Kokių pokyčių tikėtis atnaujintoje katalikų tikybos programoje?

Kalbant apie dorinio ugdymo (katalikų tikybos) mokytojų požiūrį į bendrųjų programų atnaujinimą, galima pastebėti mažai kintančias tendencijas. Kol vieni pedagogai laukia pokyčių katalikų tikybos programoje, kiti šio atnaujinimo nesureikšmina. Mat jie savo pamokas organizuoja remdamiesi ne mokomojo dalyko bendrojo ugdymo programa, bet savo susidarytais planais.

Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazijoje direktorės pavaduotoja ir tikybos mokytoja dirbanti ses. Danguolė Gervytė RA prasitarė, kad ir pati save anksčiau priskirdavo antrajai mokytojų grupei. Visgi dabar pašnekovė yra viena iš pradinio ir pagrindinio ugdymo dorinio ugdymo bendrųjų programų rengėjų. Ji sutiko pasidalinti savo mintimis apie pokyčius atnaujintoje katalikų tikybos programoje.

Tad kodėl reikėjo atnaujinti dorinio ugdymo (katalikų tikybos) programą?

Manau, kad Bendrojo ugdymo programų atnaujinimas yra natūralus ir būtinas procesas. Pasaulinė praktika rodo, jog vidutiniškai kas 10–12 metų programos atnaujinamos, nes pasikeičia sociokultūrinis kontekstas, užauga nauja moksleivių karta, pasikeičia visuomenės ir asmens poreikiai, keičiasi ir švietimo politikos „užsakymas“. Atnaujinama ne dėl to, kad veikianti programa yra (ar tampa) bloga, bet todėl, kad ji tampa tarsi retro baldai pasikeitusiame švietimo dizaine.

Bendrojo ugdymo programų atnaujinimą dažnai lyginu su buto atnaujinimu – juk kas kažkiek metų keičiame užuolaidas, sienų apmušalus, baldus ne dėl to, kad tame bute nebegalima gyventi, bet todėl, kad jie tampa moraliai pasenę. Programose pasikeičia temos, metodologinė prieiga yra kintanti, jau nekalbu apie tai, kaip greitai turi keistis pačių mokytojų taikomi metodai, priemonės ir pan. Tikėjimo turinys ir Bažnyčios mokymas, kurį turime perteikti per tikybos pamokas, nesikeičia. O temų formuluotė, klausimų kėlimas, didaktika nuolatos kinta.

Ar galime įsivaizduoti, kad praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje (kai su Nepriklausomybės aušra tikyba atsirado mokyklose) būtų buvę kalbama apie ekologinę etiką? Ar buvo temų apie krikščionio atsakomybę, išsaugant kūriniją, ar moralės teologijos klausimų, susijusių su dirbtiniu intelektu? Per trisdešimtį metų pakito visuomenės aktualijos, realybė, ir Bažnyčia apmąsto naujus klausimus, ypač etikos ir moralės srityje.

Tikėjimo turinio temos yra gal pastovesnės, bet ir jas nagrinėjame visai kitu aspektu. Pavyzdžiui, kalbėdami apie šventumą kalbame ne tik apie senų laikų šventuosius, bet ir XX a tikėjimo liudytojus, į programas įtraukti nauji Bažnyčios šventieji, tokie kaip, pavyzdžiui, pal. Teofilius Matulionis, šv. Jonas Paulius II ir pal. Karolis Akutis.

Kuo ši programa yra kitokia nei ta, kuria katalikų tikybos mokytojai vadovavosi iki šiol?

Naujumą padiktuoja pati programų atnaujinimo filosofija – atnaujintose programose siekiama per dalyką ugdyti kompetencijas. Kiekvieno dalyko turinys turi būti orientuotas į šešias – pažinimo, socialinę, emocinę ir sveikos gyvensenos, kūrybiškumo, pilietiškumo, kultūrinę ir komunikavimo – kompetencijas.

Kitas svarbus atnaujintų programų bruožas yra dėmesys pasiekimų raidai iš koncentro į koncentrą ir pasiekimų lygiai. Galima klausti: kam reikalingi pasiekimų lygiai dorinio ugdymo pamokose? Katalikiško ugdymo centras prie Lietuvos vyskupų konferencijos pakvietė mokytojus jau šiais metais išbandyti tam tikras atnaujintų programų dalis.

