nieko geresnio nesugalvojo. Gaila, bet negalime pasigirti giliai suprasta ir priimta demokratija. Ir skaudu, kad pamiršome, o gal niekada ir nebuvome supratę, jog demokratija – ne vien tik politinė valdymo struktūra, bet ir žmonių santykių kultūra. Ji labai pažeidžiama, todėl turi būti nuolat puoselėjama (plg. čekų intelektualo T. Haliko įžvalgas). Susikalbėjimas galimas tik vieniems kitus matant ir girdint. Turėtume nepamiršti, kad kultūros ir civilizacijos sluoksnis mumyse pavojingai plonas, o instinktai stebėtinai gajūs… XX a. ne veltui laikomas vienu žiauriausių per visą žmonijos istoriją.

Anuomet tautą labiau vienijo bendra vizija: tikėjimas, Tėvynės laisvė, bendražmogiškosios vertybės… Kas šiandien galėtų vienyti kartais itin susipriešinusią visuomenę?

Nelengvas klausimas. Jei kiekvienas laikysimės įsikibę savų tiesų ir neieškosime bendrojo gėrio, jei neatpažinsime laiko ženklų, sunku bus rasti bendrą vardiklį. Kitu atveju bijočiau būti blogu pranašu, bet kartais pamąstau, kad jei žmogui lieka tik vienintelė skaudi galimybė pabusti iš savo aklumo, pasipūtėliškos puikybės, Dievas žmogaus labui gali nuo jos ir neapsaugoti, t. y. leisti jam patirti savo pasirinkimo padarinius.

Iš tiesų gyvename įtampos kupinais laikais. Bet noriu tikėti ir tikiu, kad esame pajėgūs vieni kitus suprasti. Neturime kito pasirinkimo… Manau, daugiau vaisių, nei beatodairiška kritika vienų kitiems, duotų įsiklausymas, kontempliatyvus žvilgsnis… Ir mes, krikščionys, esame tam pajėgūs. Juk Dievas niekur nedingo. Pasak šv. Ignaco Lojolos, ieškokime ir raskime Jį „visuose dalykuose“. Net ir kitame, kitokiame…

Mane guodžia, ramina ir uždega vilčiai šių dienų mąstytojai, kurie, matydami padėties rimtumą, kviečia pasitikėti Dievu ir mato didelį krikščionybės potencialą. O galimą ekumenizmą – kaip vieną iš patikimiausių ir įtikinamiausių krikščionybės veidų.

Noriu pasidalinti anglikonų teologo ir poeto Rowano Williamso svarstymais. Pasak jo, kai jaučiamės nesaugūs ir pasimetę, „Dievas Kristuje pasirodo kaip Dievas, kuris absoliučiai tapatinasi su mūsų kančiomis, kuris stengiasi išvaduoti mus iš mirties ir nelaisvės į gyvenimą. Tik tada, kai sulaužomi netikri Dievo, pasaulio ir manęs paties atvaizdai, aš galiu tapti iš tiesų laisvas. […] Dievas prasiveržia į šią siaubingą tamsą, jis pradeda šalinti ir griauti tą dominuojančią, manipuliuojančią savastį; tada jis mane išlaisvina, kad galėčiau […] atsiduoti jam ir saviesiems broliams bei seserims. Jis tebėra istorijos Viešpats. Aš esu tik tikrovės dalis, o ne jos valdovas“.