Neseniai vyko susitikimas su šiais mokytojais, kurių patarimai, pastabos yra be galo vertingi rengiant ir tobulinant programą. Beveik visi tvirtino, kad pasiekimų lygiai padeda planuoti pamoką, numatyti, kokiomis veiklomis ko nors sieksiu, kokiais žingsniais auginsiu mokinio supratimą, savarankiškumą, temos suvokimą kontekste ir pan. Jau nekalbant apie tai, kad pasiekimų lygiai leidžia lengvai matuoti daromą pažangą. Pasiekimų lygiai nėra standartai, į kuriuos įspraudžiamas mokinys, tai siekinys, kurio link kryptingai dirbama.

Kita naujovė, kurią pastebi visi skaitantieji programą, tai temos atskleidimas per probleminius ir poleminius klausimus. Programos rengimo darbo grupėje nusprendėme kiekvienai temai pateikti 3–4 klausimus, kurie gali mokytojui nurodyti kryptį, padėti sukonkretinti pamokos temą arba ją išskleisti. Probleminiai klausimai nėra tarsi mini temos pamokoms, ir kiekvienas klausimas nėra skirtas atskirai pamokai (nes tuomet ir 3 savaitinių pamokų nepakaktų). Tai greičiau kaip gairės, kur link mes turime judėti.

Paminėjote, kad atnaujintose programose siekiama per mokomąjį dalyką ugdyti tokias kompetencijas kaip mokėjimo mokytis, komunikavimo, pažinimo ar kūrybingumo. Ar susitelkimas į kompetencijų siekimą nenustums katalikų tikybos mokymo(si) į antrą planą?

Iš pradžių kompetencijų ugdymas gali atrodyti kiek dirbtinai, bet įsigilinus nesunku suprasti. Pavyzdžiui, dorinio ugdymo (katalikų tikybos) pamokose siekiama, kad mokinys suprastų įvairiomis formomis perteikiamą religinę ir etinę (moralinę) žinią, ją kritiškai vertintų, interpretuotų ir pats perduotų tinkamai argumentuodamas bei paaiškindamas. Taip ugdoma pažinimo kompetencija.

Pamokose yra naudojamos kalbinės ir vizualinės raiškos priemonės, sudaromos sąlygos kurti, interpretuoti ir perduoti teologines-filosofines žinias, rasti informacijos įvairiuose informaciniuose šaltiniuose, ją patikrinti, skirti objektyvią informaciją nuo subjektyvios, etiškai naudotis socialine medija – taip ugdoma informacinė ir komunikacijos kompetencijos ir t. t.

Kompetencijų ugdymą gali lemti ir tam tikra tema arba mokytojo parinktas mokymosi metodas, pamokos dinamika. Pavyzdžiui, kalbėdami apie XX a. tikėjimo liudytojus Lietuvoje niekaip neapsieisime be pilietiškumo kompetencijos.

Dažnai dorinio ugdymo pamokos tėvų vertinamos kaip nesvarbios, o tarp mokinių neretai įvardijamos kaip „nieko neveikimo“ pamokos. Viena priežasčių, prisidedančių prie tokio katalikų tikybos pamokų įvaizdžio formavimo, yra tai, kad mokinių pasiekimai nėra vertinami pažymiu. Ar atnaujintoje dorinio ugdymo programoje yra numatyti pokyčiai vertinimo srityje?

Ar pamoka yra „nieko neveikimo“ pamoka, ar ne, priklauso ne nuo programų, bet nuo mokytojo. Jeigu pats mokytojas, pasakysiu atvirai, tingi dirbti ir rodo filmus arba nuolatos kalba „apie gyvenimą“, tai ir bus „nieko neveikimo“ pamoka. O jeigu mokytojas yra kūrybiškas, įgalina ir įveiklina mokinius, tada ir pamoka turės svorio.

Jau minėjau, kaip nuo Nepriklausomybės atkūrimo (ir tikybos pamokų sugrąžinimo į dėstomų dalykų sąrašą) iki šių dienų pasikeitė tikybos turinys. Taip pat pasikeitė ir mokytojo vaidmuo bei savęs suvokimas. Anksčiau tikybos mokytojas buvo (arba pretendavo būti) ir visokių dvasinių dalykų žinovas, neoficialus psichologas ar socialinis pedagogas. Dabar turime būti savo srities, religinio ugdymo, specialistai, o psichologinius klausimus palikti psichologams ar socialinių įgūdžių programų vedėjams, klasių auklėtojams. Pamoka tampa „nieko neveikimo“, kai imamės temų ar klausimų, kurių nelabai išmanome ir kurie dažnai net nėra iš religinio ugdymo srities.

Kalbant apie vertinimą pažymiu, tai negali būti nei bausmė, nei drausminimo priemonė. Pažymys fiksuoja mokinio pasiekimus arba daromą pažangą. Kad pastarąją reikia fiksuoti visose pamokose, ko gero, niekas ir nesiginčytų. Tuo tarpu mes, programų rengimo grupė, rekomenduojame mokykloms pačioms nuspręsti, kokiu būdu bus fiksuojami mokinių pasiekimai ir pažanga tikybos pamokose.

Aš asmeniškai 5–10 klasėse esu, nors gal ir pasirodysiu senamadiška, už vertinimą pažymiu. Iš darbo patirties matau, kaip pažymys struktūruoja, aiškiai apibrėžia pasiekimus ir padeda mokytojai tiksliau ir aiškiau fiksuoti pažangą. Be to, kai kuriems mokiniams pažymys yra svarbus ir todėl, kad suteikia aiškumo, ką jie moka ir ko nemoka. Žinoma, pažymį visada turi lydėti komentaras, paaiškinimas, ką jis reiškia. Jau nekalbu apie tai, kad prieš vertinant mokiniai turi būti supažindinti su vertinimo kriterijais ir pan. Tačiau ar įvedus pažymį kiltų dalyko prestižas? Nemanau. Prestižą lemia mokytojo meistriškumas, gebėjimas profesionaliai pateikti savo dalyką.

Aptarėme pagrindinius pokyčius dorinio ugdymo programoje. O ar šia programa numatomas mokytojo vaidmens pokytis?

Ne programos pakeičia mokytojo vaidmenį, o paties mokytojo darbas, jo pedagoginis meistriškumas ir dalykinis pasirengimas. Rengiant programas nesiekiama pakeisti mokytojo vaidmens ar jį koreguoti, bet programų atnaujinimas gali netiesiogiai veikti mokytojo vaidmenį ar prestižą. Manau, kad atnaujintos katalikų tikybos programos pareikalaus iš mokytojų didesnio dalykinio meistriškumo, ko gero, ne vienam prireiks atnaujinti Šventojo Rašto, tikėjimo turinio ar moralės žinias. Žinau, kad vyskupijų katechetikos centrai jau svarsto, kur reikėtų pagalbos mokytojams atnaujinant ne tik didaktinius gebėjimus, bet dalykines žinias.

Kartu mokytojai turėtų pasijusti tikrais religinio ugdymo specialistais, kurie nagrinėja probleminius tikėjimo ir gyvenimo klausimus, aptaria religines temas, o ne veda savotiškas klasės valandėles su lengvu religiniu prieskoniu tikybos pamokose. Tai nereiškia, kad nebus temų, kaip mėginama sakyti, „apie gyvenimą“, visos temos yra „apie gyvenimą“, jos formuluojamos per probleminį klausimą, per aktualijas, bet tikslas –  palydėti mokinį Kristaus link, atkleisti tikėjimo grožį ir prasmingumą.

Remiantis švietimo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždininės gegužės 28 d. pasirašytu įsakymu: „Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrosios programos pradedamos įgyvendinti 1, 3, 5, 7, 9 (I gimnazijos) ir III gimnazijos klasėse nuo 2023 m. rugsėjo 1 d., o 2, 4, 6, 8, 10 (II gimnazijos) ir IV gimnazijos klasėse – nuo 2024 m. rugsėjo 1 d.“